Esu labai didelėje neviltyje, nebežinau nuo ko pradėti viską keisti. Niekaip nepavyksta pamiršti buvusių santykių. Su buvusiu vyru susipažinome labai jauni, ėmėme susitikinėti. Intymiai suartėjome, buvome vienas kitam pirmi. Susituokėme. Tačiau vyras nuo vaikystės sirgo ir tėvų buvo labai prižiūrimas ir lepinamas. Ypač mamos ir vyresnių seserų. Nuolatos kišdavosi į mūsų santykius, pykčius.

O pykomės daug, nes pripratęs buvo būti prižiūrimu, bet ne rūpintis kitais. Nors ir geras, ramus jo būdas, tačiau pastovi šeimos globa erzindavo vis labiau. Viską apipirkdavo, maisto pagaminto mums pridėdavo, pastovūs skambučiai vedė iš proto. Galiausiai bandydami paskutinį kart išgelbėti savo santykius susilaukėme dukrelės.

Labai jos laukėme, visą tą laiką jis labai rūpinosi, kad nieko netrūktų. Dalyvavo gimdyme, nukirpo virkštelę. Spaudžiama aplinkybių išėjau dirbti kai vaikui buvo ~1 metai. Jis dirbdavo rytais, vakare į darbą išeidavau aš. Prasidėjo pykčiai, nes savo išeiginėmis dienomis “darydavau” tvarkas, o kai išeidavau į darbą jis būdavo tik su vaiku. Vėl eilinės išeiginės, vaikas lovytėje visą dieną, aš tvarkausi. Pas tėvus niekada neatsisakydavo padėti, o namuose jokios naudos iš tokio vyro. Ir aš jį išvariau pas tėvus ne pirmą kartą, bet, deja, paskutinį. Maniau, kad jis kovos dėl mūsų, parodys, kad esame mes jo šeima. Bet jis nebegrįžo.

Kaip vėliau paaiškėjo, kad kol jis gyveno pas tėvus, jį guodė jo draugė, su kuria jis ir susitikinėjo pastarąjį laiką. Viduj miriau, tikėjausi, kad pavyks jį susigrąžinti, nes be galo jį mylėjau. Tačiau po ilgo mėtymosi tarp jos ir manęs, išsiskyrė su manimi ir vedė ją neužilgo. Vaikui ir man buvo baisi trauma, vaikui ir dabar tęsiasi pasekmės, ko pasėkoje diagnozė: elgesio ir emocijų sutrikimas.

Po trijų metų pykčių dėl vaiko lankymo ir minimalaus bendravimo, jis vėl atvažinėja, miega su manimi, o ji tuo tarpu išvykusi dirbti į užsienį. Ir vėl viduj baisi audra, kurios negaliu suvaldyti. Vaiku jis rūpinasi mažai, rūpestis ir meilė daugiau pasireiškia žodžiais nei veiksmais, o pas mane atvažiuoja pats sau negalėdamas atsakyti kodėl. Tuo mane dar labiau įmesdamas į pasimetimą. Nepadedama man veiksmais dėl vaiko, nes su vaiku turiu daug problemų dėl minėto sutrikimo. Ir dar žaidžia mano jausmais, žinodamas, kad man jie neišblėso.

Patarkite prašau, ar man tikėtis dar kažko iš šitų santykių, ar visgi geriau drastiškai juos braukti. Nes privalau susitvarkyti savo vidų, kitaip negalėsiu padėti vaikui pasveikti. Ačiū.

Viktorija (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologė Evelina Vasiljeva

Viktorija,

Didžiausia kančia santykiuose atsiranda tada, kai mes koncentruojamės į kitą žmogų, o ne į save. Kenčiame tada, kai nebūname čia ir dabar, nemokame pastebėti ir džiaugtis tuo, kas yra, o stengiamės sukurti tai, ko nėra. Labai dažnai žmonės sukuria sau kančią, kai susitelkia į vieną dalyką kitame, kurį laiko trūkumu ir visiškai praranda sugebėjimą matyti visumą.

Iš Tavo laiško suprantu, kad santykiuose buvai daug susikoncentravusi į tai, kad Tavo vyru rūpinosi jo mama ir seserys, į tai, kad vyras nesirūpino namais ir vaiku taip, kaip Tu norėtum. Supratau, kad bandėt atitaisyti santykius pasitelkdami į pagalbą vaiką, o toliau mėginai manipuliuoti vyro jausmais jį išvarydama iš namų.

