Nenoriu tapti kikenančia iš nesąmonių „merga“, bet nenorėčiau ir likti vieniša0 (0)
Klausimas: Sveiki. Man yra 13 metų, už poros mėnesių sueis 14, mokausi 7 klasėje. Mokausi iš tiesų labai gerai, lankau ir muzikos mokyklą.. Bet net dvejose mokyklose aš negaliu susirasti draugų, nemoku bendrauti. Prieš kelis metus daugiau bendraudavau su berniukais, dabar nebeišeina, nes dauguma rūko, geria ir šiaip, nebėra maloni draugija. Klasės merginos yra susiskirsčiusios į draugių „ratus”: pavyzdžiui rate yra tik 4 mergaitės, ir jos paprastai nekreipia dėmesio į kitas, bendrauja tik tarpusavyje. Aš esu bandžiusi „įsiterpti” į tokį ratą, bet man nepavyko: klausausi visiškai kitokios muzikos, negu klasiokės (jos – „pop’są”, o aš – sunkųjį metalą), labai gerbiu savo tėvus, nors bendraamžės juos niekina, man neįdomu kiaurą dieną pūpsoti prie naujausio liečiamojo telefono žaidimo, nors tokį telefoną turiu. Aš daug skaitau, reiškiu savo nuomonę tiesiai ir neslepiu jos, nesikeikiu „populiariaisiais” necenzūriniais rusiškais keiksmažodžiais.
Man neišeina plepėti kaip mergaitei; linksmai, nerūpestingai, apie visokias nesąmones. Mane kalbant labiau domina diskutavimas, ir šiaip… na, nemoku paaiškint, bet ne tokios nereikšmingos nesąmonės. Mano mama domisi psichologija, jau seniau yra sakiusi, kad mano mąstymas kitoks, vyriškas: aš niekada neverkiu, nesu itin atvira, į viską reaguoju šaltakraujiškai. O man pačiai dažnai man atrodo, kad esu labiau patyrusi, išmintingesnė už savo klasės drauges ir draugus. Labai dažnai mąstau ir apie save, ir apie aplinkinius žmones, man atrodo kad esu kitokia, nei visi. Tas man netgi kėlė pasididžiavimo jausmą. Bet visai neseniai tatai į akis išrėžė viena klasiokė, su kuria gerai sutariu, tai išgirsti iš kito žmogaus buvo keista ir gana skaudu. Nežinau ką man daryti: nenoriu visiškai pasikeisti ir tapti kikenančia iš nesąmonių „merga”, bet nenorėčiau ir likti vieniša, užsisklendusia, absoliučia keistuole moksliuke.
Ir dar norėčiau pakalbėti apie vieną klasės draugę, su kuria pastaruoju metu daugiausia bendrauju. Aš labai domiuosi psichologija, visi požymiai rodo, kad ji (pavadinkim ją Ana) labai serga depresija: pjaustosi rankas, mėgsta skausmą, nebijo kalbėt apie mirtį ir savižudybę, yra labai uždara, jos permainingas charakteris. Norėčiau Anai padėti, bet nežinau, kaip. Tiesa, įtariu kodėl ji tokia liūdna: prieš maždaug metus mirė jos mama, o kur tėtis, nežinau. Ana gyvena su močiute ir jos antru vyru.
Iš anksto labai ačiū už atsakymus!!!
Liucija (vardas pakeistas)
Komentuoja psichologė Indrė Kazlauskaitė:
Sveika Liucija,
Jau pačioje laiško pradžioje paminėjai savo amžių, kuris labai padeda aiškinant dabartinius tavo sunkumus. Šiuo metu esi aktyviai besiformuojanti, bręstanti paauglė, todėl nenusimink, tave neraminančios problemos būdingos daugumai tavo bendraamžių.
Rašai, jog labiausiai jaudiniesi, jog tapo sunku bendrauti, susirasti draugų, įsiterpti į jų ratą. Tai nenuostabu, nes būtent šiuo gyvenimo laikotarpiu (ankstyvoje paauglystėje) būti priimtam draugų, tapti populiariu, jų mėgiamu yra itin svarbu kiekvienam paaugliui. Kadangi tavo asmenybė dar nėra pilnai susiformavusi, tau taip pat itin reikia palaikymo iš draugų, jų nuomonė tau labai reikšminga.
