Klausimas: Šiandien ryte parašiau savo vadybininkei, kad susirgau ir neatvyksiu į darbą. Ir išsiuntus pranešimą iškarto supratau, kad man reikia pagalbos. Esmė tame, kad iš tikrųjų nesusirgau. Atsikėliau, pasidažiau, susiruošiau ir griuvau į lovą supratusi, kad nepajėgsiu šiandien išbūti darbe. Man 24 metai, jau apie pusmetį turiu gerai apmokamą darbą ofise, taip pat studijuoju neakivaizdžiai. Atrodo, kad po tiek metų savęs ieškojimo ir po tiek nesėkmingų bandymų pagaliau turiu susidėliojus gyvenimą ir turėčiau džiaugtis. Bet atvirai galiu pasakyti, kad gyvenime dar nesijaučiau tokia nelaiminga.

Vaikystę turėjau nelengvą. Tėvai išsiskyrė kai man buvo 11 metų, gyvenom su mama gana vargiai. Pinigų vos maistui užtekdavo, ką jau sakyt apie rūbus. Tačiau draugų visada turėjau. Vyresnėse klasėse susiradau darbą, tad po mokyklos uždarbiaudavau ir šeimoje pasidarė lengviau. Nors ir tėvai gyvena atskirai, gerbiu juos abudu ir į jų santykius nesikišu.

Nuo 15 metų, galima sakyti, pastoviai turiu kažkokį darbą. Tai vaikų auklė, tai skrajučių dalintoja, joks darbas man nebaisus. Baigusi mokyklą du kartus stojau į universitetą ir abu kartus mečiau studijas. Nors mama mane labai palaikė, vis tiek pergyvenau dėl to, ką pasakys tėvas ir giminės. Praėjus keliems mėnesiams, po antrų studijų metimo, išvažiavau į užsienį.

Visiems sakiau kad planuoju padirbėti kurį laiką, o vėliau kur nors įstoti, tačiau, tiesą sakant, neturėjau jokio plano. Norėjau tiesiog pabėgti ir pradėti gyvenimą nuo nulio. Užsienyje susiradau darbą, pirmą laiką gyvenau pas gimines, tačiau po poros mėnesių išsinuomavau kambarį ir galėjau pati save išlaikyti. Taip praleidau beveik 3 metus. Tiesiog dirbdama, gyvendama sau.

Darbas man patiko, nors ir buvo sunkus ir nelabai gerai apmokamas, turėjau puikius bendradarbius ir viršininkus, kurie man pažadėjo, kad ateity turėsiu paaukštinimą. Labai vėlai supratau, kad visgi jokio paaukštinimo jie neplanavo, o mane užkraudavo darbais tiesiog dėl to, kad galėjau ir norėjau dirbti. Galiausiai supratau, kad turiu keisti darbą ir apskritai gyvenimą. Ir dabar esu ten kur esu.

Per tiek metų, kai esu užsienyje, neturiu nei vieno artimo žmogaus čia, o ir praradau visus artimus draugus Lietuvoje. Kartais susirašom, tačiau jie jau turi savo gyvenimus ir jau niekada nebendrausim taip, kaip anksčiau. Turėjau vienintelį vaikiną savo gyvenime, su kuriuo draugavom tik kelis mėnesius, tačiau kuris tapo man labai artimas, bet, deja, išsiskyrėm kai pakeičiau darbą.

Tapau uždara savyje. Sunku rašyti apie tai, kaip jaučiuosi, nors ir stengiuosi kuo labiau išsilieti. Mane supa žmonės, kurie tarpusavyje jaučiasi laisvai, jie džiaugiasi, kalba, juokiasi, o aš tarp jų jaučiuosi kaip surakinta grandinėmis su viduje duriančiais peiliais. Jaučiuosi panašiai, kaip jaučiausi studijų metais, dėl ko jas ir mečiau. Žinau, kad esu silpna, gal būt savanaudė, tačiau tas, kas nejautė to paties, nesupras. Tikrai bandžiau surasti savyje jėgų, kad tą ištverčiau, tačiau viskas baigėsi tuo, kad save iškankinau ir savaitėmis gulėjau lovoje. Bijau, kad dabar tai pasikartoja, tik šį kartą yra dar blogiau. Dabar esu vieniša. Nebemoku pasitikėti žmonėmis. Artimiausi žmonės man yra mama ir brolis, su kuriais bendrauju vos ne kas dieną, tačiau kurie nėra šalia. Nenoriu visko mesti, tačiau kur surasti jėgų kovoti? Dėl ko aš nemėgstu darbo, kuris yra daug kartų geresnis, lengvesnis, geriau mokamas negu praeitas? Dėl ko jaučiuosi blogesnė negu kiti žmonės? Kodėl negaliu atsiverti, būti savimi, tiesiog būti?…