Neįmanoma sukurti gražių santykių, kai stengiamės kitą pakeisti, pakoreguoti, pataisyti, juo labiau – manipuliuojant. Tokiuose santykiuose žmogus negali jaustis priimtas ir besąlygiškai mylimas, tokiuose santykiuose antra pusė visada jausis „nepakankama“. Dažnai atsitinka taip, kad ir kitas partneris pradeda reikalauti pokyčių (ar jų vengti) ir taip susikuria ydingas ratas, kuriame partneriai atsakomybę už savo sunkumus perduoda vienas kitam, nė vienas neatsigręžia į save ir nedaro iš esmės svarbiausio žingsnio.

Niekas nepradės keistis, kol savo didžiąją energijos dalį skirsi kitiems žmonėms, jų kaltinimui, perduosi atsakomybę už savo jausmus ir ieškosi savo problemų sprendimo juose. Vienintelis dalykas, kurį gali padaryti dėl savęs ir savo vaiko, tai atsigręžti į save. Tai, kad kažkas Tave erzina, pavyzdžiui, kaip erzino vyro šeimos narių skambučiai ir rūpinimasis Tavo vyru, yra ne pats faktas, jog tai vyksta, o tai, kad Tavyje „paspaudžiamas kažkoks mygtukas“: kažkokia neišspręsta situacija, vidinis konfliktas, neišgyventa emocija, tai, kas yra susiję tik su Tavimi ir Tavo vidumi. Jeigu šiuos dalykus praleisi ir į juos nesigilinsi, o būsi susitelkusi į kitus žmonės – niekur nepajudėsi.

Pabandyk tiesiog atsisėsti ir pabūti su savo jausmais, nieko nedarydama, nieko nekaltindama, nieko nesitikėdama, nesistengdama nieko kontroliuoti, skirk laiko susitikimui su savo vidumi, su tuo, kas viduje vyksta. Gal iš pradžių norėsis kuo toliau nuo to bėgti, bet su praktika, pamatyti, kad nieko tokio baisaus Tavo viduje nėra. Pamatysi, kad visai neverta nuo savęs bėgti.

Ta audra, apie kurią kalbi, visada yra suvaldoma, tik klausimas, ar priimsi atsakomybę, ar žengsi, tą žingsnį, kurio reikia? Pamėgink įsivaizduoti, kad Tu esi tos audros centras, o ji sukasi aplink Tave, pamėgink tik stebėti ir nieko nedaryti, nesiimti jokių veiksmų, tiesiog stebėti ją būdama centre. Jokie veiksmai nebus sąmoningi, jeigu veiksi iš baimės, iš nevilties, iš skausmo, iš vienatvės, iš pykčio. Apsišarvok kantrybe ir leisk sau pabūti audros centre, kol ji nurims… Ir tik tada spręsk, ką daryti su savo gyvenimu, nes niekas kitas to atsakymo neturi, joks specialistas Tau negali pasakyti, ką daryti su santykiais, nes tai žinai tik Tu pati.

Svarstant santykių tęstinumą, labai svarbu sau atsakyti į klausimą: „Ar aš galiu priimti savo partnerį tokį, koks jis yra? Priimti, nemėginant jo pakeisti, perauklėti, išugdyti, užauginti ar kitaip modifikuoti. Ar galiu priimti, kad jo šeima visada juo rūpinsis, ar galiu priimti tai, kad jis nemoka rūpintis arba rūpestį supranta kitaip, nei aš, ar galiu priimti tai, kad jis renkasi dvi moteris, o aš esu viena iš jų?“

Be to, klausdama „Ar man tikėtis kažko iš šių santykių?“ lieki pasyvioje pozicijoje ir atrodo, jog perduodi atsakomybę kitam… Siūlyčiau savęs paklausti „Ar aš esu pasirengusi atsisukti į save ir padaryti viską ką galiu, kad juos išsaugočiau?“.

O jeigu vienai yra sunku klausytis savo vidaus, tiesiog būti su tuo, kas yra, visada gali kreiptis į specialistą – psichologą ar psichoterapeutą, kurie gali padėti Tau išmokti susitelkti į save ir išgirsti savo vidų.

Siunčiu palaikymą!

Šiltai,
psichologė Evelina Vasiljeva | Intuityvi | Intuityvi terapija | Tinklapis
Iliustracija: Sarah Pflug / Burst

Dalintis:
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė

DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!