Nesiseka meilėje, o vienatvė gąsdina, ką daryti?

3

Galbūt ši problema daug kam neatrodo rimta, bet, pasirodo, mane ji kamuoja gana senokai. Kadangi save suvokti, išsiaiškinti tam tikras priežastis yra ypač sudėtinga, todėl labai norėčiau jūsų pagalbos. Problema ta, kad iš tiesų nesugebu būti viena.

Man 20 metų, turėjau tris draugystes, tačiau negaliu pasakyti, kad jos buvo sėkmingos ir nešančios džiaugsmą. Nė vienu atveju tai nebuvo meilė, santykiai, žiūrint iš dabartinės perspektyvos, iš tiesų nebuvo tokie, kokie turėtų būti. Deja, esu labai prisirišanti, todėl pačiai skirtis niekada nebuvo minties, visais kartais buvau palikta, ir tą skaudžiai išgyvenau. Man kyla klausimas: jeigu draugystės neteikė man laimės, kodėl man jų reikėjo kaip žuviai vandens? Iš tiesų, žinau, kad žmogui didelę įtaką daro vaikystė, o mano vaikystė iš tiesų nebuvo laiminga. Šeimoje šiltų santykių nebuvo, pastovūs barniai, tėtis alkoholikas, niekada nejaučiau jo meilės, šilumos, niekada negirdėjau kažko gero, tik tai, ką darau ne taip, jausdavau psichologinį smurtą, dar iki dabar nejaučiu jokio ryšio su juo. Ar tai ir padarė įtaką tam, kad nuolat ieškau šilumos kažkieno glėbyje ir būdama viena nejaučiu vidinės pilnatvės, tarsi kažko manyje nuolat stigtų? Iš tikrųjų labai norėčiau išmokti tapti nepriklausoma nuo kitų žmonių, išmokti būti laiminga būdama viena pati, bet kol kas vienai tai padaryti labai sunku. Simona

Komentuoja psichologė-psichoterapeutė  Ramune Pajuodyte-Milašienė

Sveika, Simona. Manau, tu pati neblogai suvoki savo problemos priežastis. Jei vaikystėje žmogui trūko šilumos, meilės, palaikymo, šių dalykų jis ieško partneriuose, ir dažnai beatodairiškai įsikabina į juos, net jei šie visiškai nesugeba to suteikti. Kitas žmogus jam tampa tiesiog gyvybiškai būtinas, kaip kad tiksliai tu rašai, „kaip žuviai vanduo“.

Žmogus, patyręs vaikystėje emocinį badą, viliasi, kad kitas užpildys jame esančią tuštumą, užkamšys tuos asmenybės plyšius, dėl kurių viduje taip šalta, vieniša ir baisu. Visi lūkesčiai, neišsipildę viltys sudedami į partnerį, tikintis, kad jis patenkins tuos gyvybinius poreikius, saugos, globos, mylės, rūpinsis, suteiks ramybės ir komforto jausmą. Visgi dažniausiai susirandami tokie partneriai, su kuriais užmegztas ryšys tik atkartoja vaikystėje patirtas traumas. Taip yra dėl to, kad žmogus jau moka būti tokiuose nelaiminguose santykiuose ir bendrauja tik tokiais būdais, kurie jam yra žinomi.

Tau svarbu suvokti, Simona, kad vaikinai negali suteikti tau visų tų dalykų, kurių taip trūko vaikystėje: besąlygiškos meilės, šilumos, tėviškos globos, stabilumo, saugumo. Siekdama gauti tos trūkstamos meilės ir laimės vaikinuose greičiausiai eilinį sykį nusivilsi, nes jie, ko gero, jaučiasi visai kaip tu – jiems turbūt taip pat trūko ir trūksta tos meilės ar šilumos, taigi jie neturi, iš ko tau jos duoti.

