Fenomenalia atmintimi pasižymintys žmonės paprastai labai gerai geba atsiminti konkrečius dalykus, bet nesugeba kurti abstrakčių prisiminimų ir tarp jų rasti sąsajų, sako Vilniaus universiteto Bendrosios psichologijos katedros profesorius Albinas Bagdonas. Pasak Vilniaus universiteto Biomokslų instituto vadovo Osvaldo Rukšėno, atmintis paprastai ištrina nereikalingą informaciją, ir išsaugo tą, kuri gali būti panaudota.

Atmintis užtikrina individo išgyvenimą

A. Bagdonas tvirtina, kad visada įsimename tuos dalykus, kurie mums svarbūs, todėl mažiau svarbius greitai pamirštame arba visai neįsimename.

„Viso triukšmo atsiminti negalime. Atmintis visada selektyvi. Mechanizmas labai paprastas, evoliucijos „atkaltas“ per ilgus žmogaus raidos etapus. Įsimenama tai, kas reikalinga, svarbu ir ko gali prireikti ateityje. Atmintis, kaip ir kiti psichikos procesai, užbėga į priekį. Atsimename ne tam, kad dabar turėtume kažkokią informaciją, o tam, kad ateityje ja pasinaudotume“, – aiškina A. Bagdonas.

Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto vadovas Osvaldas Rukšėnas priduria, kad atmintis yra neatsiejama mokymosi proceso dalis. „Mokymasis, atmintis, užmiršimas (patologiniu atveju – amnezija) yra labai tampriai susijusi trijulė. Evoliucijos procese visa tai veikė ir užtikrino individo išgyvenimą. Tai galioja tiek žmogui, tiek kitiems gyvūnams, turintiems nervų sistemą.“

A. Bagdono nuomone, psichologai, neurologai nepakankamai įvertina atmintį, nors, kaip sako profesorius, viskas grįsta atmintimi. „Tai ne tik kognityviniai procesai, žinojimas, ką kiti žmonės išgyvena, gebėjimas užjausti kitus ir t. t. Praktiškai viską galima susieti su atmintimi“, – tikina A. Bagdonas.

Jo teigimu, nors pagrindiniai klausimai, susiję su atminties tyrimais, atsakyti dar XX a., atmintis tiriama iki šiol. Didžiausias dėmesys kreipiamas į procesus, nes, tvirtina A. Bagdonas, atmintis padeda atkurti turimą informaciją.

„Svarbiausi klausimai – kas yra atsiminimas, kas yra užmiršimas, kaip vyksta užmiršimas – ištyrinėti. Dabar Lietuvoje tokių fundamentalių tyrimų nedarome. Nežinau, gal kitur daro, bet mes daugiau domimės, kaip įvertinti žmogaus atmintį, trumpalaikę atmintį, ilgalaikę atmintį, kiek atsiminimų žmogus saugo, kaip ta atmintis keičiasi, ypač senatvėje“, – nurodo A. Bagdonas.

Kai kurie prisiminimai gali būti saugomi visą gyvenimą

O. Rukšėno aiškinimu, atmintis į tipus skirstoma įvairiai. Viena dažniausiai vadovėlyje randamų klasifikacijų – atmintis yra deklaratyvinė ir procedūrinė. Deklaratyvinė atmintis susijusi su tuo, ką galima įvardinti, pavyzdžiui, tekstas, numeriai, eilėraščiai. Procedūrinė atmintis susijusi su mechaniniais veiksmais – pratimų atlikimas, muzikavimas, vairavimas.

„Kitas labai aiškus skirstymas – pagal trukmę, kiek informacija yra išlaikoma. Išskiriami trys lygmenys. Pirmasis – trumpiausias, sensorinis, darbinis (įvairiai tai vadinama). Čia kalbama apie sekundes ar net milisekundes. Antrasis lygmuo – tarpinė arba trumpalaikė atmintis. Ji irgi trunka keliolika, kelias dešimtis, o kartais net vieną kitą minutę. Po to įvyksta vadinamasis konsolidacijos procesas“, – sako O. Rukšėnas.

