Niekada neičiau pas koučingo specialistą, nebent…

0 (0)

Pokalbis su Antanu Mockumi – klinikiniu psichologu ir, kaip save pristato Antanas, žmogumi, kuriam tiesiog įdomu tyrinėti horizontus, kur susiduria tikra ir netikra, žinoma ir nežinoma. Šiame interviu Antanas pasidalino kritiška nuomone apie žmonių susidomėjimą psichologija bei įvairias jos atmainas, tame tarpe, ir koučingą.

Antanai, kurį laiką stebiu neišblėstantį žmonių susidomėjimą psichologija ir viskuo, kas su ja susiję. Seminarų, mokymų ir pranešimų gausa šiomis temomis ko gero yra pasiekusi ribą, kai jau darosi sunku visur suspėti ir viską sužinoti. Kaip paaiškintum šį fenomeną? Kokie yra teigiami ir neigiami tokio susidomėjimo aspektai?

Teigiamas aspektas, kad žmonės gali patenkinti nuo amžių juose glūdintį troškimą pažinti save ir kitus žmones, labiau suvokti tarpasmeninių santykių subtilybes. O tai, matyt, mums gyvybiškai svarbu, nes juk esame visuomeniniai gyvūnai (homo socius). Gimstame ir esame tarp kitų ir su kitais – tokia mūsų visų egzistencinė duotybė. Todėl didžiulė seminarų, mokymų ir pranešimų pasiūla atliepia į savęs ir kitų pažinimo poreikį tiek turiniu, tiek forma, tiek ir kaina. Tai labai gerai.

Neigiamas aspektas tame, kad toje seminarų, mokymų ir pranešimų gausoje tarp gerų dalykų, yra ir visokio šlamšto, pusfabrikačių. Kyla klausimai – kaip atsirinkti žmogui kas yra kas, kur tie kokybės kriterijai.  Pavyzdžiui, melomanas daug žino apie muziką, jos stilius, yra išklausęs galybę kūrinių. Jo muzikinis skonis subtilus, jis gali atskirti kur gera ir prasta muzika, kur menas, o kur masinė produkcija. Kyla kitas klausimas –  kiek žmonių turi laiko ir galimybių išlavinti subtilų skonį psichologijoje, tapti psichologijos gurmanais. Dažniausiai tai gali padaryti profesionalai – psichologai ir psichoterapeutai.  Todėl manau, kad jie galėtų, o gal net jų pareiga, būtų šviesti visuomenę ir lavinti jos skonį psichologijos srityje.  To tikrai stinga. Tikiuosi mano atsakymai prisidės užkaišiojant šią spragą.

Jei žmogus susidomėjo psichologija ir siekia pažinti pagalbos kitiems būdus, net jei tai nebus pagrindinė jo veikla, nuo ko tokiam žmogui reikėtų pradėti mokytis?

Pirmas ir esminis klausimas, į kurį reikėtų sau atsakyti – ar tai bus mano pagrindinė veikla ar nebus. Nuo to priklauso tolimesni žingsniai. Jei planuojama, kad tai bus mano pagrindinė veikla, tai tada reiktų eiti mokytis psichologijos, psichoterapijos, koučingo ir pan. Jei tai nebus pagrindinė veikla, įgyti elementarių psichologijos žinių bei įgūdžių ar tiesiog patenkinti smalsumą užtenka seminaro psichologine tema, geros knygos ar interviu, įdomaus serialo ar filmo. Aišku, jei baigsite psichologiją ar psichoterapiją savo įdomumui, tai jokiu būdu nepakenks.

Pagrindinė šio pokalbio tema yra koučingas ir jo taikymas gyvenime bei darbe. Kokia tavo nuomonė apie šį pagalbos tobulėti kitiems būdą?

Visų pirma, koučingas man reiškia gebėjimą gyvenime ir darbe pritaikyti pagrindines psichologijos mokslo sugeneruotas tiesas, įvairių psichoterapinių mokyklų bazinius principus. Antra, koučingas man tėra tik geras elementarių, bazinių žinių pritaikymas praktikoje.  Klinikinio psichologo, o ypač psichoanalitinio psichoterapeuto išsilavinimą vertinu kaip nepalyginamai platesnį ir gilesnį. Trečia, parengti koučingo specialistą nereikalauja daug laiko, energijos ir  pinigų, tačiau jie jau turi gebėjimą taikyti psichologines žinias, padėti psichiškai sveikiems žmonės spręsti jiems rūpimus klausimus. Pozityvu tai, kad psichologinės žinios ir pagalba pasidaro labiau prieinama platesniam žmonių ratui.

