Nerandu atsakymo kaip būti laiminga, kaip susidėlioti savo gvvenime visus taškelius

0

ruduoKlausimas:

Turbūt pribrendo laikas, perpildyta taurė galutinai.. Reikia pagalbos, nebesusitvarkau su savimi. Niekas neteikia džiaugsmo, prarandu apetitą, muzika erzina netgi ta, su kurią patirdavau daug laimingų akimirkų, išgyvenimų. Nežinau, kas darosi, kas vyksta. Lyg kartais pagaunu save, kas su manimi, o kartais visiškai pasimetu ir …
Stengiuosi analizuoti save, skaityti tinkamą literatūrą, retsykiais užsirašyti savo jausmus, bet viskas greitai atsibosta, nebeteikia džiaugsmo ir nebelieka niekam noro nei jėgų.
Pamaniau, gal Jūs man padėsite, gal Jūs pastūmėsime mane teigiama linkme… Suprantu tai, kad psichologas nepadės išspręsti problemų, bet gal padėsite susigaudyti, kas su manimi darosi.
Neturiu visiškai harmonijos, gyvenimo džiaugsmo, noro mėgautis kiekviena diena teikiamas kažkokiais elementariais malonumais.
Gyvenime nieko neturiu prasmingo, apart savo dukros, kuriai dabar 3 metukai. Su vyru išsiskyriau, kai dukrai buvo vieneri, tiksliau jis mus paliko dėl kitos moters. Iš jo pusės skyrybos buvo gerai ir detaliai apgalvos, nenoriu per daug smulkintis. Tai eina kalba ir apie finansus, mūsų su dukros išlaikymą, gyvenamą vietą ir pan. Pasekmės tokios, kad patikėjau juo (visada būvau nepriklausoma nuo vyrų), jo meile, tačiau šiuo metu neturiu nei namų, nei pinigų. Gyvename su dukra pas mano tėvus, skyrybos formaliai įvykdytos, alimentai priteisti, tačiau jis iki šiol nemoka.. Bet ne tai skaudžiausia… Skaudu tai, kad mūsų santuoka, vadinama meilė buvo iš jo pusės tik graži ir iki galo smulkiai apgalvota apgaulė. Tik nesuprantu, kokia nauda jam iš to buvo? Nei aš turtinga, nei mano tėvai labai įtakingi kažkuom? Ir be galo sunku, kad jis visiškai nebendrauja su dukra. O dukrai dabar ypatingai reikia tėčio, ji labai sąmoninga ir pradeda vis dažniau klausinėti bei reikalauti tėčio… Jis nebendrauja jau daugiau kaip du metai. Tai lyg gyvenimo tarpsnis, su kuriuo as bandau jau žingsnis po žingsnelį susigyventi. Tiesiog palaidojau jį, toks jausmas, kad jis yra man miręs, išgyvenu netektį. Dukrai taip pat bandau jos kalba paaiškinti situaciją apie tėtį.
Dar didesnė bėda ta, kad aš turiu teisinių problemų. T.y. per buvusią darbovietę turiu man iškeltas keletą bylų. Kiekvienas teismo posėdis atima be galo daug jėgų ir pinigų. Bet bandau ir su tuo susigyvent, nors tai jau tęsiaisi ne vienerius metus. Tikiu, kad teisingumas dar egzistuoja, tik klausimas ar tikrai egzistuoja, bet tikėti kažkuom turiu…