Konsolidacijos metu prisiminimas perkeliamas iš trumapalaikės atminties į ilgalaikę. Mokslininkas nurodo, kad kai kurie prisiminimai ilgalaikėje atmintyje gali būti saugomi tol, kol organizmas gyvas.

Pasak O. Rukšėno, dar tiksliai nėra nustatyta, kurioje smegenų vietoje kaupiama atmintis. Biomokslų instituto vadovas teigia, kad seniau buvo labai populiarus aiškinimas, jog atmintis yra lokalizuotoje smegenų vietoje, tačiau tyrimai ir patirtis parodė, kad ši teorija negali būti teisinga.

„Tai nepasiteisino, kai susiklaupė daugiau eksperimentinių, klinikinių duomenų, ypač iš karo. Įvairios karių smegenų sritys buvo pažeidžiamos, o atmintis vis tiek išlikdavo“, – sako O. Rukšėnas.

Lokalizacijos teoriją, tvirtina specialistas, pakeitė holografinė teorija, kad atmintis ir kiti procesai išsidėstę įvairiose smegenų vietose. Vis dėlto nuo Antro pasaulinio karo dominuoja teorija, kad atmintis sudaryta iš neuroninių tinklų.

„Fiziologiškai ši teorija turi daugiausia pagrindimo. Pagal dabartinį žinojimą, pažinimo lygį, ji įgauna vis daugiau pastiprinimo“, – pabrėžia O. Rukšėnas.

Veiklai nereikalingą informacija atmintis pašalina

O. Rukšėno aiškinimu, atminties veikimo procesui itin svarbios sinapsės – jungtys tarp gretimų nervinių ląstelių. „Ten vykstantys procesai be galo svarbūs. Sinapsių moksle kasmet vis dar daug sužinoma. Manoma, kad sinapsių mokslas dabar yra pagrindinė „virtuvė“, – sako mokslininkas.

A. Bagodono teigimu, iš dalies žmonių atmintį galima lyginti su kompiuterių atmintimi, nes tam tikras tinklelis tarsi yra atsakingas už saugomą informaciją: „Kai nebenaudoji tos informacijos, sinapsių efektyvumas silpnėja, silpnėja ir tie vadinamieji atminties pėdsakai.“

Profesoriaus aiškinimu, trumpalaikė atmintis ribota, todėl greitai užmirštame, bet kai kurie prisiminimai perkeliami į ilgalaikę atmintį, kurioje, manoma, prisiminimai gali išlikti visą gyvenimą.

„Kitas labai svarbus aspektas – dabar psichologijoje daug kalbame apie darbinę arba veikliąją atmintį. Tai praktiškai ta pati trumpalaikė atmintis, bet dėl jos galime sutelkti savo sąmonę į tam tikrą veiklą. Veiklioji atmintis paima tai, ką aš saugojau ilgalaikėje atmintyje, viską konsoliduoja ir leidžia veikti kryptingai, nesiblaškant“, – teigia A. Bagdonas.

Profesoriaus tvirtinimu, nors seniau buvo manoma, kad įsimenant naujus dalykus susidaro naujos sinapsės arba sustiprėja jau egzistuojančių sinapsių efektyvumas, dabar pastebima, kad tuo pačiu metu sinapsės gali būti naikinamos.

„Kuo tiksliau atliekame tam tikra veiksmą, kuo tiksliau išmokstame tam tikrų sąvokų, tuo daugiau „išgenėjama“, pašalinama visokių ryšių ir tuo tiksliau mes tuos veiksmus atliekame – tiksliau samprotaujame, jungiame žodžius ir t. t. Mažas vaikas, kūdikis, suvokia daug daugiau signalų, garsų, kalbos garsų, emocinių veido išraiškų, negu pagyvenęs žmogus, nes tam tikroje kultūroje vyksta užaštrinimas – atidedami tik patys svarbiausi dalykai, kurie įgalina atlikti veiklą efektyviausiai“, – sako A. Bagdonas.

