Netikiu meile ir esu tiesiog paženklinta nesėkmėmis0 (0)
Klausimas: Sveiki, nesusitvarkau su pačia savim… Suprantu, kad negali visada viskas būt gerai ar neautraliai, bet tiesiog jau nebepakeliu psichologinio krūvio… Įtampos ir streso, kad NUOLAT viskas yra blogai. Ir atrodo gali suplyšt ar susprogt, kaip norisi, kad visa tai baigtųsi. Visur, kur beeičiau, man durys neatsidaro arba jei atsidaro, labai laikinai ir trumpam. Nuolat lakstau nežinodama, ką daryt ir kur eit. Kiekvieną dieną atsikėlus bandau rast entuziazmo ir nenuleist rankų… Tik vat, kad ta taurė labai greitai pildosi ir jėgos labai senka… Kartais kyla ir nelabai protingų minčių…
Man 28-eri. Aš vis dar ieškau savo kelio, gyvenu su tėvais, nes nesugebu savęs pati išlaikyti. Esu vienišas žmogus, bet žmonės sako, kad esu labai pasimetus ir niekada nežinau ko noriu…Vieni šaukia – „atsigauk!!! Rask tikslą, po velnių.” Kiti – numoja ranka, bumbėdami – „ji visada tokia buvo ir bus…” Tikslų turiu, tik jie ne taip greitai įgyvendinami…. Ir nuolat reikia kažką aukoti, kad ką nors turėti. Man, norint kažką turėti, REIKIA gyventi su tėvais (kad ir kaip aš to nepakeliu ir kad ir kaip norėčiau atsiskirti). Maža to, dar nuo jų ir priklausau tam tikra prasme… Priklausomybė nuo žmonių tokiam amžiuj žudo… Diagnozavau sau tokią priklausomybę, bet matyt nuo pat vaikystės taip buvau auginama – perdėtai prižiūrima, neturėjau jokios laisvės ir į mano erdvę nuolat buvo kėsinamasi. Rezultatas – dabar nemoku būt viena.
Mėgstu vienatvę retkarčiais… Bet kalbu apie tokią, kai viduj taip tuščia, kad net užgniaužia gerklę. Ir kai ta tuštuma tęsiasi mėnesiais… Tiesiog darosi per sunku šypsotis ir nieko nedaryti. Aš tiesiog bandau ieškoti meilės. Deja, lygiai taip pat – ne ten kur reikia. Kažkodėl ten kur ieškau – jos iš tikro nėra. Žmonės manim tik naudojasi… Jie priverčia patikėti jais ir pasinaudoja… O aš beviltiškai tikiuosi iki paskutiniųjų… Tikiuosi ir bandau daryt viską, kad tik su manim būtų, kad tik pagaliau prasidėtų kažkas tikra. Bet deja… lieka tik nusižeminimas… Bet kitaip aš jau tiesiog nebeįsivaizduoju!
Aš nebetikiu nei meile, nei pagarbos jausmu, netikiu, kad ištikimybė ir pasitikėjimas egzistuoja. Viskas sukasi tik aplink seksą, tuštybę, pasilinksminimus ir trumpalaikius nuotykius. Žmonės nebežino, kas yra vertybės. Tenka žemintis ir nuolat nusileisti dėl tos trumputės artumo akimirkos, kai jautiesi svarbi ir mylima… Nors ta meilė netikra. Aš tiesiog pavargau, nuolat tikėtis ir laukt kažko tikra… Kai su kiekvienu sutiktu žmogumi įsitikini jau po kelių minučių, kad NE! Tikrai ne jis!!! Arba – „o, dar vienas toks pat!” Norisi jų visų nekęsti… Norisi nebematyti ir tyčiotis tiesiog į akis.
