Nieko nebenoriu, nieko nebereikia. Kaip išsivaduoti iš apatijos?
4 (10)

Iliustracija: rawpixel.com

Ar būna taip, kad vis dažniau susimąstote, kad niekas nebedžiugina, niekas nebedomina, niekas nebesužadina jūsų smalsumo? Ar pastebite, kad veiklos, kurios anksčiau teikė malonumą, dabar atrodo pilkos ir neįdomios? Ar kyla mintys, kad nėra ko laukti iš ateities, nes gyvenimas yra ir bus toks pat pilkas ir beprasmis, kaip dabar? O gal pastebite, kad didesne laiko dalį leidžiate vegetuojant prie TV ar beprasmiai naršant internete, nors ir žinote, kad galėtumėte užsiimti kažkuo produktyvesniu? Ar jaučiate, kad negalite imtis ir iki galo atlikti nieko – jokios veiklos ar tikslo? Ar būna, kad net nekyla rankos kažko imtis, nes… o kam?

Žmonės, kurie išgyvena užsitęsusią apatiją, su tokiomis mintimis susiduria kone kasdien. Apatiją gan sunku apibūdinti – tai nei liūdesys, nei neviltis, nei nerimas ar depresiškumas, nors ji gali žengti koja kojon su šiomis emocijomis. Apatija labiau panaši į vidinį tuštumos jausmą, abejingumą arba „nieko nejautimą“. Į apatiją galima žvelgti ir kaip į vidinę nuostatą, kad niekas nesvarbu ir niekas nerūpi, ši būsena neretai reiškiasi kaip atsiribojimas, atsitraukimas, atbukimas, nesidomėjimas niekuo. Be to, apatija neretai išgyvenama kaip energijos ir motyvacijos stygius, prasmės trūkumas, valios kažko imtis nebuvimas. O jei viduje tuščia ir veiklos nesužadina jokių emocijų, tai logiška, kad žmogus realiai ir nenori nieko imtis – tam tiesiog nepakanka vidinės stimuliacijos. Kitaip tariant, apatija tarsi suparalyžiuoja žmogų.

Aišku, apatiją kartais išgyvena kone kiekvienas žmogus. Tačiau yra žmonių, kurie su šia būsena gyvena ilgą laiką, kartais net ir nuo vaikystės. Kai kurie žmonės yra tiek apatiški, kad net į savo apatiją žvelgia abejingai ir retai tesusimąsto, kad tai yra kažkas, ką verta „taisyti“. Vis tik yra ir tokių žmonių, kurie kenčia dėl savo apatijos ir nori jaustis kitaip, „gyvesni“, „užsidegę“. Kaip sau galima padėti ištrūkti iš užsitęsusios apatijos? Kokios yra apatijos priežastys?

Apatijos priežastys

Jei apatija atsirado staigiai ir netikėtai, verta apsilankyti pas gydytoją, kad atliktų pagrindinius sveikatos tyrimus. Kartais dingusi motyvacija, energijos stygius ir abejingumas gali signalizuoti apie fizines ligas. Vis tik dažniausiai apatiją sukelia psichologiniai veiksniai:

  • pesimizmas dėl ateities (šiuo atveju gali kilti tokie apmąstymai, kaip „kam vargintis į kažką įsitraukti, jei tam nėra prasmės?“);
  • neigiamos mintys apie save (pvz., “man nepavyks”, “aš nesugebu”, “mane atstums” ir pan.);
  • perdegimas (pvz., ilgai užsitęsęs per didelis krūvis darbe);
  • vaikystės traumos ir patirtys (pvz., mano profesinėje patirtyje pasitaikė nemažai atvejų, kai žmonės turėjo tiek sutrikdytą vaikystę, kad ir
  • suaugę negali laisvai funkcionuoti, jaučia, kad nežino, ko nori, nemato prasmės ir stokoja energijos ko nors imtis);
  • gyvenimo sunkumai ir skausmingos patirtys (pvz., didelis stresas dėl artimojo netekties ar ligos, nutrūkę santykiai, prarastas darbas gali
  • iššaukti užsitęsusią apatijos būseną);
  • užsisukimas džiaugsmo neteikiančioje rutinoje (pvz., nuolatinis sukimasis mažai prasmės teikiančiose veiklose, nelabai patinkantis darbas, kažkur „pamestas“ gebėjimas džiaugtis gyvenimu).

Apatija kartais gali būti ir sudėtingų psichologinių sutrikimų dalis – ji neretai reiškiasi kartu su kai kuriais asmenybės sutrikimais, depresija, nerimo sutrikimais.

Kaip sau padėti?

