pereja
Riku Lu / unsplash.com

“Pastebiu naują tendenciją – agresyvią pėsčiojo pirmenybę nesižvalgant ir nesisaugant – kuri mane glumina ir atrodo labai neteisinga,” – taip pokalbį apie eismo kultūrą ir saugumą kelyje pradeda dailininkė Nomeda Marčėnaitė, pabrėžianti, kad mūsų elgesį kopijuoja ir klaidas kartoja mažiausi ir pažeidžiamiausi eismo dalyviai – vaikai. 

Nomeda, šį rudenį prisidėsite prie socialinės iniciatyvos, mokančius vaikus saugumo kelyje. Statistika rodo, kad itin dažnai kelyje vaikai nukenčia dėl savo pačių neatidumo. Kaip manote, kas labiausiai padeda skiepyti vaikams savisaugą ir atsargumą?

“Man atrodo, kad taisyklių kartojimas ir pamokymai vaikams yra nieko verti, jeigu mes patys nesielgiame pagal taisykles. Galime pasakoti jiems, kiek norime, apie saugumą, bet jeigu patys eisime per raudoną šviesą, tai ir vaikai elgsis taip pat. Todėl mane šiurpina pastaruoju metu įsivyraujanti nauja tendencija kelyje. Apie tai Marijonas Mikutavičius buvo parašęs puikią žinutę socialiniame tinkle, po kuria aš tegalėjau pakomentuoti “Pasirašau”. Pažodžiui nebepacituosiu, bet, pasak Marijono, ežiukai ir stirnaitės per kelią bėga nesidairydami ir nesisaugodami, bet mes – ne ežiukai ir ne stirnaitės. Kitaip sakant – prieš eidamas per kelią, įsitikink, kad tave mato, ir kad žengti į gatvę saugu. To paties mus stebėdami mokosi ir vaikai: jeigu tėvai net nesidairę žengs per pėsčiųjų perėją, nes juos vairuotojas privalo praleisti “nesvarbu, kas bebūtų” – tai lygiai taip pat elgsis ir jų vaikai.

Puikiai pamenu laikus, kai vairuotojai praktiškai niekada nepraleisdavo per perėją bandančių pereiti pėsčiųjų. Pati tuo labai piktindavausi, o jei vairuodama pražiopsodavau prie perėjos laukiantį pėstijį, save dėl to bardavau. Tačiau dabar turime atvirkštinį variantą – kai į pėsčiųjų zoną žmonės įlekia, įbėga. Man tai atrodo ne tik nesaugu, bet ir neatsakinga. Juk vairuotojui irgi reikia laiko: net važiuojant menku keliasdešimties kilometrų per valandą greičiu, tam tikromis aplinkybėmis galima nesuspėti sustabdyti automobilio. Nežinau, kada ir kodėl situacija pėsčiųjų perėjose išvirto į šį kraštutinumą: arogantišką požiūrį į absoliučią ir besąlygišką pėsčiųjų pirmenybę perėjoje. Be jokios abejonės, taip, pirmenybė, tačiau ne iššokant į važiuojamąją dalį.

Ar tikrai pėsčiųjų gelbėjimas turėtų būti vairuotojų reikalas? Aš galvoju, kad šiuo atveju reikalingos bendros pastangos – tiek pėsčiųjų, tiek vairuotojų. Nes tai, kas vyksta dabar, galiu pavadinti pėsčiųjų diktatu: saugokis, vairuotojau, nes ant tavęs gali užlėkti pėsčiasis!”

Teko tai patirti asmeniškai?

“Išties, ne taip seniai pati susidūriau su tokia situacija Vilniaus Senamiestyje: mergina išnėrė iš už kolonos ir tiesiog iššoko į perėją tiesiai priešais mane. Kelias ten grįstas akmenimis, todėl slidus ir visiškai netinkamas staigiam stabdymui. Nors važiavau lėtai, vos ne vos sugebėjau sustabdyti automobilį. Tuo tarpu mergina net nežvilgtelėjo į mane – bėgo ir nubėgo.

Manau, kad tokia nauja mada – agresyvi pėsčiojo pirmenybė nesižvalgant ir nesisaugant – yra labai prastas ir pavojingas pavyzdys mažiesiems eismo dalyviams – vaikams, kurie mokosi elgesio pirmiausia stebėdami mus.”