Jaučiuosi, kad mano mintys subyrėjo ir tiesiog nebegaliu visko sudėlioti. Ačiū už dėmesį, tam kas skaitė, ir atsiprašau, jeigu sugaišau Tavo laiką. Man padėjo jau tai, kad tą parašiau, nes pirmą kartą kažkam nepažįstamam buvau tokia atvira. Ačiū.

Komentuoja psichologė Palmira Diržienė:

Sveika,
ačiū Tau, kad ieškai pagalbos, kad daliniesi tuo, kas Tau tikrai skauda, daliniesi pačiais jautriausiais ir skaudžiausiais išgyvenimais. Tai drąsu. Nebijai būti dar labiau pažeista, nes sutinki tai išsakyti viešai. Ačiū Tau. Daug kartų skaičiau Tavo labai nuoširdų, išjaustą laišką, kurį parašei, kai nebeturėjai jėgų, kai Tau vienai išgyventi savo sukauptą kančią jau tapo labai sunku.

Nelengva vaikystė Tave užgrūdino, sustiprino, privertė anksti prisiimti atsakomybę ne tik už save, bet ir už šeimos finansinę gerovę, privertė anksčiau laiko pažvelgti į pasaulį suaugusio žmogaus žvilgsniu. Pastebėdavai ko šeimoje trūko, bet tuos trūkumus priėmei kaip gyvenimo duotybę ir neišvengiamybę su kuria reikėjo gyventi, reikėjo su tuo susitaikyti. Reikėjo pinigų – ėjai dirbti, netingėjai, nedejavai. Jokio darbo nebijojai. Tačiau, kaip pati rašai, visuomet turėjai draugų, nesijautei vieniša.

Tavo tėvai išsiskyrė, tačiau santykiai su jais išliko glaudūs ir pagarbūs. Mama Tave nuolat palaikė, pritarė Tavo apsisprendimamas. Nieko laiške nepaminėjai kokia buvo tėčio pozicija, tačiau Tau svarbi jo ir giminių nuomonė apie Tave, apie Tavo pasirinkimus, sprendimus, apie Tavo gyvenimą. Visada norėjai išlikti teigiama, stipri, gera mergaitė visiems artimiesiems, atitikti jų lūkesčius. Negalėjai suklysti, negalėjai pailsėti, turėjai būti kaip visi. Ir manyčiau, kad pavargai nuo to. Pavargai nuo gyvenimo dėl kitų, dėl ataskaitų davimo apie savo gyvenimą visiems artimiesiems. O kur likai Tu pati, kurioje vietoje ? Pavargai nuo noro atitikti visuomenės normas, norėjai pabėgti ir pabėgai. Pabėgai fiziškai nuo artimųjų gana toli, bet ne nuo savęs.

Esi jauna, turi teisę ieškoti savo pašaukimo, savo profesinės krypties, savo kelio gyvenime. Tai, kad nepatiko studijos ir jas metei, nerodo Tavo silpnumo. Tai Tavo sprendimas ir reikia jį gerbti taip, kaip gerbi savo tėvų, savo artimųjų pasirinkimus. Visi turim savo kelius ir randam juos, toli gražu, ne iš karto. Tu esi suaugusi ir labai savarankiška mergina. Turi teisę pati nuspręsti kaip Tau gyventi ir ką veikti.

Šiuo metu ir dirbi, ir mokaisi, nebijai jokio darbo, sugebi susitvarkyti savo materialų gyvenimą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Puikiai sutari su žmonėmis, tačiau pastebi, kad per didelis pasitikėjimas nuvilia Tavo lūkesčius.