Draugai galvoja ir sako, kad esu žemos savivertės, kad turiu keistis ir nustot taip elgtis. Sako, kad esu neapsisprendus ko noriu ir pasimetus gyvenime… Bet… aš tiesiog nepažįstu jų tarpe nei vieno tokio „paženklinto” nesėkmėm… Aš niekaip nesuprantu ką reikia taip neteisingai daryti, kad tiek metų niekaip nerasti vietos po saule. Nes iš tikrųjų, būtent taip ir jaučiuosi – be vietos. Sunku apie taip net kalbėti… Nes bijau depresijos… Su ja teko kartą susidurti, bet pasveikau, tik dabar nuolat dėl savo užplūstančio ilgalaikio liūdesio vėl bijau atsidurti ten pat. Bet dar labiau bijau, kad tokioj duobėj liksiu visą gyvenimą… O tada jau geriau nelikti visai… Tiesiog nežinau, visiškai nežinau nei ką man reikia, nei kaip…
Inga (vardas pakeistas)
Atsakymas: Labas, Inga. Dėkoju už laišką! Panašu, kad pagalba Jums iš tikrųjų būtina – jaučiatės atstumta, vieniša, esate didelėje įtampoje. Priežasčių visų pirma reikia ieškoti savyje – Jūsų iracionaliose nuostatose, lūkesčiuose savęs ir kitų atžvilgiu. Nuostatos formuojasi vaikystėje aplinkos, auklėjimo rezultate ir, dažnai, jei jų neperžiūrime, nerevizuojame, trukdo mums gyventi – patiriame stresą, tampame mažiau efektyvūs ir užsiimame savigrauža, kas, beje, panašu, kad Jums būdinga. Gera žinia yra tai, kad mes galime patys keisti ir nuostatas, ir lūkesčius. Tėvai, mus augindami, paprastai duoda tai, ką mano esant geriausiu – tai, kas jų manymu suteiks mums saugumą ir gerą gyvenimą. Ir tikrai ne blogo linkėdami jie užaugina nesavarankiškus, pasyvius, apie auksines žuveles svajojančius vaikus. Paradoksas…
Problemos sprendimas slypi darbe su savimi. Keičiant savo iracionalias nuostatas. Tam tikslui rekomenduočiau pagalbos kreiptis į specialistą, nes, pačiai savarankiškai kapstytis nebus paprasta. Galima skaityti, lankyti seminarus, bandyti susivokti savyje, bet taip galite užtrukti dar daug daug metų… Pirmame etape svarbu yra išanalizuoti, sužinoti, kokios iracionalios nuostato trukdo gyventi. Tam gali būti panaudoti tam tikri psichologiniai testai (pvz. Albert Ellis testas), pokalbis su specialistu tinkamam interpretavimui. Antra etapą sudarytų nuostatų keitimas tam tikrų psichoterapinių technikų pagalba (emocijų stebėjimas, dienyno vedimas, specialios užduotys ir kt.).
Ką galima spręsti apie Jūsų iracionalias nuostatas iš Jūsų laiško?
Rašote, „… kad NUOLAT viskas yra blogai. Man durys neatsidaro arba jei atsidaro, labai laikinai ir trumpam“.
Nuolat ir viskas negali būti blogai. Jeigu dažnai jaučiatės blogai, tai nereiškia, kad „viskas yra blogai“. Tai, kad šviečia saulė, gyvenate laisvoje šalyje, nesate neįgali irgi yra blogai? Ir ar visuomet durys neatsidaro? Juk ir rašote, kad atsidaro, tik laikinai ir trumpam. Kita vertus, kodėl manote, kad durys Jums turi atsidaryti? Duris juk turite Jūs pati atidarinėti! Ir kodėl manote, kad atsidarusios durys negali būti uždaromos? Sėkmingiems žmonėms už nugaros yra labai daug neatsidarusių ir užsitrenkusių durų, bet jie yra sėkmingi dėl to, kad jei durys neatsidarydavo, jie tiesiog banydavo atidaryti kitas.
Jums 28 ir ieškot vis savo kelio. Sveikinu, kad ieškote! Jeigu ieškote, būtinai rasite! Kodėl dėl to nerimaujate? Juk niekas nėra pasakęs, kad savo kelią surasti yra labai lengva ir paprasta. Dauguma iki 28 vis dar ieško savo kelio… Aš pasijutau suradęs savo vietą, kai man buvo jau gerokai virš 30.