1. Neatsiribokite nuo bendravimo su žmonėmis. Izoliacija nuo aplinkinių tik didins apatijos jausmą. Įsitraukite, kiek išeina, į bendravimą, bet tuo pačių ir persvarstykite, ar bendraujate su tinkamais žmonėmis. Pvz., toksiški, energiją siurbiantys žmonės iš apatijos išsivaduoti tikrai nepadės (ir gal net trukdys), bet buvimas su palaikančiais, padrąsinančiais artimaisiais ar draugais be galo svarbus norint nepasiduoti apatiškumui.

2. Įneškite į savo gyvenimą naujovių. Net ir nedidelės, bet malonios ir naujos veiklos keičia smegenų neurochemiją, stimuliuoja ir sužadina. Net jei atrodo, kad kažko naujo ėmimasis sudarys sunkumų, išsiurbs energiją ir dar labiau apsunkins, dažniausiai būna kaip tik priešingai. Susidarykite planą nedidelių pasikeitimų ir pamėginkite juos įgyvendinant stebėti savo savijautos pokyčius – gal pradėsite nuo naujos šukuosenos, neskaityto žurnalo išbandymo ar mėginimo keltis pusvalandžiu anksčiau ir mankštos. Svarbiausia, nepasiduokite pirminiam į galvą šovusiam įsitikinimui „nebandyk, nes vis tiek nepatiks/nepavyks/neprasmina“.

3. Sportuokite. Sportas yra natūralus antidepresantas, aktyvina ir gerina tiek fizinę, tiek emocinę savijautą. Jei iki šiol nesportavote, pradėkite nuo nedidelio fizinio aktyvumo, pvz., 30 min. pasivaikščiojimo kasdien. Jei sportuojate, bet sportas jau neteikia džiaugsmo, pamėginkite sportuoti kitaip – kitoje salėje, kitą sporto šaką ar su kitais žmonėmis.

4. Maitinkitės pilnavertiškai. Atrodytų, labai akivaizdus dalykas, bet nepilnavertė mityba gali išsiurbti energiją, o jei nėra energijos, tai ir motyvacija kažkuo užsiimti gali būti mažesnė.

5. Susidarykite savo „bucket list“ – sąrašą mažesnių ir didesnių tikslų, ką norėtumėte nuveikti gyvenime. Tai gali būti ir visai nedideli dalykai (pvz., paragauti juodų ledų) ir labai dideli, gyvenimą keičiantys dalykai (pvz., mesti darbą ir metus pasavanoriauti užsienyje). Tikslai gali būti įvairių sričių – susiję su karjera, asmeniniu tobulėjimu, naujų įgūdžių įgijimu, kelionėmis, sveikata, bendravimu. Labai gerai permąstykite, kas jums yra (ar praeityje buvo) svarbu ir susirašykite tai, ką norėtumėte padaryti, patirti, pasiekti. Pradėti įgyvendinimą galite nuo to, kas atrodo šiuo metu realistiškiausia. Gali skambėti banaliai, bet tokio sąrašo turėjimas tikrai gali „ištraukti“ iš apatijos. Jei norisi idėjų, tai man asmeniškai labai patinka tam dedikuotas tinklalapis https://www.bucketlist.org

6. Savanoriaukite. Telefoninės pagalbos linijos, gyvūnų prieglaudos, įvairios visuomeninės organizacijos nuolatos ieško žmonių, kurie prisidėtų įgyvendinant jų misiją. Savanoriavimas ir pagalba kitiems paprastai suteikia nemažai prasmės jausmo, o prasmės jausmas yra puikus „priešnuodis“ apatijai.

7. Keiskite aplinką. Kartais pats geriausias „vaistas“ nuo apatijos yra darbo pakeitimas į labiau patinkantį (ar bent mažiau varginantį), apsisprendimas nebebendrauti su toksiškais žmonėmis, o kartais net ir persikraustymas į naują vietą ar kardinalus savo gyvenamos aplinkos persitvarkymas.

8. Išbraukite iš dienotvarkės tai, ką darote VIEN TIK iš pareigos jausmo. Gal yra darbai ar dalykai, kuriuos galite deleguoti kitiems? Gal kai kurias nemalonias pareigas galite pakeisti šiek tiek malonesniais dalykais? O gal skęstate beprasmėse, rutininėse veiklose, nes nemokate pasakyti „NE“ jas jums užkraunantiems žmonėms?

