Mes gimstame pilni džiaugsmo, smalsumo ir noro augti, atskleisti savo unikalumą. Jei tuo netikite, pažvelkite į mažus vaikus ir tuo įsitikinsite. Kūdikis gali gyventi čia ir dabar: kai jis išalksta – prašo valgyti; kai pasijunta vienišas – ieško mamos artumo ir meilės. Jis gyvena pagal savo poreikius ir vidinį balsą, ir savitai bendrauja su pasauliu. Vaikui būdingas priklausymo, saugumo jausmas ir tikėjimas, kad jis gaus viską, kas būtina. Jis turi savitą supratimą apie tai, kas jis yra, ką turi gauti ir ką gali duoti kitiems.

Vaikui augant ir bendraujant su kitais, pasaulis vis dažniau neatitinka jo norų, atsiranda pavojų, po truputį saugumo jausmas blėsta. Gali būti taip, kad vaikas pasijunta turintis kažkokią ydą ar trūkumą, nes nėra visų mylimas ir visiems priimtinas kaip anksčiau. Vaikas turi kovoti ir, kovodamas dėl to, kas jam priklauso, jis priverčiamas nuslėpti tai, kas kitiems gali atrodyti nepriimtina. Dėl to jis gali būti sugėdytas, nubaustas ar atstumtas. Netekęs natūraliojo „vaikystės aš“, žmogus pradeda kurti pats save – tokį, kuris įtiktų kitiems ir pelnytų meilę bei pritarimą, kaip anksčiau. Tačiau šitaip jis dar labiau tolsta nuo savęs paties.

Mes nuo mažens esame mokomi susikurti asmenybę, kad įtiktume kitiems, prisitaikytume prie kitų žmonių ir nuslėptume tai, kokie iš tiesų esame. Mes netgi galime atsisakyti to, kas mums svarbu, tam, kad rastume vietą šiame pasaulyje. Laikui bėgant ši netikra asmenybė mus užvaldo ir mes gyvename nuolatinėje baimėje, kad niekas mūsų neišvystų kitokių nei mes norime atrodyti, tačiau nuolat būdami kažkuo kitu, bet ne savimi, mes nutolstame nuo autentiškos savasties ir apsimetinėdami netenkame tikrojo gyvenimo.

Kai stengiamės būti geresni nei iš tiesų esame, mes išeikvojame daug energijos siekdami nuslėpti tai, ko nenorime kitiems parodyti. Mes susitelkiame į save: į tai, kaip mes atrodome, ką sakome, kaip elgiamės. Tada tampa sunku išgirsti tai, ką kiti iš tikrųjų sako ar ko jiems reikia iš mūsų. Kalba tampa nuobodi ir tuščia: žmonės klausosi, bet kažkas ne taip. Po tokių pokalbių ir patys jaučiamės nelabai gerai, nes tai yra nenatūralu ir netikra. Paul Tillich yra pasakęs: „Bendravimo akimirkomis pajuntame, kaip toli esame vienas nuo kito“. Kartais būna sunku rasti žmogų, kuris iš tikrųjų mūsų klausosi, nuoširdžiai mums atsako ir mumis rūpinasi. Tikriausiai nėra geresnio vaisto baimei ir vienatvei už tokį žmogų. Su juo bendraudami patys pasijuntame savimi ir jaučiamės ramūs, saugūs ir laimingi.

Nežinodami, kad patys save atstumiame, nuolat bijome būti at­stumti kitų. Ši baimė ypač išryškėja bendraujant su kitais (pvz., darbovietėje), kur vyrauja prievolė gerai atrodyti, prisitaikyti prie aplinkos ir ati­tikti begalinius reikalavimus. To siekdami tolstame nuo tikrosios savasties. Žinoma, anksčiau ar vėliau tai atsirūgsta. Gyvenimas meluojant sau atneša tik nusivylimą ir pyktį. Netikra savastis labiau pasitiki kitų nuomonėmis nei savo protu bei jausmais. Kitų mintys tada atrodo teisingos, o savos – klaidingos. Baimė verčia mus taikytis prie svetimos tikrovės, kitaip gresia gėda ir vienatvė. Tai netiesa. Kuo laisvesni esame nuo kitų žmonių norų ir lūkesčių, tuo esame drąsesni, tuo arčiau tikrosios savasties esame, tuo turiningesnis ir vertingesnis yra mūsų gyvenimas,.