Kokius skirtumus ir panašumus įžvelgi tarp koučingo ir psichologinio konsultavimo ar psichoterapijos?

Mano vertinimu, koučingas yra bazinių psichologinio konsultavimo ar psichoterapijos principų taikymas. Tame ir panašumas. Aiškiausias skirtumas tame, kad koučingas nėra pagalbos būdas asmenims turintiems psichikos sutrikimų.

Kalbant apie koučingą yra labai svarbu kontekstas ir tikslinė auditorija. Man pavadinimas koučingas labiau primena patraukliai supakuotus psichologinio konsultavimo ar psichoterapijos pradmenis. Taip supakuotas produktas, su pavadinimu koučingas, orientuotas į pardavimą privataus sektoriaus organizacijų darbuotojams ir jų vadovams. Aišku, siūloma taikyti jį  ir asmeniniam tobulėjimui. Bet dažniausiai tai tie patys  žmonės iš privataus sektoriaus, gerai uždirbantys darbuotojai. Šis įpakavimas ne toks stigmatizuojantis, todėl kreiptis pagalbos pas koučingo specialistą atrodo priimtiniau (kai kuriems net prestižas) negu pas psichologą ar psichoterapeutą. Tai teigiama tokio įpakavimo pusė. Koučingo išskirtinumą matyčiau tame, kad specialistas ilgai dirbantis šiame lauke įgyja savotišką specializaciją – išmanymą apie psichologinių sunkumų šaltinius ir pagalbos būdus organizacijos kontekste.

Vertindamas koučingą, mintyse sau atlieku skyrimą, tarsi preparuodamas koučingo kategoriją: koučingas de facto ir įpakuotas koučingas. Manau, kad dažnai perlenkiama lazda su įpakavimu t.y. kai turinys neatitinka to, kas yra nurodoma ant įpakavimo. Pavyzdžiui, koučingo specialistas akcentuoja ir žada itin greitą rezultatą ir nepagrįstai nuvertina patį procesą. Kaip supratau vėliau, kažkiek pasidomėjus koučingu, tas ryškus neatitikimas tarp koučingo de facto ir įpakuoto koučingo ir buvo mano išankstinio itin neigiamo nusistatymo šaltinis koučingo atžvilgiu.  Galbūt toks dėmesys įpakavimui yra dėl to, kad dažnai koučingu susidomi vadybos srities specialistai, kurie gerai išmano marketingą, arba net yra šios srities profesionalai.

Pastaruoju metu psichologija intensyviai domisi vadovai. Kokia kryptimi jiems judėti, kad jiems geriau sektųsi pažinti žmones ir kurti su jais gerus santykius darbe?

Savęs pažinimo kryptimi. Jei vadovas turi rimtų psichologinių sunkumų, kurie veikia jo darbo, santykių su darbuotojais kokybę  – ilgalaikės psichoterapijos kryptimi.  Kai gerai išanalizuos save, savo santykius su žmona, su vaikais ir darbuotojais, tai gautos įžvalgos, užmegztas ryšys su autentiška savo dalimi, patyrimas ilgalaikio saugaus santykio psichoterapijoje padės jam pažinti žmones ir santykių kokybė tikrai pagerės.

Jei nuspręstum naudotis koučingo specialisto pagalba, kokius reikalavimus keltum jo kompetencijai ir darbo procesui? Kokiu atveju sakytum, kad buvo verta pas jį apsilankyti?

Šiaip tai niekada neičiau pas koučingo specialistą. Nebent žinočiau, kad jis kažkada dirbo psichoterapeutu ir būčiau girdėjęs apie jį gerų atsiliepimų. Ir tai būtų tik vienas iš svarstytinų variantų. Tai, kad jis koučingo specialistas, man ieškantis pagalbos nebūtų privalumas. Bet jei visgi pasiryžčiau eiti, man svarbu, kad koučingo specialistas aiškiai žinotų savo kompetencijos ribas, būtų sąžiningas prieš save ir klientą. Ir, jeigu jaučia, kad ne jo daržas (pvz., žmogui depresija), nukreiptų  pas kitą specialistą – psichologą, psichoterapeutą ar psichiatrą.   Svarbu, kad nemeluotų ir būtų sąžiningas reklamuodamas savo paslaugas, kad tai būtų jo pagrindinė veikla ir jis turėtų didelę praktinio darbo patirtį, kad nuolat keltų savo kvalifikaciją taip, kaip priklauso kiekvienam konsultuojančiam psichologui ir užsiimančiam psichoterapija. Taip pat svarbu, kad aiškiai skirtų įpakuotą koučingą, nuo koučingo de facto ir galėtų kritiškai vertinti koučingą remiantis moksliniais tyrimais gautomis žiniomis.