9. Liaukitės lyginti save su kitais. Lygiavimasis į kitus, perdėtas jautrumas numanomam atstūmimui ar kritikai gali iššaukti įsitikinimą, kad ką bedarysiu, padarysiu ne taip, nepakankamai gerai, nepakankamai teisingai, tai kam tai daryti iš viso. Jei kyla impulsas kažko imtis, pamėginkite „patildyti“ kritišką balsą galvoje ir paklauskite savęs, „Ar nesiimu dalyko dėl to, kad bijau neprilygti kitiems? Ar nesiimu dėl to, kad bijau nesėkmės? O gal nesiimu, nes tikrai nuoširdžiai nenoriu?“. Jei nesiimate kažko vien dėl to, kad galvojate, ką apie tai pasakys kiti, tai… gal verta vis tik pabandyti? Juk ne visada aplinka tokia kritiška, kaip atrodo. Dažniausiai didžiausias kritikas būna žmogus pats sau.

10. Kreipkitės į specialistus – psichologą ar psichoterapeutą. Jei užsitęsusi apatija trukdo gyventi, o šalia jos jaučiate ir kitus sunkumus (tokius, kaip pokyčiai apetite, mintys apie pasitraukimą iš gyvenimo, nerimas arba neviltis), būtinai ieškokite pagalbos. Be to, psichoterapija gali padėti giliau ir išsamiau pagvildenti apatijos priežastis ir prisidėti prie ištrūkimo iš „paralyžiuojančios“ apatijos.

Psichologė – psichoterapeutė Kristina Paradnikė | www.psicentras.lt | fb.me/paradnike

Įvertinkite!
[Balsavo: 10 Vidurkis: 4]

9 Responses

  1. . parašė:

    apatiją pradėjau jausti kai nusivyliau visais žmonėmis,anksčiau malonu buvo kalbėti,pasipasakoti,leisti laiką su kitais žmonėmis,bet kai supratai,kad visiems žmonėms esi reikalingas pagal naudingumo laipsnį ir jei tu būsi jiems nenaudingas,jie tave pakeis kitu ir dar išpasakos tavo paslaptis su pagražinimais ir visi žmonės stovės šalia stipresnio ir įtakingesnio,o iš silpnesnio visi šaipysis,o tame tarpe ir buvę tavo tariami draugai ir visi žmonės yra su kaukėmis,bet tos kaukės taip užmaskuotos,kad kol pamatai tikrą veidą gali tapti auka,o kaukės įvairios nuoširdumo,dorumo,geranoriškumo,draugiškumo,patikimumo…..,bet po kiek laiko pamatai,kad po doro žmogaus kauke slypi abejingumas,šaltumas,pavydas,gobšumas ir daug kitų bruožų,va tada jau tampi apatiškas ir abejingas visiems,nes kalbėdamas turi galvoti,kad nepasakyti ko netinkamo,nes išjuoks,nebūti per daug atviras,nes tavo paslaptys bus atskleistos,o tada geriausia kuo mažiau ryšių,netikro bendravimo,o tam tinkamiausias variantas atsitraukimas nuo visko,kas nėra privaloma.

  2. Blogas Žmogus parašė:

    man irgi taip buva

  3. saimonas parašė:

    o man jau penkti metai taip yra , ir nezinau kaip su tuo susitvarkyti , kaip nustot galvot apie kitu mintis ??? , mano seimos nariai is pikcio kad del ju ko jie nori nepadarysi , kad ikast man gali ispasakot didziausias mano paslaptys , kazkokiam nepazistamui vien tam kad as pasijusciau blogai.

  4. Sandra parašė:

    Pritariu ,visi zmones savanaudziai, prisimena tai kai reikia kazko is taves.O jei nieko. tai niekad guvenime neparasys,ar nepasuks,nors siais laikais tai taip paprasta,interneto pagalba,ir ne tik . O dar apmaudu, kai kuo besiimi, niekas ne vyksta kaip noretusi : ( Kai viena aip zuvis dauzaisi i leda, viskas taip sunku,sudetinga, ir tiesiok kai kas net neigyvendinama. Pvz.kai gyveni ten kur visiskai nepatinka, o ten kur noretus, nera salygu. Ir per daug metu nieko neina pakeisti. Ir jau nebekyla rankos, Keik galima visa gyvenima viska tempti vienai…: (

  5. Anonimas parašė:

    bl.,,,,,,,rasytojai,komentatoriai-pateikunai,ne ten saknis,ir koks skirtumas

  6. L parašė:

    Per kelis metus,kol vyras dirbo uzsienyje,pastoviai sulaukdavau uosvienes neprasytos nuomones ir kontroles. Dovanojusi savo namus sunui,pasiliko kambari,tad i namus sugrizta bet kada. Is pradziu nekreipdavau demesio i jos neprasyta nuomone,kontrole,bet dabar jau tapo nuolatinis tarkavimas ir kancios. Nebesinori siuose namuose nieko daryti (o ir negaliu daryti,nes turi viskas buti taip,kaip jos padaryta-baldai,remontai). Viskas atrodo jau tas pats. Kazkoks betikslis egzistavimas namuose,kuriuose jauciuosi kaip skuduras.

Komentuoti: . Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.