Kad galėtumėte save išlaikyti, Jūs tiesiog privalote dirbti su savimi, kelti savo kvalifikaciją! Jaučiatės vieniša – būkite atvira ir bendraukite. Vienišumas atsiranda dėl nemokėjimo kurti kokybiškus socialinius ryšius. O tai išmokstama tik per praktiką – turite daugiau bendrauti, pati inicijuoti pokalbius. Specialistas Jums galėtų padėti skirdamas konkrečias užduotis – pvz., per dieną pačiai užkalbinti 3 nepažįstamus žmones arba paskambinti pažįstamam ir pasakyti, kad norite pabendrauti, nes šiuo metu jaučiatės vieniša…
Iš laiško galima spręsti, kad esate per daug priklausoma nuo aplinkinių nuomonės. Kodėl taip jaudinatės, kad vieni galvoja vienaip apie Jus, o kiti kitaip? Tai jų reikalas, kaip jie galvoja, Jūs turite apie save galvoti gerai, gerbti ir mylėti save ir kuo mažiau remsitės kitų nuomone, tuo labiau ir sugebėsite gerbti save. Puiku, kad turite savo tikslų, bet kodėl gailitės, kad kažką reikia aukoti? Visuomet ko nors siekdami, kažką turime aukoti. Net kad sukurtume darnius santykius, turime tam aukoti laiko, tingėjimą, išeiti iš komforto zonos, atsisakyti kai kurių ambicijų…
Nežinau Jūsų tikslios situacijos, bet esu linkęs manyti, kad Jūsų gyvenimas su tėvais yra Jūsų pasirinkimas. Man neaiškios priežastys, kodėl rašote, kad Jums REIKIA gyventi su tėvais. Jeigu santykiai yra tokie žudantys, tuomet kas trukdo Jums gyventi atskirai?
Rašote, kad bandote ieškoti meilės, bet kur ieškote, ten jos nėra, o žmonės Jumis tik naudojasi… Meilė prasideda nuo savęs ir kitų priėmimo, suinteresuotumo savimi ir kitais. Ne kitas turi Jūs padaryti laiminga, o Jūs pati save. Mylėkite save ir kitus, dalinkitės savo meile ir jums tokie patys santykiai sugrįš! Jei Jumis kažkas naudojasi, reiškia, kad esate linkusi užimti aukos vaidmenį santykiuose. Auka visuomet pritraukia persekiotoją, kuris pasinaudoja jos bejėgiškumu. Santykiuose kartais reikia nusileisti, bet jeigu jūs nuolat nuolaidžiaujate, tikėdamasi, kad bus kitaip, ir jaučiatės nusižeminusi, tai kyla klausimas – kodėl jūs palaikote tokius santykius? Norite būti mylima, bet kas gi mylės nusižeminusią auką?
Rašote: “Aš nebetikiu nei meile, nei pagarbos jausmu, netikiu, kad ištikimybė ir pasitikėjimas egzistuoja. Viskas sukasi tik aplink seksą, tuštybę, pasilinksminimus ir trumpalaikius nuotykius. Žmonės nebežino, kas yra vertybės“. Žinokite, kitų žmonių vertinimas yra Jūsų pačios atspindys – kituose įžiūrite tuos pačius trūkumus, kuriuos slepiate savyje… Taigi vėl – pradėkite nuo savęs – gerbti, tikėti, pasitikėti ir mylėti! O pokyčiai prasideda nuo atsakomybės prisiėmimo už savo gyvenimą, mintis, norus, sėkmes ir nesėkmes. Rašote „aš tiesiog nepažįstu jų tarpe nei vieno tokio „paženklinto” nesėkmėm“. Kas gi Jus „paženklino“ nesėkmėm? Gi Jūs pati!!! Kol galvosite, kad esate „paženklinta“ niekas ir nesikeis. Kai imsitės atsakomybės už save, tuomet ir „stebuklingai“ daug kas pradės keistis. Ir, ko gero, pamatysite, kad daugelis „paženklinimų“ nesėkme iš tikrųjų buvo sėkmės sudedamosios dalys.
Tikiu, Inga, kad sugebėsite išspręsti savo problemą – tai yra įmanoma ir netgi įdomu! Asmeniškai pažįstu ne vieną buvusį pasimetusį, nerandantį sau vietos, o dabar laimingą ir sėkmingą žmogų!
Psichologas Juris Belte
Tel.: 869836364
El. P. juris@mba-baltic.com
Tinklapis: mba-baltic.com
Man labai įdomu kokiame iliuzijų pasaulyje psichologas gyvena :D Ar jūs nesuprantate, kad žmonės, JAUNI žmonės, gauna tik minimumą, taigi norint IŠGYVENTI – reikia gyventi su tėvais, kurį laiką. !!!
