Nevykėlės sindromas

0 (0)

Pasisekęs gyvenimas laikomas tokiu, kada žmogus myli ir yra mylimas, save realizuoja, jaučiasi laimingas, turi šeimą, draugų, su dauguma žmonių gerai sutaria, yra pakankamai geros sveikatos, jo vaikai yra sėkmingi ir laimingi.

Ar visada socialinė sėkmė reiškia asmeninę laimę?

Nebūtinai. Sėkmė ir laimė yra dvi skirtingos sąvokos, nebūtinai einančios kartu. Juo labiau, kad šios savokos yra gana subjektyvios.

Kas yra nevykėlės sindromas? (ar tiesa, kad moterys yra linkusios mažiau siekti gyvenime nei vyrai, galbūt jos nėra tokios drąsios kurdamos savo tikslus ir siekius? Kaip čia viskas vyksta? Kaip dar galėtumėte apibūdinti žmogų, kuriam, nepaisant didelių kalbų, norų, troškimų, nepavyksta niekas?)

Gyvenime dažnai matome, kad vieniems tarsi viskas klostosi savime, žmogus ir gražus, ir protingas, ir uždirba pakankamai, ir su antrąja puse gražiai sutaria, ir jo vaikai geri. Kitam gi, atrodo, viskas krinta iš rankų. Ko tik imasi, viskas žlunga: niekaip nesukuria šeimos, arba ji išyra, mokosi sunkiai, darbe neįsitvirtina, tikrų draugų neturi, jam tiesiog patologiškai nesiseka. Mokslininkai tokį fenomeną pavadino „nevykėlio sindromu“. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jiems tiesiog nesiseka, nors ir labai stengiasi. Tai žmonės, kurie lygina save su kitais, pavydi jiems, gali nepailsdami kalbėti apie savo nesėkmes, ir troškimus, tačiau jie nieko nedaro, kad kas nors jų gyvenime pasikeistų.

Kokią įtaką mūsų gyvenimui, karjerai, romantiškiems santykiams daro tėvų patirtis, išsilavinimas, gyvenimo būdas? (ar kuriame nors psichologiniame lygmenyje perimame iš tėvų jų patirtis, mąstymą, kodėl net to nenorėdami kartais kartojame jų klaidas? Kaip čia yra?)

Ne tik tėvai, bet ir daugelis aplinkinių turi tam įtakos: darželio auklėtojos, mokytojai (ypač pradinių klasių), santykiai su broliais ar seserimis, net ir tai, kelintas vaikas šeimoje gimė, įtakoja asmenybę. Tačiau esmines nuostatas apie save, pasaulį, santykius su žmonėmis, žinoma, padaro tėvai. Juk jie pirmieji, kuriuos vaikas idealizuoja, iš jų mokosi, perima jų įsitikinimus. Todėl iš vaikystės ir paauglystės žmonės atsineša daugybę elgesio ir mąstymo programų. Jei vaikas iš svarbių žmonių nuolat girdi „Iš tavęs nieko gero nebus“, tai jam greičiausiai visą gyvenimą ir nesiseks, nes jis taip užprogramuotas. Suaugęs turės ieškoti gero psichoterapeuto, kad tai pakeisti.

Jei tėvai, pavyzdžiui, nuolat kartodavo, kad pinigai yra blogis, turtingi žmonės yra vagys arba išnaudotojai, vaiko galvoje susiformuos atitinkama nuostata (programa) apie pinigus. Suaugęs jis pats to nesuvokdamas rinksis mažiau apmokamus darbus arba kurs nepelningą verslą, nes giliai pasąmonėje nenorės pats sau atrodyti blogas.

Dukra, matydama kaip mama elgiasi su vyru, mokosi kaip reikia bendrauti su vyrais. Alkoholikų ar smurtautojų dukros neretai pasirenka tokį patį vyrą arba provokuoja jį atitinkamai elgtis, nes su kitokiu bendrauti nemoka. Jos pasąmonėje yra sukurtas tik toks santykio su vyru modelis.

Kiek moterų kartoja sau, jog neisielgs taip, kaip mama, tačiau vis pagauna save būtent taip besielgiančią!

