Nežinau kaip išsiskirti, buvau išėjusi ir vėl grįžau

0 (0)

Klausimas: Net nežinau nuo ko pradėti pasakoti. Bandau nuo pradžių :)

  Su savo draugu/vaikinu susipažinau 18 metų, tikrai nebuvau susidariusi svajonių vyro portreto, tiesiog pradėjome susitikinėti ir tiek. Atrodė, jog buvau įsimylėjusi, jis taip pat, tačiau jis visada buvo uždaro būdo, aš atvirkščiai, mėgstu daug bendrauti, kalbėtis, vaikštinėti, esu meniškos sielos, jis visiškai atvirkščiai.

Sutarėme gerai kokius 4 draugystės metus, vėliau prasidėjo pykčiai. Pykdavomės dėl bet ko, atrodė, kad ne man toks žmogus, bandėme ir pabūti atskirai. Tačiau didžiausia bėda nesusikalbėjimas, kiekvieną kartą, kai bandydavau paaiškinti, kad gal galbūt jis galėtų šiek tiek pasistengti ir būti romantiškesnis, pasakyti kokį komplimentą ar užsiimti mano mėgiama veikla, kiekvieną kartą susipykdavome, nes jis manydavo, jog aš jam nervus ėdu, tiesiog man reikia daugiau meilės iš jo, kai jos laikui bėgant vis mažėjo, manau, kad mano jausmai atšalo, dabar eina 8 metai kaip mes kartu, tiksliau jau neaišku ar kartu, kol kas gyvenu pas brolį. Jis iki šiol nedarė jokio rimto žingsnio, nesipiršo, nekalbėjo apie ateitį, vaikus. Seksas neegzistuoja po porą mėnesių, tiesiog aš nenoriu, o jis neprašo.

  Gyvenam tarsi brolis ir sesuo, kai vienas iš kito nieko nereikalaujame, tai sutariame gerai, bet reikalauti iš jo ir neišeina, mat jam knisamas protas, tai aš ir nustojau kažką sakyti, ir tiesiog pavargau, noriu žmogaus kuris mylėtų ir žodžiais ir veiksmais. Su kuriuo būtu gera tiesiog būti.

Tačiau nežinau kaip išsiskirti, buvau išėjusi ir vėl grįžau, ir gaila jo, ir bendrų draugų, ir nusistovėjusio ramaus gyvenimo. Ir baisu padaryti klaidą, bet toliau taip gyventi tikrai tikrai nebenoriu, aš matau save nelaimngą, o buvau optimistė ir visada su šypsena.

Silvija (vardas pakeistas)

Komentaras: Laba diena, Silvija,

Dėkoju už Jūsų laišką. Rašote, kad prieš aštuonis metus pradėjote susitikinėti su vaikinu, kuris savo būdu stipriai skyrėsi nuo Jūsų. Įdomu, kas tuo metu Jus žavėjo jame, kai pradėjote susitikinėti – kas Jums pradėjus draugauti buvo geriau? Ar tuo metu pastebėjote jūsų skirtumus?

Panašu, kad per šį ilgą laiką pavargote prašyti daugiau jausmų, o Jūsų draugas tuo pačiu pradėjo tiesiog automatiškai ir irzliai reaguoti į Jūsų prašymus. Taip pat matosi, kad nors praėjo aštuoni metai, bet vienas prie kito taip ir neprisitaikėte.

Akivaizdu, dabartiniai santykiai Jūsų netenkina ir esate teisingame kelyje bandydama šią situaciją pakeisti. Yra keletas galimybių: pirmoji – naujais būdais bandyti prisitaikyti vienam prie kito asmeninių savybių arba antroji – užbaigti šiuos santykius. Nei vienas iš šių variantų nėra teisingesnis, lengvesnis ar įvyksiantis be pastangų ir tam tikro kentėjimo.