Minėjai, kad tau keista, jog dar prieš kelis metus galėjai lengvai bendrauti su berniukais, tačiau dabar nebepavyksta. Paauglystėje aktyviai prasidedantis asmenybės formavimosi laikotarpis nėra lengvas ir kiekvienam labai skirtingas. Tau nesuprantamas berniukų noras keiktis, rūkyti, niekinti tėvus, tačiau jie tokiu būdu formuoja savo tapatumą, išbando ribas, taisykles, priartėja prie suaugusių pasaulio. Kai tuo tarpu tu geriau pažįsti save ir kitus daug mąstydama, diskutuodama, besidomėdama aplinka, skaitydama ir tikrai neturėtumei to keisti vien norėdama tapti viena iš klasiokų tarpo. Pati laiške išreiškei: “nenoriu visiškai pasikeisti ir tapti kikenančia iš nesąmonių ,,merga”. Visi tavo klasiokai paauglystėje susidurs su nerimu, įvairiomis problemomis, tačiau skirtingu metu ir ne tokiomis pačiomis. Galbūt dabar kai kurie iš tavo bendraamžių taip pat labiausiai nerimauja dėl populiarumo tarp draugų, kitus gal labiau neramina jų besikeičianti išvaizda, bręstančios kūno formos.
Paauglystėje tikriausiai dažnai gali pagauti save mąstant ar esi normali, ar atrodai taip kaip visi, ar mąstai ir elgiesi kaip jie. Todėl ir klasiokės komentaras, jog esi kitokia tave nemaloniai užgavo. Ir laiške galima pastebėti tavo dvejones, sudėtingą asmenybės formavimąsi, nes dar ne itin gerai pažįsti, supranti save.
Puikiai suprantu, jog šiuo metu labiausiai norėtum būti tarp savo klasiokų, būti tokia kaip jie, tačiau pagalvok, jog dėlto turėtum atsisakyti tau priimtinų vertybių pasirinkimų, kurie atspindi būtent tavo asmenybę. Todėl vietoj bandymo tapti tokia kaip visi toliau stenkis geriau pažinti save, atrasti savo stipriąsias bei silpnąsias puses, dominančias sritis, interesus. Pažinimo procese nevertėtų iš karto atmesti tavęs nedominančių dalykų, nes norėdama atrasti turi pabandyti, tarkim vietoj mėgstamo knygų skaitymo laisvu laiku, pabandyti aktyvesnę veiklą, vietoj klausomo roko, pabandyti ne tik popsą, bet ir klasikinę muziką. Gyvenime mes turime daugybę galimybių ir kuo mažiau stengiamės lygiuotis į kitus, apriboti save tuo daugiau džiaugsmo galime sau suteikti. Tikiu, jog atlaikiusi išorinį klasiokų spaudimą, išlikusi savimi daug lengviau atsilaikysi prieš ateityje laukiančias negandas, nes būsi stipri asmenybė, gerai žinanti, ko nori ir kas ji yra.
Nežinodama visos tavo draugės situacijos, aplinkybių tikrai negaliu nustatyti sunkumų priežasties ar juo labiau jai padėti. Puiku, jog tu domiesi psichologija, tačiau diagnozuoti sutrikimo iš keleto požymių tikrai per anksti ir nėra taip paprasta. Vis dėlto galėtumei padėti draugei pasiūlydama kreiptis pas psichologą.
Psichologė Indrė Kazlauskaitė
El. paštas: psichologe.indre@gmail.com
Labas. As irgi turejau panasiu bedu, suprantu kaip gali buti sunku. Jeigu reikes patarimo ar siaip noresi pasikalbeti, tai atsiliepk, galim virtualiai susirasyti. Dziaukis, kad nesi tokia kaip visi :) tai yra gerai!
Liucija, būti „kitokia” nėra blogai. Ko nors darymas „nes visi taip daro” dar nereiškia, kad tie „visi” daro gerai. Kai aš panašaus amžiaus bandžiau ‘pritapti’, tai manęs mama paklausė: „Jei „visi” šoks nuo tilto, tai ir tu šoksi?” Tada dar sužinojau posakį „Ir žydas iš kompanijos pasikorė”. Jis tarsi klausia, o kiek tu pasirįžus paaukoti? Pasakysiu tai atvirai: kad ir kiek paaukotum – prarasi daugiau nei atrasi, nes prarasi dalį savasties (to, kokia pati esi). Geriau būk „kitokia” ar „balta varna”, bet būk vienintelė tokia Lietuvoje ar visame pasaulyje.
Stenkis pažinti save, vėliau pabandyk įveikti savo silpnybes, blogąsias savybes.
