Nejuodinkite vaiko tėvų

0

Jei pamotė ar patėvis vaikui pasakys, kad jo mama ar tėtis blogi, vaikas visada stos į tikrųjų tėvų pusę, o tokios kalbos santykius su vaiku tik gadins, sako gydytoja psichoterapeutė Gražina Sidorovienė. Be to, pabrėžia ji, jei net atskirai gyvenanti vaiko mama ar tėtis sako „žinok, ji (jis) tavęs nemylės taip, kaip aš“, geriausia tai nuleisti negirdomis, nes toks elgesys rodo, kad buvęs sutuoktinis pyksta ir apie vaiką negalvoja.

– Kodėl paprastai pirmoji reakcija, į namus atėjus pamotei (patėviui), būna priešiška?

– Pirma reakcija labai priklauso nuo to, su kokiomis žiniomis ir kokiais jausmais vaikas sutinka patėvį arba pamotę. Taip pat labai svarbu, kaip klostėsi tikrųjų tėvų santykiai skiriantis. Taigi po pirma reakcija slepiasi labai daug vaiko jausmų. Dažniausiai tai baimė ir nerimas, kaip jis dabar gyvens. O priešiška reakcija ir kyla iš nežinojimo, kaip bus dabar. Vėliau, kai vaikas pamato, kad ir gyvenant naujoje šeimoje viskas gerai, santykiai normalizuojasi.

– Nuo ko pradėti kurti gerus santykius?

– Svarbiausia – kantrybė, reikia neskubėti. Suaugęs žmogus turi suprasti, kad teks išlaukti, kol vaiko baimės nuslops ir jis pradės matyti tikrą situaciją.

Kita taisyklė – supraskite, kad nesate to vaiko mama ar tėtis, jūs esate trečias suaugęs žmogus. Be abejo, negalima ir blogai kalbėti apie tikrąją mamą ar tėtį, negalima sakyti „pamiršk ją, aš dabar tave auginu, maitinu, išlaikau“.

Trečia – supraskite, kad vaikas jau turi savo „bagažą“. Jums gali daug kas nepatikti, tarkim, valgydamas jis čepsi, nėra toks tvarkingas, kaip jums norėtųsi. Bet jis toks atėjo iš savo šeimos ir, jei norite kažką keisti, galite tai daryti tik po truputį. Negalite sakyti – kadangi gyvensi su mumis, nuo šios dienos turi būti taip, kaip pasakysiu.

Nepamirškite, kad vaikas bijo, nerimauja, be to, liūdi, kad jo tikrieji tėvai išsiskyrė. O jei būsite kantrūs ir elgsitės pagarbiai, patys neskubėsite ir vaiko neskubinsite, jis visko išmoks, o jus priims kaip suaugusį žmogų ir mylės.

– Kaip supažindinti vaikus ir naują šeimos narį?

– Geriausia supažindinti neutralioje ir vaikui saugioje aplinkoje, ypač jei trečias suaugęs žmogus atsirado dar iki skyrybų. Kadangi dažniausiai vaikai dėl skyrybų kaltina save, suaugusieji turi jam pasakyti: „Tu žinai, kad mums su tavo mama (tėčiu) nepavyko draugiškai gyventi, bet tu nesi kaltas, kad mes nesugebėjome išsaugoti šeimos. Aš dabar gyvensiu su kitu žmogumi ir mes lygiai kaip mama (tėtis) tave mylėsime, stengsimės, kad tau nieko netrūktų, kad užaugtum laimingas.“

Kadangi vaikas nežino, kaip seksis gyventi su pamote (patėviu), jam baisu, todėl reikia kad ir tūkstantį kartų pakartoti, jog visi šeimos (ir buvusios, ir esamos) suaugę žmonės stengsis, kad jam nieko netrūktų, kad jis jaustųsi saugus, laimingas.

Žinoma, lengva kalbėti, nes dažniausiai per skyrybas būna daug pykčio ir suaugusieji nesugeba išsaugoti draugiškų ir konstruktyvių santykių. Bet idealus variantas tas, kai vaikas supranta, kad visi suaugusieji juo rūpinasi. Tada vaiko baimės ir nerimas gali sumažėti, vaikas gali adaptuotis prie pamotės (patėvio) ir kurti gerus santykius.

– Ar dėl tėvų skyrybų kalti jaučiasi ir paaugliai?

– Paauglystėje apskritai kyla labai daug problemų, prie kurių prisideda ir identiteto klausimai. Be to, ir kai kurie susirgimai, pavyzdžiui, anoreksija, prasideda paauglystėje. Kartais paaugliai kaip tik projektuoja atvirkščiai – tai jūs, suaugusieji, visi kalti.

O toks kaltinimas kyla iš jausmo „Apie mane tai nepagalvojote. Man ir taip sunku. Ir taip nesuprantu, kas pasaulyje prasminga, o kas ne. Jūs pamiršote manimi domėtis, užsiėmėte tik savo santykiais, o dabar dar ir skiriatės ir paliekate mane visame šitame jovale“.

