Niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma

niekas-nera-tiesa-ir-viskas-yra-imanomaPeter Pomerantsev „Niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma: nuotykiai naujojoje Rusijoje“ (2015)
Išleido: Sofoklis
Vertė: Gražina Nemunienė

Peteris Pomerantsevas – britas su rusiškomis šaknimis, žurnalistas, nemažai laiko praleidęs Rusijoje. Ši šalis jam labai įdomi, tai jo tėvų, politinių pabėgėlių, gimtinė, kurie iš Sovietų Sąjungos į Angliją emigravo dar 1970 metais. Jis dirbo televizijoje, kūrė laidas, dokumentinius filmus, dalyvavo įvairiausiuose projektuose.

Ši knyga, tai neutralaus stebėtojo ataskaita, artima, savo dvasia, Viktoro Pelevino tekstams, tik be visų jiems būdingų fantastikos komponentų.

Aprašoma geografinė teritorija, kurioje trečdalis vyrų yra sėdėję kalėjime, kiekvieną savaitę areštuojama vis daugiau verslininkų, o 50% žmonių dirba valstybinėse įstaigose.

Skirtingais pjūviais analizuodamas šios visuomenės reiškinius, autorius konceptualizuoja jos esmę: kol visi kūrė savo Vakarų versijas, savo laisvės koliažą nepastebimai užgimė „… kažkokia postmoderni diktatūra, kuri naudoja demokratinio kapitalizmo kalbą ir institucijas autoritariniams tikslams.“ Ir tai jau nėra pereinamo laikotarpio šalis, bet kraupi vieta, kur teismuose 99% pripažįstami kaltais, kur griaunami istoriniai paminklai, kad būtų statomi dangoraižiai, o policijos reidai, pasitelkus sufabrikuotus kaltinimus, tapo viena iš populiariausių sėkmingo verslo perėmimo formų.

Juodosios technologijos, medijų cenzūra, manipuliacijos minios sąmone, sektos ir tiesiog informacinis chaosas, tai savotiška skraistė, po kuria žiaurioje spektaklių visuomenėje geba išlikti nedaugelis, gal todėl, tai šalis, kurioje žmonės „… turi daugiau žodžių kyšiui apibūdinti nei eskimai sniegui.“

Manoma, kad romano „Beveik nulis“ („Almost Zero“) autorius yra Vladislavas Surkovas, kuris sykiu ir savotiškas Boriso Berizovskio įpėdinis bei vienas iš iliuzinės tikrovės operatorių. Apibūdindamas pagrindinį romano herojų Jegorą, Peteris gana tiksliai nusako ir šiuolaikinio auksinio jaunimo psichologinį portretą apskritai: „Jegoras apibūdinamas kaip „vulgarusis Hamletas“, kuris įžvelgia savo laikotarpio paviršutiniškumą ir niekam negali puoselėti nuoširdžių jausmų. Jaučiasi beveik kaip autistas, tik imituojantis ryšį su išoriniu pasauliu, kalbantis ne savo balsu, kad gautų viską, ko jam reikia: knygas, seksą, pinigus, maistą, valdžią… Jis manipuliatorius, bet ne nihilistas … Jegoro Dievas yra aukščiau gėrio ir blogio, o Jegoras yra jo privilegijuotas draugas: per daug protingas, kad kuo nors rūpintųsi, per arti Dievo, kad laikytųsi moralės normų. Mato pasaulį kaip erdvę, kurioje galima projektuoti skirtingą realybę … [ir] išreiškia naujojo elito filosofiją, postsovietinių supermenų, kurie yra stipresni, aiškiau mąstantys, greitesni ir lankstesni už visus buvusius anksčiau.“

Kodėl knygą verta skaityti? Iš esmės, tai objektyviai pavaizduota visų postsovietinių visuomenių tragedija, moralinis chaosas, etinė drama, idealusis tamsiosios pusės veidas, blogio koncentratas, kuris skirtingom dozėm bei simptomų skaičiumi gali būti aptinkamas ir Lietuvoje.

Dar kelios citatos:

„Yra labai daug išbandymo būdų. Būdų, kuriais tave apraizgo sistema. Mano pastarasis buvo vairavimo egzamino laikymas. Vairavimo instruktorius paaiškino, kad niekada neišlaikysiu, jei nemokėsiu kyšio…“

„Kuo labiau smaugiama šalis, tuo daugiau girdime dirbtinio juoko per [TV]…“

„… kai gyvenimas darosi sunkus, žmonėms ima patikti mistiniai dalykai.“

„Politika yra sugebėjimas bet kurią situaciją išnaudoti savo statusui pagerinti…“

„Mes, merginos, vadiname striptizo klubus psichiatrinėmis ligoninėmis, nes ten lankosi tik psichiškai nesveiki vyrai.“

„Moterys visuomet laukia iš kalėjimo sugrįžtančių vyrų … o vyrai nelaukia niekada.“

„Rusai tapo postsovietiniais truputėlį anksčiau to, kai visas pasaulis tapo post-visko. Rusai tapo jurijai gagarinai nesvarumo kultūroje.“

„Nepaisant mūsų visų pastangų užfiksuoti realybę, laidos režisierius visuomet yra manipuliatorius, miniatiūrinis viziris, gundantis, kuriantis, sukiojantis aktorius, klausiantis klausimus … sukurtos hologramos ima mus persekioti. Tos emocijos, kurias herojai išliejo ant mūsų, niekur nedingsta. Imame gyventi vaizdo vaiduoklių paralelinėje realybėje.“

„… simuliacijos kultūrą, kuri viską praryja ir kuria … [galima] apibūdinti taip: „Vieną dieną atidarysime spintą, paliesime drabužius, o jie mūsų rankose subyrės į dulkes, nes juos bus sugraužę vikšrai.““

Knygos pagrindu skelbti tekstai: Prarastos smegenys arba Lifespring ir kitos sektos

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.