Nekenčiu Lietuvos

2.3 (4)

Iliustracija: Mantas Hesthaven / Unsplash

Jaučiu tiesiog patologinę nemeilę Lietuvai. Mane erzina labai daug dalykų, susijusių su šia šalimi, ir kartais verdu tartum puodas nuo savo emocijų. Nenoriu čia gyventi ir kurti savo ateities, vengiu bet kokio sąlyčio su lietuviškomis biurokratinėmis įstaigomis bei sąžiningai šlykščiuosi ja kiekvieną dieną.

Rasti priežasčių nemylėti Lietuvos labai lengva. Impotentiška politika, korupcija, skurdas, blogas oras, susiraukę žmonės, bukumo ir žemosios kultūros šlovinimas, girtuoklystės, emigracija, savižudybės ir t. t. Besk į bet kurią sritį ir joje rasi galybę problemų.

Mane šitie dalykai veikia. Perskaitau kokį straipsnį apie minimalią algą gaunančias pardavėjas ir man pasidaro labai liūdna. Ypač, kai žinau, kad Vakaruose net ir pardavėjos gyvena oriai. Šitas neteisingumo jausmas galvojant apie Lietuvą niekada manęs neapleidžia.

Pastaruosius keletą metų daug keliavau ir gyvenau skirtingose šalyse. Nesakau, kad ten viskas idealu, tačiau Lietuvoje viskas šimtą kartų blogiau. Kiekviename žingsnyje ieškau patvirtinimų, kaip šioje šalyje viskas blogai. Tiesa, aš niekada nebuvau emigrantė, ta tradicine prasme, nes visada turėjau laisvę rinktis ką ir kur veikti.

Vaikystėje ir paauglystėje patyriau daug smurto bei patyčių. Manau, kad visos šios neigiamos patirtys mano pasąmonėje buvo personifikuotos į Lietuvos pavidalą. Lyg ji būtų atsakinga už visas man atsitikusias negeroves.

Man patinka grįžti į Lietuvą ir praleisti ten šiek tiek laiko. Mėgstu lietuviškus miškus, pasivaikščiojimus po Vilniaus ar Kauno senamiestį, turiu keletą draugų. Tačiau sunkiai įsivaizduoju, kad galėčiau čia praleisti daugiau laiko. Nuotaiką sugadina burbantis troleibuso vairuotojas, naujienų portaluose perskaitytas straipsnis apie eilinę girto žmogaus padarytą avariją ar apgailėtini valdžios veiksmai.

Kaip išmokti mažiau reaguoti į visas šitas Lietuvos realijas? Nes kartais jaučiuosi lyg sunkus, blogiausių emocijų, pripildytas maišas.

Pagarbiai
Rita (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologas Edvardas Šidlauskas

Dėkoju už jūsų aktualius klausimus bei atvirai išsakytus jausmus. Esu tikras, jog esate tokia ne viena ir daugelis emigravusių bei gyvenančių Lietuvoje jums pritartų ir jaučiasi panašiai. Į šią situaciją siūlyčiau pažvelgti per šeimos metaforą, ta prasme, kad neretai taip nutinka, jog svetimi žmonės, bendravimas su jais, mums gali būti mielesnis nei su artimaisiais. Ir tai visai suprantama, nes naujai sutiktieji neturi to viso per daugelį metų sukaupto emocinio šleifo, išankstinių nuostatų, pesimistiškų lūkesčių ir t.t. Todėl lengva su svetimšaliais būti geros nuotaikos, atsiverti naujai įvairialypei patirčiai ir pastebėti gražius, unikalius to krašto dalykus.

Rašote, kad nesate visiškai emigravusi, ta tradicine prasme, kas reikštų, jog niekur neįleidžiate šaknų giliau, tad greičiausiai matote daugiau tvarkingą svečios šalies fasadą, o giluminiai tų žmonių nesutarimai, sociokultūriniai, ekonominai ir kitokie konfliktai lieka nepažinti. Žmonėms įprasta norėti atrodyti geresniais nei yra, tačiau, bėgant laikui, įvairiose neplanuotose situacijose atsiveria ir ta šešėlinė pusė ir ne tik individo, bet ir svečios visuomenės, manyčiau. Pamėginkite paklausti vietos gyventojų ar jie visiškai patenkinti jų šalimi, politikais, įstatymais, ekonomika, ką jie norėtų keisti ar laiko neteisybe…

