Nesu drąsi, kad greit užkalbinčiau ir sudominčiau

2

baimesKlausimas: Sveiki, turėjau dvi pačias geriausias drauges, su kuriomis leisdavau savo laisvalaikį ir ne tik (klasiokės), bet dabar visiškai nebendraujame, o man, kad ir ilgas laikas jau taip vyksta, nepasimiršta visi seni, smagūs laikai. Vis galvoju apie tai, kaip buvo gerai, kokia aš dabar vieniša… Neturiu su kuo pasikalbėti, kam išsipasakoti, tapau greit susinervuojančia, pikta. Kartais pagalvoju ir apie blogus dalykus. Nesu drąsi, kad greit užkalbinčiau ir sudominčiau. Baisu kalbėti viešumoje. Kaip tai sustabdyti, kaip viską pamiršti ir gyventi toliau? Nes žinau, kad visų šių nuoskaudų negaliu su savimi temptis visą gyvenimą.

Justina (vardas pakeistas)
Ačiū.

Atsakymas: Dėkui, Justina, už laišką!
Liūdna, kai atrodo, kad draugai nusisuko, kai pradedi gailėtis nepamirštamų, senų laikų… Tačiau, Justina, gailėtis neverta. Kaip vasarą keičia ruduo, rudenį – žiema, o paskui ateina pavasaris, taip ir draugystė, keičiantis žmogaus interesams ir poreikiams, keičiasi, užleidžia vietą mokslams, naujiems interesams, o veliau ir šeimai. Tad neverta jausti nuoskaudų, kad vieni draugai nutolsta – ateis kiti. Viskas, kas praėjo dėl to ir praeina, kad galėtų vykti kažkas naujo.

Nerašai, kodėl nebendrauji su savo klasės draugėmis, ar įvyko koks konfliktas, susipykote, ar tiesiog baigėt mokyklą ir išsiskirstėt kas sau, tad neaišku, kodėl likai viena ir dėl to jautiesi vieniša. Rašai, kad kartais pagalvoji apie blogus dalykus, bet neparašei, apie kokius, ką turi omenyje. Visi žmonės kartais pagalvoja ir apie įvairius blogus dalykus, tad reikia tai suprasti ir neleisti blogoms mintims užvaldyti. Mes galime kontroliuoti savo mintis ir pradėti galvoti apie gerus dalykus, kurie mus pakelia, „užveda“ geriems poelgiams, užsiimti įdomia veikla ir pajausti gyvenimo „draivą“.

O tai, kad jautiesi vieniša, tai iš tikrųjų pačiai reikia nugalėti savo baimę bendrauti, kalbėti viešumoje. Būtent dėl šios baimės ir atsiranda noras gailėtis senų gerų laikų, kur galėjai jaustis saugiai ir patogiai su savo draugėmis. Kelk sau gyvenimo tikslus, planuok ir pradėk sau įdomią veiklą, mokslus, darbus ir atsivers nauji, įdomūs santykiai. Liaudyje sakoma – „bijai vilko, neik į mišką!”. Tai ne visada teisingas posakis. Bendravimo baimei nugalėti siūlyčiau taikyti formulę – „bijai vilko, eik į mišką!”. Ir pamatysi, kad tas vilkas ne toks jau baisus, o gal net visai simpatiškas… Tiesiog eik tenai, kur yra žmonių – klubai, renginiai, kelionės. Ir pradėk bendrauti pirma – vienas, du, trys… ir užkalbinu! Sėkmės, Justina!

Psichologas Juris Belte
Tel.: 869836364
El. P. juris@mba-baltic.com
Tinklapis: mba-baltic.com

Dalintis:

2 COMMENTS

  1. Sveika. manau, svarbiausia pradėti paleidžiant praeitį, svarbu, kas yra dabar. Aikšu, reikia vertinti, kas gyvenime nutiko gera, bet gyvenimas vietoj nestovi, viskas, natūralu, keičiasi. Tai kviečiu pirmiausia stengtis nebegalvoti, kaip “buvo gerai, o dabar nebe”. Dabartyje, tikrai yra įdomių dalykų, praeitis tik trukdo tai pastebėti. bandyk ieškoti džiugių, gražių dalykų kasdienybėje, stebėk ir tyrinėk, žmones ir aplinką, dažniau šypsokis, rask mielą veiklą, kuri tą šypseną ir suteiktų, kartu ir bendraminčių. išlaisvėsi ir tinkami žmonės patys savaime atsiras, ar jie tave užkalbins ar tu pati, pažinus daugiau, tai galėsi padaryti. :) Sėkmės.

  2. Negaliu nesutikti su išsakyta mintimi, jog išsiskyrimas įvyko “staiga” ir tenka tik spėlioti kuo nepasidalino.
    Negaliu pasakyti, kokia dažniausia priežastis kodėl skiriasi draugės, bet manding, nesutapo charakteriai ir požiūris į tam tikras vertybes. Galbūt buvo sąlyga, jog reikia pradėti vartoti alkoholį, kabinti bahūrą, rūkyti ir t.t. Kur tai veda? Akivaizdu, kad nepakeliui. Todėl čia daugiau nieko negalima pridurti. Justina yra Justina. Tai svarbiausia pergalė išsaugoti sveiką protą, paaukoti malonumą vardan Savo ateities gerovės.

    Gi pagalvojus, jei bendravimas nebūtų nutrūkęs, po kurio laiko tas bendravimo saldumas būtų tapęs saldžiai šleikščiu likeriu – kuris limpa, varba, bet nebeteikia nei pasimėgavimo, nei džiaugsmo, nei pasitenkinimo. Norisi tik žiaugčioti. Ir belieka arba ryti tą likerį, arba laikyti burnoje. Bet kaip sakiau– jis nebeteikia džiaugsmo vartojamas.

    Sveikinti reikia nepraradus individualumo. IR kaip teisingai rašyta – reikia paleisti praeitį. Kažkaip. Tiesiog todėl kad ji yra praeitis, todėl kad praeitis buvo gera, todėl, kad dabartis nėra gera. Kuo ilgiau gyveni vakar dienoje, tuo sunkiau pritapti prie dabarties. Neabejoju, kad kasdien vis pasitaiko progų pradėti naują bendravimą, susipažinti su naujais žmonėmis, kurie vertybėmis ir pasaulėžiūra nepalyginamai artimesni, supratingesni–kartais pasitaiko puikių progų…kurios lieka neišnaudotos, nes įsikiša praeitis ir apturėtas geras laikas kurio niekada nebebus :…(( Bet draugai savo pavyzdžiu turi skatinti tobulėti, antraip jie ne draugai, o neaišku kas. Todėl tokių reikia ieškoti, kurie mato kokia esi iš tiesų, Justina.

    O visos tos viešo kalbėjimo, pažinties baimės tėra įsikalbėtas niekniekis. Žmonės daro dvi dideles klaidas. Pirma klaida, jie taip susitelkia į ateitį, kuri dar neatėjo ir pergyvena dėl išsigalvotų dalykų, kurių nėra. Arba kita klaida, gyvena praeityje, praeities prisiminimuose, kurie lygiai tokie pat neegzistuojantys. Tad kam pergyventi dėl dalykų, kurie realiai čia ir dabar neegzistuoja? :)

    Pagalvok—esi tik tu: tvirta, valinga ir brandi kaip žmogus, turinti tam tikras nuostatas kurių sąžiningai laikaisi, nelaužai, kad ir kas nutiktų, net jei jas tenka ginti. Tai vertingas bruožas, pasistenk šito nepamiršti apie save.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here