Net nelaikau to išdavyste, bet širdį vis tiek skauda…

0 (0)

© Vincent Besnault/Corbis

Klausimas: Su vaikinu bendraujame jau 3-4 metus, draugaujame apie 2 metus. Tačiau iš  pradžių, po kelių mėnesių draugystės, prireikė  pertraukos, kad viską apmąstytume. Ji truko gan ilgai, todėl vaikinas ją suprato kaip visko pabaigą. Po pusmečio vėl netikėtai susiėjom, kaip ir puiku – viską išsiaiškindavom, nebuvo nieko nuslėpto tarp mūsų.

Vieną dieną nugirdau, kad per tą pertraukėlę jis turėjo kitą… Lovoje. Iki to laiko aš jam buvau pirmoji. Santykių tarp jų nebuvo, tik kelių dienų žaidimas. Mes apie tai išsikalbėjom iki detalių, aš net nelaikau to išdavyste, bet širdį vis tiek skauda… Nežinau, kaip tai paleisti.

Jis man pasakė, kad tai buvo klaida, iš kurios jis pasimokė, kad gailisi taip pasielgęs, ir aš ant jo tikrai nepykstu. Tik vis tiek kyla šleikštulys ir akys prisipildo ašarų tai prisiminus. Tyliu, nesakau jam kai dėl to dingsta nuotaika, nes matau, kaip jam tai nesmagu. Tiesiog anksčiau juo pasitikėjau 100 %, o dabar kad  ir kaip noriu – negaliu.

Vis į galvą lenda mintis, kad tai gali ir vėl pasikartoti, kad aš esu prastesnė už ją. Nors jis visa širdim man atsidavęs ir tikina, kad neturiu ko bijoti – tai tebuvo klaida, iš kurios gavo gerą pamoką. Ką daryti, kaip vėl susigrąžinti vidinę harmoniją ir pasitikėjimą?

Ačiū už pagalbą
Veronika (vardas pakeistas)

Atsakymas: Ačiū už laišką. Man atrodo svarbu, jog ieškai atsakymų, nelieki viena su turimu skauduliu širdyje. Iš to, kaip pasakoji apie savo išgyvenimus iš tiesų atrodo, kad esi labai įskaudinta. Tai neleidžia Tau jaustis laisvai santykiuose: keli klausimus, ar gali pasitikėti savo partneriu, taip pat labai svarbu tai, kad susvyravo ir Tavo tikėjimas pačia savimi, atsirado abejonės, kad galbūt esi prastesnė… Tačiau norisi šį bei tą išsigryninti, tad užduosiu Tau retorinį klausimą, kuris gali praversti tolimesniuose apmąstymuose: kas būtent Tave taip žeidžia šioje situacijoje? Ar tai, kad jau nesi vienintelė seksualinė partnerė savo vaikinui? O ką tai Tau reikštų, kokius tavo kaip asmenybės poreikius patenkintų, jei būtum vienintelė jam? Ką ši situacija gali Tau padėti suprasti apie save pačią, apie Tavo poreikius santykiuose?

Taip pat, gal nepaisant to, jog nelaikai to išdavyste (na gal pagal kažkokius numanomus išdavystės kriterijus tai ir nėra išdavystė), Tu jautiesi išduota? Ir pats jausmas yra svarbesnis, nei kažkokie kriterijai. Tad net jei Tau ir atrodo, kad vaikinui nesmagu apie tai kalbėtis, galbūt verta tų jausmų nelaikyti savyje, nuoširdžiai išsakyti, kaip jautiesi. Atviras kalbėjimasis apie jausmus dažnai nebūna smagus reikalas, tačiau jo rezultatai poros santykiams vienareikšmiškai naudingi.

Suprantu, kad jausmai plūsta ir ima viršų (ir tie jausmai čia labai svarbūs), tačiau taip pat norisi atkreipti tavo dėmesį į gana iškalbingus faktus: juk vaikinas po santykių pertraukos ir jos metu užmegzto trumpo romano grįžo į judviejų santykius, nusprendė, kad nori būti būtent su tavimi. Iš to, ką perskaičiau tavo laiške, panašu, kad ir tu nori būti su juo, nori pasitikėti, nori nebesinešioti to akmens ant širdies. Tačiau tai neįvyks be tavo pačios pastangų, nes stebuklingo mygtuko, kuris viską vienu ypu pakeistų, deja, nėra… Manau, kad vienas iš svarbiausių meilės komponentų yra atleidimas. Gali būti, kad tai padaryti trukdo tavo pačios, Veronika, nepasitikėjimas savimi, nesaugumo jausmas. Beje, gal tam pagrindo duoda ir tai, kad jau santykių pradžioje buvote tarsi išsiskyrę, kaip tu sakai – padarę pertrauką (tačiau laiške neatskleidi, dėl ko jos reikėjo, apie ką judu turėjote pamąstyti, kieno iniciatyva tai įvyko…). Jei šiuo metu kalbėtumėmės gyvai, tikrai Tavęs prašyčiau papasakoti tos santykių pertraukos aplinkybes…

Taip pat labai norėčiau Tave paskatinti santykiuose atkreipti dėmesį ne tik į grėsmės. Kaip minėjau, čia reikalinga pastanga. Tai turi būti sąmoninga pastanga pamėginti kurti pasitikėjimą. Visų pirma – pačia savimi (nes kuo daugiau jo – tuo daugiau ir pasitikėjimo partneriu). Pagalvok, kuo jūsų santykiai ypatingi, ką jie suteikia tiek tau, tiek tavo vaikinui, kiek jie gilūs, prasmingi, kuo jie unikalūs ir nepakartojami. Kokios tavo gerosios savybės padeda puoselėti šią draugystę, kuo esi patraukli savo partneriui, kuo jis patrauklus tau? Tai gali padėti geriau pamatyti judviejų ryšio pagrindą, tvirčiau ant jo atsistoti. Suprantu, kad santykių pagrindas nėra tvirtas, kai jie prasideda nuo laikino išsikyrimo, tačiau tik patys žmonės gali nuspręsti, kiek jie nori dėti pastangų į tolimesnį santykių kūrimą. O santykiai, kaip tikriausiai pati patyrei, nėra tiesus ir lygus kelias – atvirkščiai, dažniausiai jis būna gana vingiuotas, duobėtas, vedantis į akligatvius ar pradingstantis prarajose. Kviečiu šį kartą Tave pamėginti nutiesti tiltą. Sėkmės ir tikėjimo!

Psichologė Aušra Stumbrytė