– Kaip elgtis, jei naujas šeimos narys pats turi vaikų, kurie gyvens kartu?

– Vaikai paprastai susidraugauja, susidėlioja santykius patys. Svarbu, kad naujoje šeimoje iš visų vaikų būtų reikalaujama vienodai ir suteikiamos tokios pačios teisės ir galimybės. Bet kuriuo atveju, kai kalbame apie vaikų integravimą, svarbiausia, kas gali keisti santykius, yra suaugusiųjų elgesys. Apskritai kalbant apie vaiko interesus reikia suprasti, kad vaiko jausena pirmiausia priklauso nuo suaugusiųjų elgesio.

– Kokia būna vaikų reakcija, sužinojus, kad laukiamasi bendro kūdikio? Kaip spręsti konfliktines situacijas?

 – Jei atskirai gyvenantis tėtis (mama) vaikui sako – žinok, kai atsiras bendras vaikas, šeima tavęs nebemylės, labai svarbu tai sužinoti. Tokiu atveju reikia paklausti, ar jis nebijo likti nebemylimas, ir patikinti, kad taip nebus – jis bus mylimas lygiai taip pat, kaip kūdikis.

Be abejo, vaikas turi žinoti, kad įprastas gyvenimas kažkiek pasikeis. Neslėpkite nuo jo, kad kūdikis gali verkti naktimis, kad negalėsite taip, kaip anksčiau, leisti laisvalaikio, bet patikinkite, kad jam vis tiek nieko netrūks, kad jo veikla nenukentės, o jūs stengsitės, kad jis ir toliau būtų laimingas. Nuolatinis priminimas, kad nebus pamirštas, neleidžia vaikui bijoti ir padeda lengviau priimti pokyčius.

Vyresniems vaikams galima atskleisti ir daugiau detalių. Tarkim, prisipažinti, kad ir jums sunku, kad reikia įdėti daugiau pastangų, kad jūs tikrai bandote, nors kartais gal ir nesiseka.

– Vaikai dažnai galvoja, kad, susidraugavę su pamote (patėviu), išduos tikrąją mamą (tėvą).

– Pavyzdžiui, jei esate pamotė, kalbėdama su vaiku, nepamirškite, kad nesate tikroji mama. Labai svarbu vaikui pabrėžti, kad skiriatės nuo jo mamos. Galite sakyti: „Tavo mama nemėgsta leisti laisvalaikio gamtoje, o tėtis mėgsta, aš irgi mėgstu. Taigi tu gali pasirinkti, ar važiuoti į gamtą, ar ne.“ Turėdamas galimybę rinktis, vaikas supranta, kad jo mama ir pamotė yra skirtingos, ir nesijaučia kaltas, kad išduoda mamą, kai susidraugauja su pamote ir linksmai leidžia laiką ar myli jį.

– Minėjote, kad svarbu nesakyti nieko blogo apie tikrąją mamą (tėtį). O jei vienišas likęs suaugusysis bando vaiką nuteikti prieš pamotę (patėvį)?

– Jei pamotė (patėvis) vaikui pasakys, kad jo mama ar tėtis blogi, vaikas visada stos į jų pusę. Taigi blogai kalbėdami apie tikruosius tėvus santykius su vaiku tik susigadinsite. Todėl geriausia tokias tikrosios mamos (tėčio) kalbas tiesiog nuleisti negirdomis, nes toks elgesys rodo, kad buvęs sutuoktinis pyksta ir apie vaiką negalvoja.

Gyvendamas su pamote (patėviu), vaikas vis tiek viską mato ir jaučia. Tarkim, tikroji mama jam sako: „Žinok, ji tavęs nemylės taip, kaip aš.“ Bet jei pamotė su vaiku elgiasi draugiškai, pagarbiai ir myli jį, šis mamos pasakymas po dviejų dienų pasimirš. Žinoma, jei pamotė puls prieštarauti, juodins tikrąją mamą, vaikas iš karto stos į gynybinę poziciją.

– Pamilti svetimus vaikus sunkiau. Dėl to kyla konfliktų ir tarp pačių partnerių. Kaip spręsti tokius konfliktus?

– Jei tikroji mama ar tėtis mato, kad vaikas gainiojamas ar su juo neteisingai elgiamasi, negalima tylėti. Reikia antrosios pusės paklausti, kas vyksta, kodėl kyla tokie jausmai, kodėl jis toks priešiškas. Be abejo, pokalbis turėtų vykti ne prie vaikų. Jei į situaciją nebus reaguojama, vaikas galvos, kad pamotė žiežula ar patėvis raganius, o tikrasis tėvas (mama) jų net neužstoja.

Jurgita Jasiūnienė | LRT.lt

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here