Kaip formuojasi gyvenimo siekiai? (galbūt yra kokie nors etapai?kaip mes nusprendžiame, ko mums siekti:darnios šeimos, puikios karjeros, patenkintų mumis tėvų, gražių namų ar savirealizacijos?)

Vaikystėje paprastai visi siekia įtikti tėvams, gauti jų dėmesio ir pripažinimo. Paauglystėje bandoma daryti viską priešingai.

Atrodo, bene kiekvienas šiandien gali įgyti aukštąjį išsilavinimą. Tai išties nėra sudėtinga, tačiau kuo baigiasi kuomet iš neturtingos šeimos ir tėvų pasiekimais negalinti pasidžiaugti mergina baigia studijas? Kaip tai veikia psichologiją? (Tėvai didžiuojasi, laiko ją nuveikusia kažką ypatingo, o iš tiesų nepavyksta net darbo rasti. Kaip verinate tai? Ką tai signalizuoja?)

Taip, aukštasis mokslas šiais laikais nėra tik išrinktųjų privilegija. Tokių inteligentų, aristokratų, kur žinios, išsilavinimas, manieros yra perduodamos iš kartos į kartą, nebeturime, jie visi buvo išžudyti arba ištremti. Daugumos mūsų tėvai buvo paprasti darbininkai arba vertėsi žemės ūkiu. Daugelis sėkmingųjų yra kilęs iš paprastos šeimos. Kitas klausimas, kaip tas išsilavinimas panaudojamas.

Ar normalu aukštąjį išsilavinimą turinčiam žmogui, kuris lyg ir stengiasi, siekia kažko gyvenime, dirbti aptarnaujantį paprastą darbą? (sekretorės, kasininkės, administratorės ir kt.) Kaip jaučiasi toks žmogus? Kokius jausmus jam tai kelia?

Jei jam toks darbas širdžiai mielas – viskas tvarkoje. Juk kartais žmogus įgyja specialybę, tačiau neturi tam tikrų asmeninių savybių pagal ją dirbti. Pavyzdžiui, nelinkęs rizikuoti, nemėgsta prisiimti atsakomybės už kitus žmones, neapibrėžtos situacijos, ar priešingai, nuspėjamumas ir monotonija – ne jam. Tačiau jei žmogus nori kažko daugiau, jaučia, kad gali, skundžiasi darbu, tačiau nieko nekeičia, tai jau problema.

Kaip teisingai pačiam dėliotis savo gyvenimo kelią? Kiek jame turėtų atsispindėti tėvų, senelių ir kiek pačio asmens siekių ir gyvenimo supratimo, norų? (kaip visa tai atsispindi siekiant karjeros ir kuriant šeimą?)

Svarbiausia – atrasti save ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Vaikai tėvams nepriklauso ir nieko jiems neskolingi. Skambės neįprastai, tačiau į tėvų ar senelių lūkesčius išvis nebūtina atsižvelgti, jei jie nesutampa su paties žmogaus poreikiais. Patarimų klausti galima, tačiau ar jais pasinaudoti, spręsti turėtų tik pats žmogus, – juk tai jo gyvenimas. Tdėl reikia kuo geriau save pažinti, suprasti, ko iš tiesų nori, išbandyti save įvairiose situacijose, naujose srityse, lankyti kuo daugiau būrelių, kursų, keliauti, bendrauti su įvairiais žmonėmis.

Kaip suaugusio vaiko gyvenimas yra veikiamas išsiskyrusių ar vienišų tėvų patirties?

Rusų psichologas A. Nekrasovas knygoje „Motinos meilės pančiai“ rašo apie tai, kokia gali būti žalinga ir žlugdanti per didelė meilė vaikams. Natūraliu ir normaliu atveju didžioji meilės dalis turėtų būti nukreipta į savo antrąją pusę. Vienišų tėvų suaugusiems vaikams iš tiesų gali būti itin sunku. Ir ne todėl, kad jų vaikystė buvo skurdesnė ar trūko dėmesio. Vieniši tėvai (dažniausiai tai būna mamos), neturėdami antrosios pusės, per daug savęs atiduoda vaikui ir tokiu būdu jį prie savęs tarsi pririša. Tokiai mamai, vaikas tampa tarsi partneris: sūnų padaro savo vyru, o dukrą – geriausia drauge. Beje, taip neretai nutinka ir tose šeimose, kur tarp tėvų nėra artimo ryšio. Tarp mamos ir vaiko susidaro per daug stiprus ryšys, todėl jis perdėtai stengiasi pateisinti mamos lūkesčius – juk ji tiek daug atidavė! Mama savo ruožtu nenori, kad vaikai užaugtų ir ji liktų viena, todėl visais būdais stengiasi jį sulaikyti – kritikuoja visas drauges ir draugus, užjaučiančiai klausinėja ar gerai su juo elgiasi darbe, pasakojasi apie savo problemas, skundžiasi sveikata. Kitaip tariant, sukelia savo sūnui ar dukrai daug jausmų – gailestį, kaltę, ir, svarbiausia, nepasitikėjimą savimi.

