meile

“Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista.” [Lk 6:36]

Sunku būtų rasti tą, kas nėra girdėjęs šio posakio, kaip turbūt ir tą, kas jo laikosi. Keliomis eilutėmis aukščiau randame dar radikalesnį priesaką:

“… mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus. Kas užgauna tave per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį; kas atima iš tavęs apsiaustą, negink ir palaidinės.” [Lk 6:27-29]

Jei būtume sau atviri – tektų prisipažinti, kad išties sunku tikėtis, jog sveiko proto žmogus šito laikysis. Turbūt todėl yra tiek įvairiausių šios Biblijos vietos aiškinimų, mėginant ją kažkaip pateisinti arba sukritikuoti.

Vieni teigia, kad čia sąmoningas ir gudrus paliepimas, įpintas į tekstą tam, kad ugdytų paklusnių vergų visuomenę. Kiti ginasi tuo, jog čia turėta omenyje tai, kad jei tau trenkė per kairį skruostą – atsuk ir dešinį todėl, kad tai kovinė technika, kurios dėka tikintysis, it koks Aikido meistras, nukreipia priešininko jėgą prieš jį patį ir tokiu būdu neutralizuoja, priverčia prarasti lygsvarą, išbalansuoja.

Jei siekčiau būti doras krikščionis, doras žmogus, kas neretai vis dar yra sinonimai Vakarų žmogaus sąmonėje, ir paklausčiau savęs, kaip išgirdęs tokį paliepimą reaguočiau, kaip jausčiausi, tai nesunku nuspėti, kad tai būtų kažkas panašaus į neviltį, silpnumą, į vidinį konfliktą tarp mano norų ir galimybių. Turbūt panašiai pasijunta dvejetukininkas paliekamas antrais metais, kai jo klasiokai iškeliauja į vasaros žygį, o jis kenčia prie nuobodžių vadovėlių tvankiame kambaryje.

Tikėtina, jog šis sąžinę svilinantis paliepimas galiausiai priverstų tapti šventu, gal būt net apsigyventi viename iš psichiatrijos stacionarų arba tiesiog prisipažinti, kad negaliu būti tikras krikščionis. Kitas variantas – ši teksto vieta reiškia kažką kitą, pavyzdžiui, tai savotiška daoizmo filosofijos atmaina, metafora, užkoduotas kabalistinis pranešimas ar kažkas visiškai dieviška, mistiška, kažkokia totaliai žmogaus protui nepasiekiama išmintis ir t.t.

Mano galva, tai nebūtų niekas iš viso to. Išvardinti variantai labiau panašėja tiesiog į vienokią ar kitokią menkavertiškumo kompensaciją arba į gynybinę reakciją intelektualizuojant, racionalizacuojant, neigiant, žodžiu, siekiant apsaugoti savo nualintą psichiką ir gležnąjį “Aš” nuo nepakeliamos kaltės jausmo.

O gal gi viskas yra kiek paprasčiau?

Visai neseniai turėjau sunkią dieną. Apimtas liūdesio išėjau pasivaikščioti. Mintys praskaidrėja gryname ore. Saulė, vėjas, melsvas dangus ir balti debesys, linguojantys žali medžiai pasikviečia į kitas erdves, padeda atitrūkti.

Kiek atsitokėjęs pažvelgiu vėl į vidų ir aptinku dalį savęs vis dar įsikibus į neseniai slėgusią problemą. Tą nedidelį žmogeliuką Roberto Assagioli turbūt pavadintų subasmenybe, tam tikra mažesne manojo “Aš” versija. Pažvelgiu į tą žmogeliuką ir suprantu, kad man vis dar kažkiek liūdna, nes tas žmogeliukas manęs atkaliai nepaleidžia ir tiesiog ėda, smerkia, baudžia.

Pamažėle imu suprasti, kad visa tai kažką labai primena. Kai mažas vaikas prisidirba, neretai pirma ir nevalinga suaugusiųjų reakcija yra pyktis, o po to kažkokia bausmė, fizinis ar emocinis smurtas. Vaikas kaltas jau bet kokiu atveju, nes supykdė, o kodėl kaltas konkrečiai – paaiškinimas ateis vėliau. Gana tikėtina, kaip jūs ir numanote, kad jis bus pateisinantis tėvų pyktį ir smerkiantis vaiką. Dabar suprantu, kad taip atsirado “Kaltintojas” mano viduje.

Baudimo metu patiriamas staigus suaugusiųjų šaltumas, rūstumas, pasimetimo, vienišumo, silpnumo, kaltės jausmas, gal net kažkoks netikrumas, siaubas ir nerimas sukuria dar vieną personažą – “Auką”. Auka – bejėgis, viskuo kaltas padaras. Negi pyplys turi galių prieš milžinus tėvus? Išeina, kad patyrus nesėkmę vidinis “Teisėjas” įvaro mane į “Aukos” kiautą ir galutinai užkala grabo lentas paralyžiuodamas bet kokius sąmoningumo ir gebėjimo konstruktyviai veikti likučius. Tokioje padėtyje tikrai gana keblu spręsti kažkokias, kad ir labai svarbias problemas.

Bet čia dar ne visa daina. Bėda ta, kad kartais būnu “Kaltintojas” kitiems. Trumpai tariant, kuo dažniau šią rolę eksploatuoju, tuo ji tampa stipresnė ir galiausiai su visu savo psichofiziologiniu adrenalino užtaisu, sukauptu ir ištobulintu puolant kitus, pasisuka į mane, į savo “Šeimininką”, kuris jau nebe šeimininkas, o tik vėjyje tvatijamas kalašnikovo kulkomis kilimėlis.

Berods Ksenofanas aprašo, kad Sokratas supykęs niekada nebausdavo vergo, o tik pykčiui atlėgus jį pamokydavo, kad padarytų geresniu, o ne įskaudintų. Tą panašiai pateikia ir gerai mums žinomas, vienas iš humanistinės psichologijos įkūrėjų Karlas Rodžersas. Jis teigia, kad jau vien priimant žmogų, sukuriant šiltus palaikančius santykius – padedam jam sveikti. Mat vietoj ūmaus “Kaltintojo” žmoguje galima pasėti ir objektyvesnį, šiltą, palaikantį patarėją. Koks bus mūsų elgesys su savimi ir kitais – reaktyvus, ardantis ar proaktyvus, sąmoningas, kuriantis? Pasirinkimas priklauso nuo mūsų.

Parengė: Edvardas Šidlauskas | psichika.eu

Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė
DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!