Noriu be galo, be krašto paprastos ramybės, vidinės harmonijos… Esu tikrai simpatiška mergina, artodo savimi pasitikiu, protinga, perkopiau 30-ąjį dešimtmetį, bet… jaučiuosi tokia vieniša, nei dukra nebeteikia džiaugsmo…Su tėvais neatvirauju, ir apskritai su namiškiais esu uždara palyginus kokia būnu su svetimais ar draugais. Kartais peršasi mintis, kad niekas manęs nesupranta, manęs niekas neguodžia ir nepadeda. Būna dienų, kad nenoriu nei su niekuo bendrauti, nekeliu savaitėmis tel. ragelio ir pan. Nuo pat mažumės buvau kovotoja už save, gal tai ir auklėjimas kažkiek įtakojo..
Bandau rišliai dėlioti sakinius, bet kažkas man stringa, nesigauna :)
Kartais atrodo, kad man užtektų turėti draugą, artimą žmogų, nes meilė valdo, man reikia to jausmo, man lyg narkotikas, tačiau nerandu… Meilė kaip ratas. Jei man kažkas patinka, tada aš to žmogaus nedominu, arba jis vedęs. Arba jei aš kažkam labai patinku, manęs jis visiškai nedomina. Taip ir sukasi ruletė.. Atrodo viską galėčiau padaryti dėl to vienintelio. Turiu šiuo metu simpatiją. Bet… jis man nerodo dėmesio arba man nesuprantamas jo rodomas dėmesys. Kodėl? Bandau pateisinti, bet manau, kad tik apgaudinėju save. Kai tave žmogus domina, tu elgiesi visai kitaip. Neseniai išsiskyręs po 2-jų metų draugystės su mergina. Visą dėmesį sutelkęs į darbą, verslą. Bet paradoksas toks, kai mes susitinkame, jis manęs nepaleidžia, laiko už rankų, prisiglaudžia, atrodo, kad be manęs negali būti nei minutės. O kai išsiskiriame, jis nei rašo, nei skambina. Parašo tik per soc.tinklapį. Kaip pvz., parašau jam sms, kad jo labai pasiilgau (nors po mūsų susimatymo praėjo tik keletas valandų), o jo atsakymas toks – “aš dar sugebėjau nueiti iki sporto salės, atradau jėgų”. Mes pažįstami keletą dešimčių metų, tad nėra taip, kad jo nepažinočiau.
Toks jausmas, kad kiekvieną man patikusį vyrą bandau turėti čia ir dabar. Iš to tokio didelio noro ir ilgesio nebevaldau savęs. Tai pačiai simpatijai išsakiau, kad jis man labai patinka ir pan. Žinoma, jis parašė, kad ir aš jam patinku, bet kad nenori spaudimo ir laikas viską parodys. Kiek man laukti ir būti kantriai…?
Chaosas pas mane visur.. nerandu atsakymo kaip būti laiminga, kaip susidėlioti savo gvvenime visus taškelius… Bandau atrasti priežastis, analizuoti, bet nerandu būdų kaip tas priežastis paversti man tinkama linkme ir pasinaudoti tuo, kad man būtų naudinga.. Juk sako, mes patys kalviai, kaip mąstysi, taip ir bus.