Ar tiesa, kad gyvenimo partnerius renkamės panašius į savo tėvus? Kaip tai vyksta kodėl?

Jei gyvenimo partnerio ieškoma panašaus į savo tėvą, arba priešingybės jam, tai rodo emocinę priklausomybę nuo tėvų.

Kaip sukuriami pasąmonės barjerai (kuomet lyg ir galime pasiekti daugiau, daugiau išmokti, daugiau uždirbti, bet vienintelis žmogus, kuris tam priešinasi esi pats)? (kaip jie veikia, iš kur atsiranda, kaip juos įveikti?)

Kartais pagrindinis žmogaus laimės ir sėkmės priešas yra jis pats. Neretai problemų šaknų reikia ieškoti santykyje su tėvais. Kaip tėvai tiki savo vaiku – taip jis tiki savimi.

„Nevykėlės sindromo“ gali būti sunku atsikrtayti ir dėl to, kad jis tam tikra prasme gali ir pasitarnauti, būti patogus – sulaukiama gailesčio, užuojautos, visi aplink nori padėti. Taip pat lyg ir nieko nereikia keisti, nei prisiimti atsakomybės – juk žmogus bando, stengiasi, jam tiesiog nesiseka.

30 ir dar neištekėjusi, gyvena su tėvais ir dirba darbą, kuris neatitinka išsilavinimo. Visuomenėje tai laikoma baisiu gyvenimu. O kaip jaučiasi pats žmogus?

Tokia moteris gali teigti, jog jai ir taip labai gerai. Tačiau jei būtų atvira ir sąžininga pati sau, pajustų, kad tikrai ne tokio gyvenimo ji nori. Jei darbas, neatitinkantis išsilavinimo, teikia džiaugsmą ir yra normalus pragyvenimo šaltinis – puiku!

Kokį vaidmenį suaugusios moters gyvenime turi vaidinti tėvai? (ar gali ji tiesiog kaip su draugais vakaroti, apsipirkinėti, nuolatos kalbėtis, leisti laiką? Kada tai normalu, o kada jau netinkamo gyvenimo signalas?)

Tėvai neturi būti draugais. Paauglių mamoms, kurios siekia būti savo vaikų draugėmis, sakau „neatimkite iš savo dukros mamos, draugių ji ir be jūsų ras“. Draugų reikia susirasti savo amžiaus grupėje. Jei tėvai, ar vienas iš jų – geriausi draugai, tokia dukra (ar sūnus) niekuomet nesukurs darnios šeimos, neturės tikrų draugų. Todėl, kad nebus poreikio artimiems santykiams. Žinoma, galbūt su tėvais palaikyti artimą ryšį yra kur kas patogiau – juk jie visada linki geriausio, priima ją tokią, kokia yra, nors ir paburba, bet taikstosi su dukros trūkumais. Tačiau tam, kad sukurtum ryšį su vyru ar drauge, reikia ir pačiai keistis, derintis, prisitaikyti, spręsti konfliktus, prisiimti daugiau atsakomybės. „Draugaujant“ su tėvais, beveik nereikia subręsti, tapti suaugusia.

Ką signalizuoja jaunos moters desperatiškas noras ištekėti? (nuolatos kabinasi ant kaklo sutiktiems vyrams, įsivaizduoja save kartu su jais, svajoja apie vaikus ir galiausiai apsimetinėdama ne savimi, bandydama juos suvilioti, tik atbaido?)

Susirasti sau porą, sukurti šeimą – natūralus, prigimtinis mūsų visų poreikis. Galime kalbėti apie „vienišus vilkus“, tačiau tai – išimtys.