Daugelis žmonių kaip ir tu atkakliai ieško meilės, bet visai ne ten, kur turėtų jos ieškoti. Kiti žmonės neturi tos meilės, kurios tau taip trūksta. Vienintelis kelias – atsigręžti į save ir tą meilę, šilumą surasti savyje. Tai yra išmokti sau būti gera mama/tėvu. Žinau, kad tai labai nelengvas kelias, ypač, kai neaišku, kaip būti tuo geru tėvu, jei to nepatyrei iš savo tėvų. Taigi, ką gi tau daryti ir kaip padėti sau? Visų pirma, elgtis pačiai su savimi švelniai, palaikančiai, priimančiai. Neleisti sau piktai ir nepalankiai galvoti apie savo asmenybės vertę, atmesti kenkiančias mintis ir nerealistiškus reikalavimus sau, nustoti kaltinti save, t.y. nesmurtauti prieš save (juk paprastai mes elgiamės su savimi taip, kaip elgėsi mūsų tėvai su mumis), neengti ir nebausti išsigandusio savo vidinio vaiko. Žvelgti į save su atjauta. Nuraminti ir paguosti save, kai nesiseka, pagirti ir didžiuotis savimi, kai sekasi. Tai labai ilgas ir sunkus darbas, reikia labai daug pastangų ir tikėjimo, bet tik tokiu keliu įmanoma pradėti gyti ir imti pasitikėti savimi, o vėliau – užmegzti pilnaverčius santykius, t.y ne iš meilės trūkumo ir baimės būti vienai, o noro pasidalinti savo džiaugsmu ir meile su kitu.

Taigi, Simona, tikiuosi, dabar bent jau žinosi nuo ko gali pradėti. Sėkmės tau mokantis rūpinantis savimi.

Psichoterapeutė Ramune Pajuodyte-Milašienė / 15min.lt
psichoterapeutas.com | porosterapija.lt
Iliustracija: Thought Catalog / Burst

Dalintis:

3 COMMENTS

  1. Sveika Simona,
    teisingas bet nekonkretus psichoterapeutės patarimas. Mano istorija panaši….rašei:
    “Iš tikrųjų labai norėčiau išmokti tapti nepriklausoma nuo kitų žmonių, išmokti būti laiminga būdama viena pati, bet kol kas vienai tai padaryti labai sunku.”
    Mano patarimas būtų: TAI PABŪK VIENA! Kad pavyzdžiui ir metus. Sąmoninkai apsispręsk pabūti vienai. Jokių bernų, vyrų ir pasimatymų, net išdrįsk atstumti susidomėjusius tavimi.. Kaip įrodymą savo tikslo siekimo: “Metai su savimi”Plano!
    Pradžiai gal bus SUNKU (“bet kol kas vienai tai padaryti labai sunku.”),bet ir gerai..Kas sakė, kad tas kas sunku yra blogai? Pvz.:Mokytis SUNKU, bet naudinga! Manau turėtum atrasti savo geriausią draugę – save! Fainą, idomią, linksmą, kūrybingą…(Prirašyk pati)
    Tu jauna vieni metai nepakeis daug ko arba atvirkščiai visą gyvenimą :) Arba…pagalvojau dėl laiko tarpo nuspręs pati, o gal užteks tik mėnesio? gal trijų? Bet reikalavimas vienas apsibrėžk sąmoningai pabūti vienai!
    JEzau tikiuosi nors kiek padėjau. Iki

    • Virga,
      Aciu uz komentara! Man 31-eri ir tokius santykius, kaip Simona kuriu jau daugiau nei 10 metu. Pries kelias savaites sukaupiau drasa ir isejau is dar vienu, niekur nevedanciu santykiu: teko sau pripazinti, kad abu juose buvome del Simonos minetu priezasciu (paprasciausiai bijojome butu vieni). Jam visa tai atrode “normalu”, o as aiskiai suvokiau, kad noriu seimos ir kad negaliu jos kurti tik del to, kad “baisu likti vienai”. Siuo metu esu apsisprendusi kuri laika pabuti viena ir pradejau pastebeti, kokie mano poelgiai vede prie netinkamu vyru. Stengiuosi daryti atvirksciai nei “ipratus” ir jau matau akivaizdzius pokycius savyje. Tikiuosi, kad greitai sitie pokyciai bus pastebimi ir kitiems ir sutiksiu zmogu, su kuriuo galesiu dalintis dziaugsmu ir meile, o ne laukti paramos, silumos, besalygiskos meiles. To linkiu ir tau, Simona!

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here