Dėkoju labai iš anksto už atsakymą.
Veronika (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Sveika, Veronika.
Džiugu skaityti, kad bandote analizuoti save ir savo sunkumus, ieškote atsakymų ir pagalbos. Teisingai sakote, jog pirmiausia turite suvokti, kas vis dėlto Jūsų gyvenime yra ne taip, kas būtent sukelia tuos skausmingai neigiamus išgyvenimus, o tada po truputį ima ryškėti kryptis, kur link galima judėti pirmyn, ką galima spręsti ir keisti.

Jūsų laiške randu daug beviltiškumo, bejėgiškumo, nevilties. Iš pradžių kalbate apibendrintai: „niekas neteikia džiaugsmo“, „neturiu visiškai harmonijos, gyvenimo džiaugsmo“, „gyvenime neturiu nieko prasmingo“… Žodžiai „viskas“, „niekas“ yra labai stiprūs, paprastai sąlygoti emocinės būsenos. Toks generalizavimas trukdo pamatyti tai, kas Jūsų gyvenime visgi yra teigiamo, į ką galėtumėte atsispirti.

Vėliau Jūsų nupasakoti sunkumai leidžia geriau suprasti aplinkybes ir galimas prislėgtos savijautos priežastis. Pirmiausia išgyvenate netektį – vyro apgaulė, išdavystė, skyrybos. Tačiau susidaro įspūdis, kad ir praėjus dvejiems metams vis dar ieškote vyro elgesio motyvų, kapstotės praeityje, graužiatės ir kaltinate save, kaip galėjote visu tuo tikėti. Buvusius santykius apibūdinate tamsiomis spalvomis. Suprantu, patirtis skaudi, bet ar iš tiesų iš jos neprisimenate nieko teigiamo ar gražaus? Galbūt tas įsikibimas į negatyvią praeitį Jums trukdo žengti pirmyn? Visgi buvę santykiai Jums atnešė dukrytę, kuria džiaugiatės, o galbūt kažko dar ir išmokote iš jų. Žinoma, nubraukti praeities nereikia, bet pabandžius atrasti ką nors teigiamo būtų lengviau susidėlioti, priimti prisiminimus, susitaikyti su jais ir gyventi toliau.

Negana to, turite ir teisinių, finansinių bėdų, kurios dar labiau apsunkina Jūsų savijautą, kelia papildomą stresą. Bet kokie sunkūs (o ypač užsitęsę) stresoriai pažeidžia harmoniją, vargina, kelia distresą. Belieka tikėtis, kad įveikusi šias išorines problemas galėsite daugiau jėgų skirti savo vidinei būsenai.

Kita vertus, kai kuriuose Jūsų pasakymuose matyti šviesesnė viltis: savyje Jūs visgi matote potencialą. Save vadinate simpatiška, protinga, pasitikinčia savimi, kovotoja, stengiatės nepasiduoti ir kabintis į gyvenimą – tai rodo vidinę jėgą, stiprybę, kurią galite puoselėti ir į ją atsispirdama judėti pirmyn. Potencialą matote ir naujuose santykiuose, tačiau atrodo, kad jaučiate baimę, jog ir šie santykiai Jums atneš skausmą. Taip yra, nes remiatės ankstesne patirtimi, ankstesniais santykiais, nepaleidžiate skausmingo patyrimo. Būkite atvira tam, ką nauji santykiai gali atnešti. Jei šis žmogus Jums artimas, galbūt į naudą išeitų savo dvejonių ir baimių pasidalinimas su juo?

Jūsų laiške taip pat nuskamba vienišumo tema. Jums reikia meilės, artumo ir supratimo. Idealizuojate artimus santykius, todėl galbūt Jums neužtenka to, kaip artimas žmogus Jums rodo dėmesį ir jausmus, tai nekompensuoja to Jūsų jaučiamo šilumos poreikio. Atsiribojimas ir laikymas savyje gali būti skausmingas, sunkiai pakeliamas. Apskritai, ar Jūsų aplinkoje yra koks artimas žmogus, su kuriuo galėtumėte kalbėtis apie savo džiaugsmus ir sunkumus? Jei to neužtenka, gal vertėtų kreiptis profesionalios pagalbos, kad sistemingas, nuoseklus darbas galėtų palengvinti tą naštą ir leistų Jums laisviau judėti pirmyn?

Bendrai Jūs paliečiate ir prasmės klausimą. Tik Jūs pati sau galite atsakyti, kokie šiuo metu yra Jūsų norai, tikslai. Leiskite sau pasvajoti, kas padarytų Jus laimingą, o tada bandykite to siekti. Pradėkite nuo mažų žingsnių: negalvokite apie abstraktų „gyvenimo džiaugsmą“ – ieškokite „stebuklo paprastuose dalykuose“. Pabandykite kartkartėmis pasielgti spontaniškai, pajuskite laisvę – galbūt tai Jums leis pasimėgauti akimirka. Stenkitės susidraugauti su praeitimi, gyventi dabartyje ir žvelgti į ateitį.

Nuoširdžiai linkiu Jums sėkmės.

Psichologė Roberta Maigienė
roberta.gustaite@gmail.com
www.vmkc.lt

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here