Tiesa yra ta, kad mes visi giliai širdyje norime būti savimi ir išreikšti save. Jei nusiimtume kaukes, galėtume lengviau kvėpuoti, pasikeistų mūsų gyvenimas. Tiesa, nusiimti kaukę ne taip jau lengva. Gali būti taip, kad mes įpratome būti su kauke, nors ji spaudžia ir kas žingsnis skaudina, vis tiek negalime jos atsisakyti, nes ji tam tikrą laiką padėjo mums prisitaikyti ir išlikti pasaulyje. O dar baimė klaidina, esą kaukė ir apsaugo, ir puošia, o tai, kas po kauke, yra nepatrauklu ir negražu. Tai netiesa. Vis dėlto mums sunku nusiimti savo kaukes. Mes jų laikomės, kaip skęstantysis šiaudo. Kam nors pasikėsinus į mūsų susikurtą įvaizdį, mes išsigąstame ir supykstame. Net ir sirgdami rūpinamės, kaip atrodome, kokį įspūdį paliekame. Su savo kaukėmis tveriame iki galo. Tuomet pats gyvenimas mumis pasirūpina, duodamas neišvengiamus pokyčius, kurie nuplėšia kaukę, išsklaido netikrą įvaizdį ir sustabdo žaidimą. O tai jau būna skaudu, bet taip jau gydo pats gyvenimas.

Mes kartais klausiame savęs, kodėl esame vieniši, jaučiamės nemylimi ir nemokame mylėti. Atsakymas yra labai paprastas – visa, ką kaukė sako ir daro yra netikra. Argi kaukė gali mylėti kitą kaukę? Ar kaukė moka nuoširdžiai būti su kitu žmogumi ir juo iš tikrųjų domėtis?

Kaip nusiimti kaukę, kuri apsunkina mūsų gyvenimus? 

Galbūt mes ilgą laiką buvome su kauke, todėl ir ją nusiimti reikia po truputį. Visiškai atsisakyti jos iš karto nereikėtų, nes pasijusime labai nesaugūs ir pažeidžiami. Žinoma, tai priklauso nuo to, kaip ilgai ir dažnai mes dėvėjome šią kauke ir kiek esame pasirengę toliau gyventi be jos. Manau, kad vertėtų paklausti savęs kelių klausimų:

  • Kokią kaukės dalį norėčiau nusiimti? 
  • Nuo ko kaukė mane saugo? 
  • Prie ko kaukė manęs neprileidžia? Galbūt noriu meilės ir kartu jos labai bijau?
  • Noriu, kad kiti pamatytų mane kaip…
  • Po kauke esu…
  • Akimirką pamąstykite, kokioje aplinkoje jaučiatės visiškai savas? Kada ir kur galite visiškai priimti kitus?

Pirmiausia svarbu suvokti, kaip laikomės įsikabinę netikrų dalykų. Dažnai jie palaiko mūsų savigarbą. Atsikračius netikrų dalykų, autentiška savastis pasirodys pati. Tik atsisakius netikro „aš“, galime gyventi tiesoje ir meilėje. Tai yra išgijimas, kurio visi norime ir kuris atneša dvasios ramybę.

Naudota literatūra: Shoshana, B. Gyvenimas be baimės: 7 dvasios ramybės principai. Vilnius: Vaga, 2010.

Parengė Eglė Sabaitytė | psyconsult.lt
Iliustracija: Igor Ovsyannykov

loading...