Bernadeta, jūs neteisi. Kaip įdarbinimo įmonės vadovas puikiai žinau kiek uždirba ir jauni darbuotojai. Kai kurie ir už manę daugiau :)
28 metų jau galima būt magistrą baigus ir/ar darbo patirties bent kiek įgijus. Bet net jei taip nėra – tobulėjimui, studijoms, kursams, kitiems kvalifikacijos kėlimo būdams amžiaus cenzo nėra. Darbo užmokestis teisingai parodo darbuotojo vertę. Nesuprantu, kodėl būtina gyventi su tėvais. Žinoma, įgeidžius reikia sumažinti, planuoti išlaidas. Jei nesinori ar nesugebi gyventi pagal išgalias – tėvus keis turtingas vyras, o savarankiškumas stebuklingai neateis.
O dėl santykių: nesileisk į žeminančius, išnaudojimu ar apgaulėm paremtus santykius. Kai kurie žmonės dings iš Tavo gyvenimo, gal pagal pakeltą kartelę negreit rasi tinkamą partnerį, bet bent nekentėsi netinkamų santykių rate, kurie taip žemina savivertę.
Pritariu Juriui
Pritariui Juriui, nieko nesiekia,neismoksta, nekyla karjeros l., o verkia kad ner pinigu ir reik gyvent su tevais. Tik verkti sugeba.
Kaip juokinga, kai atsiranda tokių pikdžiugiškų „stipruolių”, kurie palieka savo žymes keikdami tariamus kitų „verksmus”. Gerbiamieji, rubrika ir sukurta problemoms ir jų sprendimams aprašinėti. Parašiusioji, tikriausiai labai jautrus ir žiauriai nuoširdus žmogus. Tokie šiais laikais lengvai „valgomi”. Linkėčiau jai stiprybės kovojant su savimi ir kitais. O komentatoriams…kažkas labai protingai pasakė „neteisk ir nebūsi teisiamas”.
Mm, mane šiaip labai į akį krito „psichologo” atsakymas į merginos klausimą. Negaliu pasakyti, galbūt tai buvo panaudota kokia pagalbos priemonė, bet aš asmeniškai gavęs tokį atsaką ilgainiui nenorėčiau apskritai kalbėti apie savo problemas, nes kiekvienas komentaras pasirodė įžūlus ir įžeidžiantis jaunuolės asmenybę.
Miela Inga! Tu esi vienintelė tokia, nuostabi ir unikali. Visi atsakymai yra tavyje, ir tavo vidus žino ko nori, bet tam turi būti sąlygos pasirodyti. Viskas pradeda vykti kai einame, darome, bendraujame, nenuleidžiame rankų, pradėk nuo mažų dalykų – sportuok – sportuojant gaminasi natūralūs laimės hormonai ir tai išties keičia savijautą, prisijunk prie kokios nors mėgstamos veiklos, pasisemk energijos iš gamtos. Tik patikėk, kad kiekvieno mūsų laukia mūsų spalvingi gyvenimo projektai, patikėk, kad esi verta gyventį sąvąjį. Nebijok, jau čia ir dabar pradėti nuo mažų žingsnelių žengti link savojo aš. Prisimink tuos momentus kai jauteisi įkvėpta, laiminga. Kokios mintys, darbai ir žmonės tave tada supo? Tik tu viena žinai kaip sugrįžti į pusiausvyrą. Sėkmės Inga, tu gali!!!
https://www.youtube.com/watch?v=eW3HqE2BSi4 viska ka tik noriu siame gyvenime ir VISKA pasidariau pats savo
cia yra dokumentika kuri atsakys i VISUS tavo klausimus. Jei neatidarys tada yeskok youtubei dokumentikos pavadinimu „The Secret FULL MOVIE Law Of Attraction” Cia yra mano apties jau 7 metus isbandyta 1000% pasitvirtinanti ir veikianti tiesa. Kaip viskas veikia, kaip tu pritrauki gerus ir blogus dalykus, kodel pritrauki, procesas, priezastys, ismatuoti minties signalai, VISOS VISU ZMONIU mintys susietos su emocija eina kaip signalas ir grizta kaip materialus tikras daiktas ar ivykis. Galvosi teigiamai pritrauksi teigiemus ivykius zmones aplinkybes situacijas. Galvosi neigiamai – bloogi zmones blogos aplinkyes neigiamos nepalankios situacijos. Supyk ant saves, ryztingai atssistok, daryk, galvok, ieskok atsakymu, BUTINAI paziurek sita dokumentika, as jos deka turiu absoliuciai viska. Man nesiseke kaip ir tau, pakeiciau mastyma ir dabar turiu absoliuciai viska ko tik kadaise norejau ir viska tik savo rankomis, niekas man nepadejo. Viska turi padaryti pats ir as tau duodu atsakyma, pasinaudosi ar ne – tavo reikalas. Sekmes.