Suprantama, Lietuvos situacija nėra ideali ir jūsų pasipiktinimas man atrodo visai teisėtas, apmaudas adekvatus, susierzinimas pagrįstas. Prisimenant 18 a. prancūzų filosofą Žaną Žaką Ruso bei jo žinomą veikalą „Visuomenės sutartis” (1762), galima spėti, jog visuomenė, kaip politinis darinys, atsiranda tada, kai atskiro žmogaus galias viršija aplinkos jėgos. Individas norėdamas išlikti, gerai gyventi ar tiesiog siekdamas sau svarbių tikslų, dažnai neturi kitos priemonės, kaip tik sudaryti tinkamą jėgų sumą, galinčią viršyti/atsverti aplinkos pasipriešinimą. Ir jei, pavyzdžiui, vienas žmogus greičiausiai negali nukauti meškos plikomis rankomis, tai, tarkime, 20 gal jau ir pajėgtų. Taip atsiranda bendroji valia, tai kas skirtinguose žmonių interesuose yra bendra, punktas, kuriame visų ar daugumos interesai sutampa.

Bendroji valia arba tautos, visuomenės valia sukuria įstatymus leidžiantį ir juos vykdantį mechanizmus. Dėl neskaidrumo, moralinio ir kitokio silpnumo, deja, tarp bendros valios (visuomenės užsakymo) ir įvykdyto rezultato palaipsniui ryšys vis silpnėja, atsiranda nesutapimų, nes atskirų individų norai/interesai ima viršų ir gavę valdžią jie turtina save ir gimines, o ne visuomenę.

Paprasti žmonės nebesupranta kas vyksta, atsiranda jausmas, kad jų šalis jiems nebepriklauso, prašė duonos, gavo druskos ar išvis nieko ir t. t. Kaip čia gali būt patenkintas? Ir paradoksalu tas, kad tai, kas turėjo juos saugoti, gelbėti ir turtinti – ima engti. Suprantama, gyvenimas yra daug sudėtingesnis nei šie pamąstymai, bet kažkokia dalis tiesos manau juose visgi yra. O engiamas žmogus, kažkaip kitaip nei apmaudu, pykčiu ar tiesiog pasitraukimu iš skaudinančios situacijos (abejingumas šalies gyvenimui, emigracija, priklausomybės, savižudybės ir t.t.) turbūt retai kada reaguoja.

Bet kuriuo atveju, grįžtant prie jūsų klausimo, manau, jog vienas iš esminių dalykų žmogaus ugdyme(-si) yra proto lavinimas, nes nuo jo priklauso kokie vaizdiniai ar mintys iškyla žmogaus suvokime, kurie, sykiu, lemia ir mūsų emocijas, norus bei veiksmus.  Savyje aptikote jautrią neteisybei būtybę, pastabią kritikę, budriai sekančią socialinio gyvenimo procesus. Nemanau, kad kažkaip derėtų su ta savo dalimi kovoti ar ją neigti. Rekomenduočiau tiesiog praplėsti samprotavimų lauką ir išsiugdyti kritikei oponuojantį ar jį papildantį matymą, savotišką advokatę, kuri it teisme ieškotų ir gerų kaltinamojo (valstybės, organizacijos, konkretaus žmogaus ar šiaip reiškinio) pusių. Labai tikėtina, jog atsiradus tokiam mąstymo įpročiui sumažės ir jūsų patiriamos neigiamos emocijos, pagilės reiškinių supratimas.

Sutinku su jūsų spėjimu, kad noras kaltinti, patiriamos nuoskaudos jausmas kažkaip gali sietis ir su vaikystėje artimoje aplinkoje išgyventu smurtu ar tiesiog traumuojančia praeitimi. Tam tikra prasme, mes visi neišvengiamai žvelgiame į pasaulį pro savo patirties akinius, ypač mums gerai pažįstamoje aplinkoje sunku to išvengti, taip gimsta asociacijos, stereotipai, išankstinės nuostatos – savotiška intelektinė akluma, kuri labai sustiprėja jei dar yra lydima ir skausmo ar tiesiog visokių negatyvių, mus trikdančių emocijų, fizinių patirčių. Suprantama, kad su visu tuo susiję atsakymai glūdi jau ne šiame straipsnyje, bet psichologo ar psichoterapeuto kabinete.

Pabaigai, tiek sau, tiek jums, tiek mūsų pokalbį stebinčiam skaitytojui norisi palinkėti dažniau užsiduoti sau dar ir tokį klausimą „O ką padariau aš, kad būtų kitaip?”.

Edvardas Šidlauskas | psichika.eu