O. Rukšėno teigimu, tiek gyvūnai, tiek žmonės gimsta su daug didesniu sinapsių skaičiumi, nei jų turi suaugę, todėl, vykstant pokyčiams, kai kurie prisiminimai iš ankstyvos vaikystės yra panaikinami.

„Manoma, kad mechanizmas toks – yra perteklinis sinapsių skaičius (ne visai tabula rasa, bet pusiau švarus lapas). Patirties būdu formuojamas žinių bagažas, tuo pačiu – ir atmintyje laikomos informacijos bagažas. Nereikalingos, nenaudojamos sinapsės su laiku nunyksta“, – sako O. Rukšėnas.

Jis priduria – šiame etape itin svarbi aplinka, kaip vaikas bus ugdomas, nes tai turės skirtingas ir ilgalaikes pasekmes. Mokslininko aiškinimu, tokie vystymosi etapai yra keli. Pirmasis trunka vienus metus, antrasis – septynerius–aštuonerius, o po to itin svarbi paauglystė.

„Be to, sudėtingumo prideda lytiniai skirtumai. Mergaičių smegenų brendimas vyksta greičiau nei berniukų. 18–19 metų merginą, neurologiniu požiūriu, atitinka 22–23 metų vaikinas. Kiekviename periode vyksta skirtingi procesai“, – atkreipia dėmesį O. Rukšėnas.

Moterys ir vyrai asociacijas atmintyje kuria skirtingai

Paklaustas, kodėl kai kurie žmonės pasižymi fenomenalia atmintimi, o kiti greitai pamiršta, A. Bagdonas akcentuoja, kad būtina kalbėti apie žmogaus pažintinį mechanizmą. Kaip teigia profesorius, kai kurie žmonės negeba prisiminti detalių, bet, pavyzdžiui, situacija atmintyje gali būti puikiai apibendrinta.

„Gamta sukūrė įvairių strategijų. Vieni prisimena labiau apibendrintai, neprisimena konkrečių dalykų, kiti atvirkščiai – prisimena konkretesnius dalykus. Kiek buvo tyrinėti fenomenalius gebėjimus atsiminti turintys žmonės, pastebėta, kad jų prisiminimai buvo labai konkretūs“, – atkreipia dėmesį A. Bagdonas.

Jis priduria – šie žmonės susidurdavo su sunkumais, kai reikėdavo priimti sprendimus abstrakčiame lygmenyje, kai reikėdavo tarp prisiminimų pastebėti sąsajas. „Juk mums ta atmintis svarbi, kad galėtume labai lengvai joje surasti ryšius tarp atskirų sąvokų. Tuo grįstas humoras. Galų gale, tuo grįstas mūsų mąstymas. Kai šnekame, kuriame asociacijas. Tai kūrybinis procesas, mes ne šiaip sau sudėliojame žodžius, o renkame tam kontekstui tinkamus“, – nurodo A. Bagdonas.

Kaip sėkmingai pavyks sukurti asociacijas, tvirtina A. Bagdonas, nulėmė ir evoliucija. Profesoriaus teigimu, tyrimai rodo, kad moterys geriau įsimena, kur kokie daiktai padėti, o vyrai geriau įsimena dideles teritorijas.

„Kai psichologai atlieka tyrimus, pastebima, kad vyrai lengviau orientuojasi labirintuose, o ten, kur objektai išdėlioti, geriau orientuojasi moterys. Tiesiog gamta taip atrinko. Moterų išlikimui tai buvo svarbu, nes jos parsinešdavo uogų ir kitų dalykų. Vyrams buvo svarbu sumedžioti, kariauti, todėl, be abejonės svarbesnės stambesnės teritorijos, kognityviniai žemėlapiai“, – sako A. Bagdonas.

„Kita tema“ | LRT.lt

loading...