Miela Inga, vien tik tai, kad tu sugebėjai čia parašyti apie savo problemą, yra nuostabus įrodymas, kad tu gali kažką pakeisti savo gyvenime. Tai įrodo faktas, kad tu stengiesi kažką daryti, kažką pakeisti. Visi pokyčiai visada prasideda nuo noro – sveikinu pirmą žingsnį tu jau žengei.
Kas liečia nesėkmes – visiškai suprantu kaip tu jautiesi. Tas jausmas, kai visas pasaulis tarsi byra iš po kojų ir nieko pakeisti negali, viskas atrodo pilka ir niūru… Ar pažįstamas jausmas ? Visa tai yra nusistatymo reikalas, kuomet pastebi tik blogus dalykus, o kaip daugelis nuostabių kurie tave supa – tu esi sveika, jauna, protaujanti, siekianti ir norinti pasiekti tikslą, turi abu tėvus ir daug galimybių gyvenime ir t.t. Argi tai neatsveria tų problemų ? Ar tenka pagalvoti, kad kartais tos problemos nėra tokios jau ir svarbios ? O jei ir svarbios, gal tai galima suprast kaip pamoką ? Ko kitą kartą nebedaryti ? Jei kiekvieną problemą apgalvotume, nuoširdžiai, klausantis savo širdutės, nustebtume, kad vienas problemas galime visai atmesti, o kitose rasti kažką gražaus, ar paguodžiančio, kas iš tiesų nuteiktų pozityviau. Žinoma, būkime realistais, iš pirmo karto gal ir bus sunku pamatyti kažką kitokio problemose, tačiau kuo daugiau apie tai galvosime – kas man iš to ? ar tai tikrai svarbu ? gal aš turiu kažką išmokti ? – tikrai ateis laikas, kai pasikeis požiūris į problemas ir jos taps ne blogos nuotaikos priežastimi, o įšūkio sinonimu !
Rašei, kad nori atrasti savo kelią. Gerai pagalvok, ar tu tikrai visa širdim to nori, ar tai galbūt yra tik įsivaizduojamas noras pasiekti tai, kas galbūt atneš tau laimę ? Kuo labiau tiki tuo ką darai ir ko sieki, tuo daugiau vidinės šilumos, meilės ir motyvacijos atsiranda einant tuo pasirinktu keliu.
Rašei kad trokšti meilės, tačiau vyrų padermė tave vis nuvilia. Dalai Lama yra pasakęs „Jei nori sutikti gerą žmogų, lankykis ten, kur lankosi geri žmonės. Jei lankysiesi ten kur lankosi blogi – toki tave ir sups“. Siūlyčiau, visų pirma pamilti save, tokia kokia tu esi – su savo silpnybėm ir stiprybėm, kad ir kokios jos yra (beje, nepamiršk, kad visada gali tobulėti, todėl nėra reikalo savęs graužti dėl blogų savybių !), tai padarius, atrask savy tai, kas tau teikia didžiausią džiaugsmą širdelėje – pomėgis, veikla ir t.t. Tai atradus pradėk veikti – daryk tai, kas tau teikia malonumą ir būk tarp bendraminčių. Galiausiai, vis tiek sutiksi artimą žmogų. Tačiau, nepamiršk kad turi būti savimi, neapsimetinėti tuo kuo nesi, nes žmogus gali pamilti ne tikrąjį tave, o tavo vaidmenį – kuo tu tik apsimeti esant kad tave pamiltų.
Tikiuosi, bent kiek suteikiau tau vilties ir patarimų, būtų labai nuostabu, kad kai tu susitvarkysi savo gyvenimą (o aš tikrai neabejoju kad taip nutiks), kad nebijotum apie tai kalbėti su kitais, kad būtum įkvėpimu jiems, nes kad ir kaip prastai atrodo kad tu jautiesi, šimtai žmonių jaučiasi lygiai taip pat. Todėl linkiu tau didžiausios stiprybės, laimės bei meilės gyvenime, niekada nepasiduok ir stenkis kovoti dėl savo vietos po saule ! :)
Inga, viską turi savo viduje, atrask tai :) Ačiū, kad esi :)
info@pasitikiusavimi.lt