Niekada nepritapau prie kitų žmonių0 (0)
Klausimas:
Sveiki,
Man 16 metų. Nuo vaikystės man ne itin gerai sekėsi, nebuvau gerai išauklėtas, neturėjau daug draugu, iš esmės jų niekada ir neturėjau, tokių kuriais galėčiau tikrai pasitikėt. Niekada nepritapau prie kitų žmonių, negalėjau susirast tinkamų pomėgių, todėl dabar jų net neturiu ir bijau pradėt daryt kažką naujo. Visada užsidarau nuo gyvenimo, nuo kitų žmonių, bijau bendrauti, kalbėti, net išeiti į lauką. Mane amžiais kankina sielvartas dėl praeities klaidų, visokių nesusipratimų. Esu praktiškai visada nepasitikintis savimi, negaliu susikaupt, kamuoja blogos mintys dėl praeities ir ateities, dėl visų atsitikimų kas man nepasisekdavo ir vėliau gali nepasisekt, galbūt niekada negalėsiu būti savimi, niekada nepradėsiu sportuoti, mokintis, kad nebūčiau atsilikėlis. Galima sakyt esu prislėgtas dėl to koks esu ir kad negaliu pasikeist. Tiesiog nežinau ką man reikia daryt, kad sutelkčiau visą dėmesį į šią akimirką ir pravalyčiau protą nuo visų bereikšmių minčių, kurios man neleidžia gyventi. Vienu žodžiu, tiesiog nežinau kaip tapti drąsesniu, savimi pasitikinčiu žmogumi.
Atsakymas:
Laba diena,
Dėkoju už jūsų laišką, išties svarbu, kad ieškote pagalbos. Juk išgyvenate tikrai nelangavus jausmus. Skaitant jūsų laišką krenta į akis tai, kad save menkinate, niekinate, nepriimate savęs tokio, koks esate, norite kažkaip pasikeisti, būti kitokiu, bet nežinote, nei kokiu, nei kaip. Jus kankina save menkinančios mintys, kaltės jausmas, savigrauža ir su tuo gyventi išties turėtų būti labai nelengva.
Šiuo metu išgyvenate tokį amžiaus tarpsnį, kuomet žmogus ieško savęs, bando pažinti, suvokti save, bando rasti savo vietą pasaulyje, bando jame įsitvirtinti. Panašu, kad šiuo periodu ypač išryškėjo kai kurie jūsų bendravimo sunkumai, bei neigiamas savęs vertinimas, kuriuos, kaip sakote, turėjote visada, tačiau tikriausiai būtent šiuo metu jie jums atrodo ypač ryškūs, reikšmingi ir sunkiai pakeliami.
Savo gyvenimą vertinate išties niūrai: sakote, jog jums visada ne itin gerai sekėsi (o ką reiškia gera sėkmė?), jog nebuvote gerai išauklėtas (ką reiškia tokiu būti?), niekada nepritapote prie žmonių (o ką reiškia prie jų pritapti?), negalėjote surasti tinkamų pomėgių (o kokius pomėgius vadinate tinkamais?) ir t.t. Jus kankina nerimas dėl praeities klaidų ir visokių nesusipratimų. Girdisi, jog savo gyvenimą vertinate kaip ištisą nesėkmių virtinę. Turėtų būti labai niūru taip galvoti apie savo gyvenimą. Tačiau amžinų nesėkmių nebūna. Ir jei manote, jog jums niekame nesiseka ir neatitinkate daugelio tinkamo žmogaus kriterijų, tikėtina, jog kriterijus savęs tinkamumo vertinimui pasirinkote pernelyg griežtus. Neabejotinai jūsų gyvenime buvo ir sėkmingų, gerų, jaukių, malonių akimirkų. Neabejotinai buvo momentų, kai kažką darėte su užsidegimu, kai kažkame matėte prasmę.
Neabejotinai buvo akimirkų, kai kiti pagalvojo, koks jūs esate šaunus. Ar sugebate tokias akimirkas pastebėti? Neabejoju, jog ne kartą jums yra kažkas pavykę, pvz. atlikti kažkokią užduotį, rasti kažkokį sprendimą, nusišypsoti kitam žmogui ir t.t. Pamėginkite prisiminti kuo daugiau tokių akimirkų – jūsų gyvenimo nesėkmės neabejotinai turi bent tiek pat (jei ne daugiau) jas atsveriančių sėkmių , pasistenkite jų nepraleisti pro akis. Jos svarbesnės už bet kokius nesklandumus.
Kai savo gyvenime akcentuojate tai, kas nepavyksta, kas yra negerai, bendravimo situacijose matote tik tai, kas nepavyko, natūralu, jog norite nusišalinti, užsidaryti, užsisklęsti, susigūžti. Juk manote, jog vis tiek niekas nepasiseks. Tokiu būdu pats atribojate save nuo naujų patyrimų ir nuo naujų galimų sėkmių. Jums svarbu išdrįsti ir leisti sau būti sėkmingu. Be abejo, tai gali būti ne taip paprasta ir iki to gali būti gan ilgas kelias, dėl to patarčiau jums kreiptis rimtesnės psichologo pagalbos, kuris padėtų jums tą kelią nueiti.