Tačiau kartais, dėl įvairių priežasčių, moters sieloje glūdi įsitikinimas, kad tik vyras (bet koks) gali padaryti laimingą. Todėl nuolatos kabinasi ant kaklo sutiktiems vyrams, įsivaizduoja save kartu su jais, svajoja apie vaikus ir galiausiai apsimetinėdama ne savimi, bandydama juos suvilioti. Taip, darnūs artimi santykiai, tvirta šeima suteikia daug laimės. Tačiau desperatiškai siekiančios ištekėti moterys neretai net neįsivaizduoja, kiek daug reikia į tuos santykius įdėti ir kiek atsisakyti, kol jie tampa tokiais, apie kokius svajojo. Žinoma, toks elgesys vyrus atbaido, nes vyrai nori užkariauti moters širdį, o ne patys būti užkariauti.

Todėl tokioms moterims siūlau pirmiausia išmokti būti laimingomis su savimi, pažinti bei išmokti mylėti save, išmokti meilę ir duoti, ir imti. Taip pat suprasti, kokių santykių, kokio vyro jai norisi, su kokiais trūkumais galėtų susitaikyti, kokia apskritai yra vyrų psichologija.

Sakoma, kad kai tik atsiranda galimybė, nereikėtų gyventi kartu su tėvais. Ar tiesa? Kodėl?

Taip, tai tiesa. Juk ir gamtoje jaunikliai palieka tėvų gūžtą. Jei suaugęs jauniklis bando grįžti prie biologinės mamos, ši urzgia ir rodo priešiškumą. Dvi subrendę patelės negali dalintis viena teritorija, nes kyla agresija. Žmonės irgi turi panašių instinktų. Moteris, gyvendama su mama ar anyta, ypač jei dalinasi viena virtuve, taip pat neretai konfliktuoja. Arba, jei nori išvengti konfliktų, viena turi tapti pasyviąja ir priklausoma. Dažniausiai jaunesniajai tenka „nesubrendusios jauniklės“ vaidmuo. Tai trukdo subręsti, nes ji neturi galimybių prisiimti atsakomybės ir tapti savo erdvės šeimininke.

Paauglystėje pabunda savarankiško gyvenimo poreikis, kiekvienas svajoja apie tą dieną, kai paliks tėvų namus ir susikurs savuosius. Ilgai nepatenkinus šio poreikio, priprantama prie šios būsenos, tai atrodo patogu, komfortiška. Tačiau, kaip minėjau, tai trukdo tolesnei psichologinei brandai, kurios stoka gali atsiliepti ir kitose gyvenimo srityse – šeimos kūrime, darbe. Be to, kaip rodo tyrimai, suaugę gyvūnų jaunikliai, atsidūrę šalia biologinių tėvų, ima elgtis vaikiškai. Šalia tėvų būti brandžiu neišeina, nes neišvengiamai kils konfliktai.

Kokių tolimesnių žingsnių turėtų imtis žmogus, norėdamas atsikratyti primestų savo tėvų šešėlių, normų, gyvenimo būdo, pasiekimų?

Pirmiausia atleisti tėvams ir paleisti juos. Kad ir kokie tėvai buvo, kad ir kokių klaidų pridarė ar programų įdiegė. Tai reiškia, kad suaugę vaikai turi jausti tik pagarbą ir dėkingumą jiems. Pripažinti sau (ne jiems!), kad jie buvo neteisūs, atsikratyti pykčio, nuoskaudų, kaltės jausmo, netgi gailesčio jiems, nebandyti jų pakeisti ir neturėti jokių lūkesčių. Taip pat suprasti, jog esate suaugęs ir patys galite rinktis kaip elgtis toliau – gyventi kitaip, ar likti prie senų įpročių. Rūpintis savo gyvenimu.

Jei jaučiate, kad Jūsų gyvenimas nesėkmingas, tai vienas ženklų, kad trūksta meilės sau. Pamilus save, išsilaisvinama iš to, kas nereikalinga – daiktų, santykių ir pan., padaugėja energijos, gyvenime nelieka nesėkmių – tik pamokos.

Interviu žurnalui „Prie kavos”

Asta Petrauskienė | psichologijoscentras.lt
Tel.: 8-674-25549