Niekada neturėjau daug tikrų draugų

3

vienatveKlausimas:

Rašau Jums šį laišką, nes neturiu į ką daugiau kreiptis, bet man reikia, man labai reikia pagalbos, žmogaus, kuris galėtų suprasti, o šiuo atveju Jūs ir Jūsų puslapis – man vienintelė viltis.
Esu paauglė, vardu Veronika, man yra 15 metų, gyvenu mažame miestelyje Lietuvoje. Pradedant nuo vaikystės, niekada neturėjau daug tikrų draugų. Turėjau daug draugų darželyje, kieme, bet jie nebuvo tikri, jiems manęs reikėdavo, kai būdavau kažkuo naudinga. Šis sindromas kartojosi ir darželyje, ir mokykloje pradinėje ir yra iki šiol, bet dabar tik su vienu žmogumi. Nuo pat vaikystės buvau toks vaikas, kuriam labai rūpėjo jausmai ir draugystė. Draugai – man buvo viskas, jie man rūpėjo labiau nei aš. Buvau per daug dosni, nuoširdi, atvira, o gal net ir draugiška, o kai kurie žmonės tuo ir naudodavosi. Dabar labai gaila ir labai apmaudu, kad manydavau, kad rūpiu žmonėms, o juk jiems iš tikrųjų tik naudos reikėjo iš manęs. Pakviesdavo susitikti, aš ruošdavausi 5 valandoms prieš, su didžiausia viltimi ir šypsena, kad bus puikus laikas, o jie neateidavo. Ir tai dažnai kartodavosi. Bet tai buvo ne su visais žmonėmis, du iš jų mane vertino, aš tai žinojau. Jie visada, jeigu kažkur eidavo kviesdavo mane kartu, mane suprasdavo ir išklausydavo, jie man buvo, kaip broliai. Bet visada yra nenaudėlis “bet”, kuris sugadino mano laimę. Jie mirė. Jie mirė beveik mano akyse. Tai buvo pats skaudžiausias dalykas mano gyvenime. Nors dar tada nesupratau ką praradau, tai buvo šokas, didžiausia mano gyvenimo trauma. Šį įvykį sunku pamiršti,
o dar sunkiau gyventi su mintimi, kad gali nebesutikti tokių žmonių daugiau, o tik dar daugiau apsimetinėjančių žmonių, kurie bando būti GERIAUSIAIS DRAUGAIS.
Po jų, po mano šių geriausių draugų, turėjau ir vis dar turiu vieną šiokią, tokią draugę. Nors sunku pasakyti, kad turiu, nors ji mano, kad yra mano geriausia draugė, o aš jos, bet taip nebėra. Kaip ir sakiau, sindromas kartojasi. Jai manęs reikia, kai nebėra daugiau su kuo bendrauti, kai reikia kažkokios naudos iš manęs ar kažkas panašaus. Daug kartų buvau jai tai sakiusi, bet ji man tiesiog pasako, kad tai klaidinga nuomonė, kad man dėmesio trūksta ir panašiai. Taip man sakė ir mano mama, kad man reikia nustoti su ja bendrauti, ir aš savo ”draugei” kartą ta esu sakiusi, bet ji man pasakė tai, ką jau minėjau. Mano nuomone, ji manimi naudojasi, kai jai reikia manęs arba, kai neturi su kuo bendrauti – būna su manimi, o kai nereikia – numeta, kaip daiktą ir palieka vieną, daro taip lyg aš nebūčiau šiame pasaulyje. Bet kai aš pasakiau jai vieną kartą, kad visa tai reikia baigti, nes galbūt jau gerai, bet man ne. Vis tiek, koks skirtumas, ji daug daugiau draugų turi be manęs su kuriais gali būti, o aš ne. Koks tikslas, jeigu vėl viskas ir toliau kartosis, vis tiek ji kartais mano, kad aš esu be jausmų, kad man galima sakyti įvairius įžeidžiančius dalykus, kad man nereikia daug draugų, kad aš galiu būti ir viena, kad mane galima ir palikti, juk aš palauksiu, juk su manimi galima taip elgtis, bet aš daugiau negaliu. Nors kai tai pasakau, kad reikia baigti, o ji pasako, kad ne. Kartą kai tai pasakiau, ji nurodė man savo taisykles, kaip reikia elgtis toliau. Ji tas taisykles nurodė, nes nori ir su kitais bendrauti, bet tai pat nori išlaikyti santykius ir su manimi.
Aš žinau, kad galbūt klystu, bet aš tiesiog esu labai pasimetusi savo gyvenime. Žinau, kad jeigu bendrausiu toliau su žmonėmis, kurie mano nuomone nėra verti mano dėmesio, tai aš galiu stipriai nudegti. Jeigu darysiu dalykus, kurie man neteikia džiaugsmo, o suteikia tik blogas emocijas – tai pat nudegsiu. Jeigu rimtai, tai nežinau ką daryti. Kartais manau, kad man vieta tik psichiatrinėje ligoninėje, kur niekas negalėtų manęs matyti, kur aš bent netrukdyčiau žmonėms, aplinkiniams, kuriuos myliu, su savo kalbomis apie mirtį, kaip aš jiems nerūpiu ir panašiai. Aš tiesiog nežinau ką daryti toliau. Tikiuosi, kad sulauksiu patarimo, nes Jūs ir esate paskutinė viltis man.
Štai kodėl ir noriu studijuoti psichologiją, kad išsiaiškinčiau kas dedasi pas žmones galvoje, žinoma galbūt to nesužinočiau iki galo, bet bent šiek tiek.
Ačiū ir iki.