Noriu pasiteirauti apie žmonių tobulėjimą. Iš esamos mokymų ir seminarų pasiūlos susidaro įspūdis, kad tobulėti turime kasdien ir beatodairiškai. Turime keistis ir augti. Sakyk, ar iš tiesų taip yra? Kur yra tobulėjimo ribos?

Yra toks asmenybės bruožas – atvirumas patyrimui. Turintys labiau ar mažiau ryškų šį bruožą žmonės yra smalsūs, patys savaime linkę į tobulėjimą. Spėju, kad jie yra pagrindiniai tokių tobulėjimo seminarų vartotojai. Jiems tai teikia malonumą ir gyvenimo džiaugsmą. Sulaukus garbaus amžiaus jie nenustoja kuo nors domėtis. Jiems tai natūralu. O kitiems galbūt reikia didesnio paraginimo.

Individualistinėje kultūroje labai pabrėžiami asmeniniai pasiekimai, esame priversti konkuruoti su kitais, žmogiškųjų išteklių skyriai rūpinasi, kad darbuotojas kuo efektyviau dirbtų ir daugiau uždirbtų įmonei. Taigi gaunasi savotiška savęs efektyvinimo kultūra. Jei tu savęs neefektyvini, tai tu truputį nenormalus.

Nesu forsuoto tobulėjimo šalininkas. Laikausi tos nuomonės, kad kiekviename iš mūsų glūdi savastis, kuri tarsi upė teka savo vaga ir savo tempu. Mėginimas kištis į tą procesą, pernelyg jį spartinti, tai jau būtų kenkimas sau. Kartais atrodo, kad kai kurių žmonių besaikis vartojimas asmeninio tobulėjimo seminarų, mokymų, yra būdas pabėgti nuo savo tikrų problemų įsisąmoninimo ir mėginimo jas spręsti bei puoselėjimas iliuzijos, kad jau patobulėjau.

Jei žmogus siekia reikšmingų pokyčių asmeniniame gyvenime ir darbe, kaip jis galėtų padėti pats sau, kad šiuos pokyčius įgyvendintų be išorinio specialisto pagalbos? Ar vis tik be pastarojo nieko nepavyks?

Galimybių savišvietai ir saviugdai šiais laikais pilna. Visų būdų čia neišvardinsiu. Teks patiems pasidomėti ir atsirinkti kas tinka, o kas ne. Dažniausiai patys žmonės pasiekia reikšmingų pokyčių gyvenime. Specialistai gali prisidėti suintesyvindami pokyčių procesą: kartais padėdami susivokti žmogui ko nori ir kokia kryptimi eiti, kartais padėdami įgyvendinti jo siekius, o kartais tik padrąsindami, nes žmogus žino ko nori ir kaip tai pasiekti.

Antanai, kaip keisis koučingo specialistų, psichologų ir psichoterapeutų profesija po 30-50 metų? Pafantazuokim, kokią šių disciplinų ateitį tu matai?

Šiuo metu vyksta kova ar psichoterapija yra tik psichologo specializacija ar atskira profesija. Kiek žinau, tik psichologo profesija yra pripažinta. Gali būti, kad psichoterapeutai nugalės ir jie bus pripažinti kaip atskiros profesijos atstovai. Galbūt koučingo specialistai pasieks to paties. Gali būti, kad jie bus ruošiami kaip aukšto lygio psichoterapeutai dirbantys tik su vadovais arba tik organizacijomis.

Žvelgiant futuristiškai, tikėtina, kad dėl mokslinės bei technologinės pažangos šuolio atsiras McCoaching – greičiausios ir veiksmingiausios psichologinės pagalbos globalus virtualus tinklas, prie kurio tiesiogiai bus pajungtos kiekvieno žmogaus smegenys. O apie psichoterapeutus bus kalbama kaip apie seniai neegzistuojančius dinozaurus. Psichologai… nežinau… gal bus to tinklo administratoriai.

Ačiū už atvirą ir kritišką nuomonę.
…
Interviu publikuotas tiklaraštyje coachingblog.lt (2015.01.18)
…
Antanas Mockus | psichologineparama.lt
Klinikinis psichologas