Nerimas: jausmų ir minčių tramdymas

Vieną dieną, kai Levas Tolstojus buvo dar visai jaunas, jo vyresnysis brolis davė jam paprastą užduotį: atsisėsti į kampą ir ten būti tol, kol jis galvos apie baltąsias meškas. „Daryk, ką nori”, – sakė brolis, – tik negalvok apie baltąsias meškas.” Nors užduotis, atrodo, visai paprasta, legenda byloja, kad mažasis Tolstojus pratūnojo kampe ilgą laiką, mėgindamas atsikratyti staiga jo mintis nelauktai užplūdusių baltųjų meškų. Kuo stipriau bandė užgniaužti mintis apie meškas, tuo daugiau jų iškildavo jo galvoje – jo mintyse koja kojon žygiavo batalionai meškų. Galiausiai jis pasidavė: tikriausiai iš sadistiškos kibirkštėlės brolio akyse jis suprato, kad šios užduoties įvykdyti neįmanoma. Jis papuolė į mąstymo spąstus.

Nors gali atrodyti, kad tai tik banalus mąstymo eksperimentas, Harvardo psichologas Danielis Wegneris praleido porą dešimtmečių narstydamas šio bandymo padarinius mūsų psichikos sveikatai, konkrečiai – atsakomąjį mūsų bandymų kontroliuoti mintis ir emocijas poveikį.

Atlikdamas vieną ankstyvųjų eksperimentų Wegneris paprašė dviejų tiriamųjų grupių paspausti skambutį, kai tik jie per penkias minutes pradės galvoti apie baltąją mešką, bet vienos grupės žmonių jis paprašė negalvoti apie baltąsias meškas, o antrosios – galvoti vien tik apie baltąsias meškas.

Paradoksalu, bet tiriamieji, kuriems buvo pasakyta tramdyti mintis apie baltąsias meškas, skambutį spausdavo dažniau nei tie, kuriems buvo liepta įsivaizduoti tas pačias meškas.

Kai Wegneris sukeldavo savo studentams nedidelį stresą ir paprašydavo jų „atsipalaiduoti” – vadinasi, užgniaužti apėmusią įtampą, jie imdavo dar stipriau nerimauti. Kuo labiau jie būdavo „motyvuoti” nustumti šalin savo nerimą, tuo sunkiau sekdavosi tai padaryti.

Kolumbijos universiteto psichologas Kevinas Ochsneris aiškina, kaip emocijų užgniaužimas sugrįžta bumerangu. „Stengimasis nuslopinti emocijas reikalauja dėmesio, dėl to prastėja atmintis ir suintesyvėja kai kurios nervų sistemos veiklos, – teigia jis.

Tiesą sakant, abiejų pasaulinių karų duomenys liudija, kad garsiuosius nosies nenukabinančius britų kareivius vėliau kur kas dažniau apnikdavo vidinis sielvartas nei kareivius iš kur kas emociškai atviresnių šalių, tokių kaip Prancūzija.

Wegnerio tyrimas atskelidžia svarbius skirtumus tarp nemalonių jausmų tramdymo ir išlaisvinimo. Išvengti baimės ją užrakinant savyje ir vyti nerimą keliančias mintis šalin yra taip pat beprasmiška, kaip bandyti atsikartyti nerimo būgštaujant. Todėl šiuolaikiniai psichologai pataria nevaržomai išgyventi savo baimes ir pažvelgti į akis savo nerimui bei neigiamoms mintims.

Atsipalaiduoti bus kur kas lengviau ne kovojant su savo emocine būsena, o, tarkime, lėtai, ramiai kvėpuojant.

Santrauka pagal: Taylor Clark „Kaip įveikti nerimą, baimę ir stresą”. Vilnius: Sofoklis. 86-87 psl.