Migle, aš ir neketinu taip visai pritapti prie visų, ir prarasti savastį, niekada nesistengiu elgtis kaip visi:) Bet turbūt tiesa, kad bandydama prisitaikyt prie visų prarasčiau daugiau nei atrasčiau. Slidokas reikalas:) Ačiū už patarimus, stengsiuos:)
Sveika Liucija, norėjau pridurti tai, kad būti kitokia tai nereiškia pasaulio pabaigą. Na taip bandyti pritapti tai yra labai sunku. Pati bandžiau pritapti, susibendrauti su klasiokais/klasiokėm, nes maniau jei pritapsiu prie jų bus daug lengviau gyventi, bet galiu pasakyti tik tiek, kad ne velnio lengviau, bandymas prisitaikyti tai absurdiškas dalykas. Jei tavęs nepriima tokia kokia tu esi tai labai nervina. Nors jei tave ir priimtų į tą mergaičių „ratą” tu neturėtum apie ką su jomis kalbėtis, nes jos tikriausiai kalbėtų kuo rytoj rengtis,apie vaikinus ir visokias kitokias nesąmones. Aš pati klasei esu nepritapelę, bendrauju tik su viena kita klasioke/klasioku. Nors man iš tikrųjų tai kažkodėl truputėlį patinka,nes aš žinau, kad aš esu išskirtinė ir, kad niekas mano klasėje neturi tokių pomėgių kaip aš. O, kad tave domina kitoki dalykai negu jas, tai yra normalu ir žinok vieną dalyką, kad toki žmonės kaip tu Liucija puošia pasaulį. :)))
Kristina, iš tikrųjų niekad ir nepagalvojau, kad patekus į tokį merginų ,,ratą’ tiesiog neturėsiu ką su jomis veikti:) Labai ačiū, tau, tai atrodo paprasta, bet neatėjusi man į galvą ir tikrai gera mintis:)
Visų pirma norėčiau sukritikuoti psichologę. Atsakymas toks, lyg nebūtų įsigilinta į patį laišką. Pradedant smulkmenomis (mergina klauso sunkųjį metalą, o ne roką) ir baigiant tuo, kad užsikabinta tik už amžiaus ir surašytos tam tarpsniui būdingos problemos. Psichologė rašo, kad laiško autorė tėra bręstanti asmenybė, dar neatradusi savęs, kai laiško autorė aiškiai pasakoja daug galvojanti, analizuojant save, bei kitus žmones, kai aiškiai matomi gan stiprias susiformavusias vertybes. Nemanau, kad tai yra „išaugama fazė“.
O dabar laiško autorei. Tu esi šaunuolė. Turi savo supratimą apie pasaulį, savo vertybes, pomėgius. Manau, kad ne be reikalo savimi didžiuojiesi. Yra lengva pasiduoti ir keliauti kartu su visais, ta pačia upe. O tu sugebi tam nepasiduoti – brendi prieš srovę. Natūralu, kad bendrakeleivių mažai… O taip norisi susirasti bendramintį/-ę . Tad reikia ieškoti su padidinimo stiklu. Aš esu prasimokius keturis metus su ta pačia grupe ir tik pabaigoje susivokia (suradau), kad turiu toje grupėje bendramintę. Dažnai žmones, kurie turi nepopuliarų požiūrį/hobį/idėjas linkę pernelyg nesireikšti („vis tiek niekam neįdomu“). Ir kartasi nesusimąstome, kad kitas žmogus yra kažkuo panašus į mane (galbūt tik „slepiasi po populiaria kauke“ – nes taip lengviau gyventi). O tokius žmones surasti nėra paprasta. Nesiūlau klausytis popso, krizenti, ar rūkyti. Siūlau nesmerkti, toleruoti. Kaip tu turi teisę elgtis, taip, kaip atrodo teisinga, taip ir kiti turi tokią teisę. Norint lengviau susibendrauti, kartais reikia lanksčiau elgtis. T.y. galbūt atsiras žmogus, su kuriu kartą – du pakrizenus iš visiškos nesąmonės (tarsi pralaužus ledus) bus galima ir pafilosofuoti rimtesnėmis temomis.
Pripažinsiu, būti „balta varna“ sunku. Bet verta. Ir nesvarbu tau 13 ar 30 metų.
Rusne, ačiū ir tau už gerą mintį:) Net nesusimąsčiau, kad gali būti ir daugiau žmonių, kurie irgi yra truputį kitokie, bet bando tai nuslėpti:)Ačiū:)