Atsakymas:

Labas, Veronika,

Atrodo, kad šiuo metu esi pasimetusi. Suprantama, kad tada gali kilti visokių minčių: apie psichiatrinę ligoninę, apie mirtį, apie nežinojimą, ką daryti toliau. Kartu Tavo pasimetime aš girdžiu daug pykčio: pykčio, kad su Tavimi elgiamasi ne taip, kaip Tu nori, pykčio, kad turėjai prarasti draugus, pykčio, kad tuos, kurie Tave supa, kartais taip sunku suprasti. O pyktis, nors ir sekina bei nėra mėgstamas, gali būti geru dalyku – pyktis rodo, kad Tavo ribos peržengtos ir esi pasiruošusi veikti.

Iš Tavo pasakojimo atrodo, kad Tu žinai, ką nori padaryti – nebebendrauti su ta drauge, kuri, kaip Tau atrodo, nėra nuoširdi. Tačiau beskaitant Tavo pasakojimą kyla mintis, kad kažkas Tave sulaiko nuo veiksmo. Laiške daug pasakoji apie draugę, ką ji daro, kaip ji nesupranta, ką Tu jai sakai, nurodo Jūsų bendravimo taisykles – tarsi draugė laikytų Tave prie savęs “pririšusi” ir nenorėtų paleisti. Ir iš tiesų ji gali Tave sulaikyti ir laikyti, gali Tavimi naudotis, tačiau tik tol, kol Tu pati tai leidi ir sutinki, kad su Tavimi būtų bendraujama tik tada, kai jau nebėra su kuo daugiau bendrauti.

Kodėl atsitinka taip, kad vis susiduri su žmonėmis, kurie linkę Tavimi pasinaudoti ir kodėl tas bendravimas užsitęsia? Galbūt dėl to, kad ne iš karto supranti ir pamatai, kaip su Tavimi elgiamasi. Ir dar galbūt dėl to, kad pamačiusi ne iš karto ryžtiesi viską nutraukti – nes tikiesi, kad tie žmonės pasikeis. Toks lūkestis labai žmogiškas, nes mes visi labiau linkę laukti aplinkos, o ne savo pačių pokyčių. Tiesa tokia, kad aplinka dažniausiai nesikeičia tol, kol nepasikeičiame patys arba jos nepakeičiame.

Gali būti sunku pasakyti aiškų “Ne” žmonėms, su kuriais Tau negera. Tačiau yra situacijų, kur jį pasakyti būtina ir Tavo situacija man skamba kaip viena iš jų. Nebūtina iš karto sakyti “Ne” draugystei, galima pradėti nuo “Ne” mažesniuose dalykuose: ne, aš to nebedarysiu; ne, aš to nenoriu; ne, aš nesutinku. Tikėtina, kad tie, kurie nepratę prie Tavo “Ne” neapsidžiaugs ir gali būti, kad kažkuriuo metu atrodys, kad likai visai viena. Tokiu atveju linkiu pažiūrėti į vienatvę kaip į galimybę daugiau sužinoti apie save ir kitus bei kaip į galimybę sutikti tuos, kurie gerbs Tave ir Tavo poreikius.

Psichologė Ugnė Kabelkaitė

Dalintis:

3 COMMENTS

  1. Dar gali buti ir taip, kad mergina nori viso drauges laisvo laiko sau. As to tikedavausi is draugu, kai as noriu, kad tu ateitum, o tu su kitais, tu turi juos mesti ir lekti pas mane. Bet kai pati susiradau daugiau draugu(atradusi nauju pomegiu), supratau, kad tik tu pats turi uzsipildyti savo laisva laika. Lankyti burelius, uzsiimti kazkuo naudingu namuose, padarius kazka gero, kita ryta dziaugdavausi, kad neleidau laiko su drauge parke, o padejau mamai virtuveje ir ismokau kazko naujo, uzsirasiau i sokiu bureli, i chora, gimnastika, floristika…. atradusi sau idomia veikla, tapsi idomesne ir kitiems, sutiksi bendraminciu :-)

  2. Yra tik vienintelis draugas, kuris niekada neapgaus, nepaves, nepavydės, nemanuliuos ir neieškos savo naudos. Tai tavo kūrėjais ir atpirkėjas ir gelbėtojas Jėzus. Tik Jame rasi ramybę ir patikimumą.
    .apie Jį perskaityk Biblijoje Naujajame Testamente. Paprašyk tiesiog savais žodžiais, jis tave girdi ir labai laukia susitikimo su tavimi.

  3. Kai aš maža buvau pamenu tai turejau daug draugu o kai užaugau tik dabar supratau kad jie nebuvo mano tikrais draugais jie manimi naudodavosi kažko buvau jiems naudinga ir net mane priversdavo daryti tai ko aš nenoriu daryti tas mane erzina ir nervina bet kai maža budavau aš jiems pasiduodavau leisdavau jiems naudotis manimi tad bijojau prarasti draugu aš visada galvodavau kad tai tikri mano draugai o kai ir sakiau kad dabar supratau pradejau galvoti ir apsvarstyti kai kuriu detaliu kodel aš jiems buvau naudinga ir reikalinga ir klausimas ar tikrai aš galiu buti jų auka.?

Comments are closed.