Sėkmės jums!
Psichologė Giedrė Gutautė – Klimienė
seimospsichologas.org
eik i Gintaro pokalbius ir per kelis metus turetum ispresti problemas. Eik i video pasitikejimas savimi ir pan, cia psichologai paprasti nieko nepades
Aš laiško autoriui palinkėčiau išmokti labiau vertinti save. Pirmiausia pradėti nuo paprastų motyvaciją skatinančių knygų apie sėkmę, gyvenimą, laimę ir pan. O vėliau arba iškart bandyti įsitraukti į visuomeninį gyvenimą, pvz : savanorystę. Man asmeniškai, ji labai padėjo ir daug davė. Nemeluosiu, iš pradžių buvo šiek tiek neramu, nes savanoriauti ryžausi viena, nei vienas iš pažįstamų nenorėjo eiti kartu. Pati pirma savanorystė buvo sportiniame renginyje (eurobasket), kurio savanoriams, buvo sukurta net ir atskira grupė facebooke, ten stengiausi šiek tiek pasireikšti, ir man pačiai parašė kita savanore, su kuria susibendravom, susitikom ir iki šiol (jau 2 metus) bendraujam. Vėliau vyko įvairūs susitikimai per kuriuos susipažinau su daugiau žmonių, kadangi eidavau jau su savo nauja pažįstama nebebuvo taip baisu, taip ir plėtėsi draugų ratus. Šios savanorystės dėka susiradau daug bendraminčių, viena iš jų tapo mano geriausia draugė. Be visa to, patyriau neišdildomus išpudžius ir patobulina savo bendravimo įgūdžius, nes varžybų metų nuolat reikdavo padėti žiūrovams, kartais jie patys pakalbindavo. Bet tai buvo tik pradžia, po šio renginio tikrąją to žodžio užsikrėčiau savanoryste ir pradėjau savanoriauti vis dažniau, ne tik sporto, bet ir socialiniuose renginiuose – kraujo donorystės akcijose, beglobių gyvūnų ir t.t.
Iki šiol vis dar savanoriauju, nes tai man davė ir vis dar duoda labai daug, ne tik patobulinau savo bendravimo įgūdžius, bet ir pralavinau anglų kalba ( visada bijojau kalbėt – dabar kalbu laisvai), susiradau naujų draugų ir kiekvieną kartą sutinku vis naujų, o kas smagiausia, kad vis dažniau savanoriaujant sutinki tuos pačius asmenis, ir jau niekad nebesijauti keistai ir nejaukiai.
Čia tiesiog mano pavyzdys, kuris man labai padėjo. Ir noriu palinkėti ir tau, nebijoti išbandyti kažko naujo, nes tik taip atrasti ne tik naujus draugus, bet ir naujus pomėgius ir galbūt ir savo gyvenimo pašaukimą. Sėkmės ieškant savęs!
Žodžiu reziumuojant – reikia kažkaip išmokti pačiam kelti sau uodegą.
Krista, o kokio amžiaus žmonės savanoriauja?
Labai įvairaus, pagrinde nuo 15 metų iki 30 m. Priklauso nuo renginio, būna ir virš 30 ar 40 , o tam pačiam eurobaskete vyrausiam savanoriui buvo virš 70 m. ir jis su visais gera sutarė. :) Tad amžius tikrai nėra svarbiausia čia.
Koks saunuolis JAU,kad parase si laiska! ir isvis mokejo taip graziai atsisklesti,parodyti,kad tas -nepasitikintis” yra protaujantis ir mastantis ir norintis sau padeti! Nieko nera neimanoma! As tai zinau is savo patirties.Sioje situacijoje labai padetu sportas,begiojimas,treniruokliai,tas,kas padeda issikrauti.Gyvenimo tikslas turetu buti-as pasikeisiu ir noriu tai matyti,as pasieksiu ir noriu tai pajausti,as padarysiu,nes tuo tikiu. Linkiu sekmes!
O ką daryti 30 metų žmogui, susiduriančiam su visomis išvardintomis problemomis ir dar nemokančiam reikšti minčių, kai jau bendraamžiams tavo problemos atrodo vaikiškos ir niekam neidomu su tavimi bendrauti, nes tavo įgudžiai teprilygsta 15mečio įgudžiams(nors, paskaičius šį laišką, ir tuom būtų galima suabejoti), o jaunesniems, kurie dar naturaliai mokosi bendravimo, tu tiesiog jau esi per senas?
Pradėti gyventi niekada nėra per vėlu. Psichologė pasakė – „reikia išdrįsti”.
savanoriauti – sanarių kankinimas, daugiau nieko. Bandyk lankyti teatro pamokas, tikrai turi tau tai padėti.
nemokančiam reikšti minčių, kai jau bendraamžiams tavo problemos atrodo vaikiškos ir niekam neidomu su tavimi bendrauti, nes tavo įgudžiai teprilygsta 15mečio http://veryge.com/ įgudžiams(nors, paskaičius šį laišką, ir tuom būtų galima su
Man tai žiauriai yra sunku pritapti prie žmoniu