Visi Tavo geriausi draugai, kuriais pasitikėjai, kurie buvo Tavo gyvenime didžiausia atrama – liko Lietuvoje. Su vaikinu, kuris buvo artimas žmogus – išsiskyrėte. Neliko šalia artimų žmonių, į kuriuos galėtum atsiremti, kam galėtum išsipasakoti, kai Tau sunku, pasidžiaugti, kai gera. Buvimas svetur, vienišumo jausmas, artimų žmonių nebuvimas Tave išvargino, palaužė. Praradai gyvenimo džiaugsmą, tapai uždara.

Tau gyvenime svarbiausia – geri, nuoširdūs, artimi santykiai su žmonėmis su kuriais gali būti savimi, kurie Tave priima tokią, kokia esi. Šiuo metu Tau sunku, skauda ir negali išsipasakoti savo problemų aplinkiniams, nes nėra šalia žmogaus, kuriuo Tu pasitikėtum, kuriam atvertum savo širdį. Nuo pat vaikystės stengeisi iš visų jėgų būti stipri ir savarankiška, nenorėjai varginti kitų, Tau brangių žmonių, savo rūpesčiais. Leisk sau pabūti kartais silpna, kartais savanaude, leisk sau pabūti netobula, klystančia, pavargusia. Gal Tavo aplinkoje esantys žmonės net nepastebi, kad Tau sunku, jei to neparodai. Artimai bendrauji su mama, broliu . Ar jie žino, kaip Tu jautiesi, kad Tau sunku? Pasidalink savo išgyvenimais, jausmais. Draugai liko Lietuvoje, bet jie yra, jie nedingo, tik toli, pasikeitė bendravimo forma. Pasipasakok jiems apie savo problemas. Jei nėra su kuo pasidalinti išgyvenimais – išrašyk ant popieriaus, išpiešk, išveik.

Daug pasiekei ir , kaip rašai, nenori visko mesti. Nemėgsti darbo, kuris yra lengvesnis, geresnis, geriau apmokamas. Įvardink sau, kas konkrečiai nepatinka darbe ? Gal tai darbas visai neatitinkantis Tavo lūkesčių, Tavo vertybių ?

Jautiesi blogesnė negu kiti, nemoki atsiverti, nemoki būti savimi. Gal turėjai skaudžių pamokų, kai buvai savimi, kai buvai atvira ? Ar bijai aplinkinių vertinimo, kritikos ? Pagalvok, kas galėtų atsitikti blogiausio, jei leistum sau būti savimi? Kas verčia Tave nepasitikėti savimi ? Elkis taip, kaip Tau pačiai atrodo geriausia, ką Tau sako širdis, neužgniaužk savęs.

Tave labai išvargino vienišumo jausmas, noras atitikti kitų žmonių lūkesčius ir , manyčiau, fizinis pervargimas. Niekur nepaminėjai apie savo poilsį. Ar išvis kada nors turėjai atostogas ? Gal niekada sau to neleidi?

Skaitant laišką susidaro įspūdis, kad Tu gyveni be sustojimo, be poilsio, eini iki visiško išsekimo ir , kai kūnas pradeda streikuoti, tada esi priversta sustoti ir atsigręži į save, įsiklausyti į savo poreikius. Nuolatinė įtampa ir pervargimas gali privesti prie rimtų sveikatos sutrikimų, išsekimo. Išgirsk save ir įvardink, ko tu nori labiausiai. Gal būtų galimybė po darbo atrasti šiek tiek laiko hobiui, mėgstamiems užsiėmimams. Būtinai leisk sau kasdien gerai pailsėti. Jei yra galimybė, pasiprašyk atostogų.

Įvertink savo pastangas, pasidžiauk pasiekimais, savo atkaklumu. Iš Tavęs galima daug ko pasimokyti. Pamilk ir susidraugauk su savimi, priimk save pavargusią, abejojančią, su silpnybėm. Ir leisk sau būti tokia, kokia esi.

Jei matysi, kad sunkiai sekasi tvarkytis su savo problemomis, rekomenduoju kreipkis pagalbos pas sveikatos specialistus. Mylėk ir saugok save, didžiuokis savimi, Tu to verta.

Psichologė Palmira Diržienė
Konsultacijos e-paštu palmiradrzn@gmail.com, mb.: 861622462
Iliustracija: Kyle Broad

loading...