Aš nemoku džiaugtis gyvenimu, jaučiuosi kaip koks robotas

0 (0)

Klausimas: Nusprendžiau jums parašyti laišką. Ir gal Jūs man padėsite susivokti savyje. Aš esu 34 m. mergina. Turiu šeimą. Vyrą ir dukrytę 10 m. Bet vaikystė tokia buvo skausminga, kad mane persekioja jos bėdos. 

Mama paliko tėčiui, o pati išėjo gyventi pas savo mamą. Ji serga ir tada jau sirgo šizofrenija. Kaip ir minėjau, ji mane paliko, nes nemokėjo kovoti už mane prieš savo mamą. Nes mano močiutė mylėjo mano brolį, o manęs ne, todėl mane paliko tėvui.

Mano tėvas mėgo gerti ir eiti per moteris. Aš jau būdama dešimties metų žinojau ką reiškia moteris už pinigus. Mane labai tai skaudino, jaučiausi niekam nereikalinga. Dabar mane tai kankina, man atrodo, kad aš nereikalinga vyrui, dukrai. Aš nemoku džiaugtis gyvenimu, jaučiuosi kaip koks robotas. Misija yra užauginti vaiką ir tiek. Jaučiuosi nemylima. Jaučiu nežmonišką pyktį viskam. Kankina mintys apie pasitraukimą iš šio gyvenimo. Bet aš kovoju su savo blogaisiais demonais. Man būna dažnai liūdna, verkiu. Noriu džiaugtis gyvenimu, matyti gražius dalykus, tik nežinau kaip. Aš labai pykstu ant viso gyvenimo ir atrodo, kad manęs niekas nesupranta. Tai tiek mano bėdų. Padėkite man. Ačiū.

Inesa (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologė Jurgita Kuzmickaitė Pedersen: Miela Inesa, prašai padėti susivokti savyje ir galų gale pradėti džiaugtis gyvenimu. Tik kaip tai padaryti? Nuo ko pradėti, kai praeities skausmas vis dar jaučiamas ir bėgantys metai jo nenumalšina?

Yra dalykų, kurių mes negalime pakeisti, jie nuo mūsų nepriklauso. Šeima, tėvai, seneliai, jų, deja, negalime pasirinkti. Kaip ir negalime įtakoti jų elgesio, gyvenimo būdo, nuspėti ligų, tėvystės suvokimo. Taip jau nutiko, kad tau teko augti skausmingoje ir atšiaurioje aplinkoje, pajusti vienišumo, nereikalingumo jausmus.

Be jokios abejonės, tai palieka žaizdas visam gyvenimui ir pykti tikrai yra dėl ko. Nieko nėra baisiau už suvokimą, kad tave paliko patys artimiausi žmonės, kad jiems nerūpėjo tavo jausmai ir norai. Nors jie, greičiausiai, pasakytų, kad tuo metu tai buvo geriausia išeitis. Ir taip, žingsnis po žingsnio, tu tampi daiktu, kas kur nori, tas ten tave kilnoja. Daiktai juk bejausmiai, koks skirtumas kur juos padėti. Ar gali pakeisti istoriją? Ne, negali. Tai neatsiejama dalis tavęs, bet ji labai mažytė, palyginus su tavo dabartimi ir ateitimi.

Kuo daugiau laiko praleidi praeityje, tuo mažiau tau jo lieka šiandienai ir rytojui. O šiandien tavo užduotis yra kurti kitą istoriją, kitai mažai mergytei. Štai čia ir tavo reikalingumas. Tavo misija ne užauginti vaiką, o užauginti laimingą, pilnavertį ir savimi pasitikintį žmogų. O vėliau, kai jis sutvirtės, sugebėti jį paleisti į plačiuosius pasaulio vandenynus.

Tik šiai idilei reikia vieno dalyko, pirmiausiai turi tapti savimi patenkinta, pasitikinčia moterimi. Joks vyras, jokie pinigai, gražūs namai, laimės nesuteiks, kol nepajusi savo vertės, kol neatrasi savęs, kol nebūsi laiminga pati su savimi.

Gaila, kad nieko nepaminėjai apie savo išsilavinimą, darbą, hobius, nežinau ar turi mėgstamos veiklos. Taip pat, nežinau ir santykių su vyru, ar jie draugiški, palaikantys, ar neutralūs, dalykiški? Rašai, jog jautiesi nemylima, pašnekėk apie tai su vyru, jei tau sunku, prisiversk, juk tu kovotoja. Tiesa išlaisvina. Santykiai iš pareigos, tik dar pagilins žaizdas, tai, kaip dykuma, kurioje niekas neauga. Rask mėgiamą darbą, eik mokytis, užsiimk kokiu hobiu, taip rasi bendraminčių, realizuosi save, pamatysi daug ką sugebanti. Artimiau pabendravusi su kitais, suprasi, kad tu nesi viena, dauguma žmonių niekuomet nenorėtų grįžti į savo vaikystę. Kurk kitokią ateitį.

Psichologė Jurgita Kuzmickaitė Pedersen | SOS psichologas

Iliustracija: Jiří Wagner