Pirmoji galimybė – naujais būdais prisitaikyti vienam prie kito asmeninių savybių. Šis kelias reikalauja abiejų žmonių poroje įsijungimo ir pastangų, nors kartais vienpusės pastangos taip pat duoda rezultatą – impulsą keistis ir kitai pusei, nepaisant to, kad prieš tai ji/jis to ir nenorėjo. Kalbate, kad nuo pat draugystės pradžių buvote skirtingo charakterio žmonės. Iš tiesų pasaulyje yra daug įvairaus būdo žmonių. Labai paplitęs žmonių charakterių klasifikavimas yra polinkis į ekstraversiją ir polinkis į intraversiją. Iš to, kiek papasakojote, panašu, kad Jūsų draugas yra daugiau intravertas, nei ekstravertas, o Jūs – atvirkščiai. Daugiau sužinoti apie intravertus galite perskaičius galybę parašytų straipsnių ir tai Jums padėtų ne tik šiuose santykiuose, bet ir kituose (romantiniuose, darbiniuose ir t.t.), kai susiduriate su priešingu nei Jūs žmogumi. Paprastai ekstravertams reikia daugiau kontakto, stimulų, kai intravertams šių dalykų reikia žymiai mažiau. Gali būti, kad pas Jus ir Jūsų draugą yra stipriai išreikštos ekstraversija ir intraversija, todėl tokie santykiai Jums atrodo per šalti, o jam galbūt visko yra per daug ir jis tiesiog pavargsta nuo intensyvaus kontakto. Žinant savo asmenines savybes abudu galite suprasti vienas kitą kaip skirtingus žmones, bet nevertinti, kuris geresnis, ar kurio savybės yra geresnės ir turėtų vyrauti. Taip pat svarbu atsižvelgti į vienas kito poreikius. Pavyzdžiui, matydami nenorą bendrauti reaguotumėte panašiai kaip į kito žmogaus galvos skausmą, o matydami norą meilės ženklų reaguotume taip, lyg Jūsų prašytų padaryti kitam arbatos. Svarbiausia čia yra tai, kad vertintumėte vienas kito poreikius neutraliai, neteisiant ir nesistengiant jų nuneigti. Svarbu tai daryti nematuojant vienas kito indėlių, nes santykių svarstyklės yra labai subjektyvios. Taigi šis būdas yra sunkus tiek, kiek reikia kantrybės, laiko, pasiaukojimo, kai jau, atrodo, seniai nebesinori aukotis. Iš šis būdas atneša teigiamų pasekmių tiek, kiek mes vertinam kitą žmogų ir norime jį turėti šalia savęs.

Antrasis būdas – užbaigti santykius. Jūs apie jį užsiminėte laiške ir iš karto kilo neatsakytų klausimų, į kuriuos vertėtų sau atsakyti net raštu. Jūs jau bandėte užbaigti santykius, tad gal galite prisiminti, kokios mintys (baimės, nerimai, įsitikinimai, vertybės ir pan.) Jūs grąžino atgal į tuos pačius santykius? Kaip jautėtės tada? Šiek tiek savo baimių atspindite ir laiške, gal galite sau atsakyti konkrečiai:

• Sakydama, kad Jums gaila savo partnerio, kas Jūsų nuomone nutiks Jam, kai išsiskirsite? Kaip manote, ar jis sugebės pats susitvarkyti? Jei ne, tai kas, be Jūsų, jam galėtų padėti?
• Sakydama, kad Jums gaila bendrų draugų, kas galvojate nutiks su jais ir ką galėtumėte padaryti, kad santykiai išliktų? Ar santykiai su šiais bendrais draugais yra svarbiau už Jūsų intymius santykius?
• Taip pat Jūsų laiške girdisi dviprasmiška informacija: Jums netinka dabartiniai santykiai ir tuo pačiu nesinori prarasti ramaus nusistovėjusio gyvenimo. Suprantu, kad kartais tie santykiai atrodo sunkūs ir netinkami Jums, o kartais taip saugu būti su tuo žmogumi, kurį taip puikiai pažįstate ir žinote, ko iš jo tikėtis. Šiuo atveju reiks pasirinkti: arba nieko nekeisti ir turėti ramų, nusistovėjusį gyvenimą, arba keisti savo situaciją ir bent kuriam laikui atsisakyti komforto zonos. Pasirinkti, kuris gyvenimo scenarijus Jums priimtinesnis, teks Jums.
• Savo laiške kalbate ir apie baimę padaryti klaidą. Gal galite sau garsiai ar raštu įvardinti, kaip realiai ir praktiškai ta klaida atrodytų? Siūlau pasvarstyti, kiek ta klaida yra neįveikiama Jums ir kiek ištaisoma?

Atsakiusi sau į visus šiuos klausimus galbūt galėsite geriau suprasti, kas Jūsų laukia ir kam galite pasiruošti. Kartais pasiruošimas gali būti nebūtinai kokio nors aktyvaus plano sugalvojimas, bet tai gali būti ir psichologinis pasirengimas išbūti su vienatve, išbūti su savo liūdesiu, kuris yra natūralus nutrūkus santykiams, pasiruošimas gali būti ir pradėti save globoti, atjausti save ir padaryti savo kūnui ir sielai ką nors malonaus.

Svarbu suprasti, kad laikas ir kantrybė tiek vienu, tiek kitu atveju yra svarbūs ir neišvengiami, o Jūsų pastangas vienu ar kitu elgesio variantu vainikuos rezultatai.

Sėkmės!

Vilniaus šeimos psichologijos centro psichologė Eglė Malokviejūtė
Kontaktai: +37062058759, egle@seimospsichologija.lt