Esate pėsčioji, vairuotoja ir dviratininkė, todėl galite įvertinti eismą iš visų pozicijų – kaip manote, kaip keičiasi eismo kultūra šiandien?

“Geriausiai progresas matosi tuomet, kai pažvelgiu iš didesnės laiko perspektyvos. Labai ryškiai pamenu situacijas iš savo vaikystės, kai važinėti mieste dviračiu buvo tikras išgyvenimo išbandymas. Vairuotojai dviratininkų nepaisė absoliučiai – tu nebuvai eismo dalyvis, o tik kažkoks trukdantis niekas. Ne tik automobilių vairuotojams, bet ir viešajam transportui. Pamenu, mane pačią troleibusas kartą taip užspaudė gatvėje, kad nebeturėjau kitos išeities, kaip tik griūti su dviračiu ant šaligatvio. Ir ne dėl to, kad vairuotojas nepastebėjo, o todėl, kad tiesiog buvo toks požiūris į dviratininkus.

Tuo tarpu šiandien matau ženklų eismo kultūros pasikeitimą ir galiu drąsiai teigti, kad keliuose padaugėjo mandagių žmonių. Aš pati kaip pėsčioji eidama per perėją visada padėkoju mane praleidusiam vairuotojui. Ir man patinka – kad ir kaip manieringai tai beskambėtų – kai automobilyje sėdintis žmogus taip pat padėkoja. Toks mandagumas vienas kitam – tai ir motyvacija, ir draugiškumo išraiška, kurios niekada nebūna per daug. Juk taip malonu, kai praleidžiamas pėstysis žvilgsniu ar linktelėjimu išreiškia padėką už tai, kad jį pamatei, praleidai. Taip, vairuotojas privalo praleisti – bet mandagumas ir geros manieros puošia pasaulį. Ir man tai patinka. Dar daugiau: neabejoju, kad vaikai, matydami tokį mūsų elgesį, ir patys elgsis taip pat”.

Esate trijų vaikų mama – papasakokite, kaip saugaus eismo mokėte savo mažuosius?

“Na, mano atvejis buvo specifinis: kol vaikai buvo maži, gyvenome už miesto, miške, ir ilgą laiką į mokyklą juos vežiojome. Tačiau galbūt dėl to – nepratę prie intensyvaus eismo ir miesto šurmulio – jie visada buvo kiek atsargesni ir atidesni. Kita vertus, po vieno įvykio – kai vos spėjau pagriebti Titą, beiššokantį prieš atšvilpiantį automobilį – vaikams nuolat primenu, kad “gyventi” ir “mirti” teskiria sekundė. Nors po šio įvykio praėjo daug laiko, dar ir dabar Titui išvažiuojant oranžiniu dviračiu, nuolat kartoju: būk atsargus, nes šitame pasaulyje niekas nepasikeitė – tavo gyvybė yra tik tavo rankose. Ir man nėra nepatogu tai pasakyti savo šešiolikmečiui bernui, kuris už mane didesnis pora galvų.”

2

Esate išradinga mama – gal galite pasidalinti patarimais tėvams, kurių vaikai nenori segti saugos diržų arba dėvėti dviratininko šalmo?

“Tiesą sakant, pats paprasčiausias būdas išmokyti vaikus laikytis taisyklių – nuo mažens pratinti tai daryti. Labai gerai pamenu savo vaikus: įpratę važiuoti prisegti kėdutėse, jie kategoriškai atsisakė sėsti į automobilį, kuriame negalėjo prisisegti. Taip kategoriškai, kad teko atkapstyti tuos po sėdynėmis paslėptus diržus, ir tik jais prisisegę Titas su Ūla ramiai leidosi vežami. Labai juokiausi iš tos situacijos, bet ji puikiai liudija, koks galingas dalykas yra įprotis. Pamenu, kažkada turėjau diskusiją su viena mama, kuri aiškino, kad “mano vaikas diržų nemėgsta ir atsisako būti prisegtas”. Ką reiškia “atsisako”? Tuomet neimk vaiko į automobilį. Juk neprisegti vaikai avarijos atveju skrenda pro priekinį stiklą, o tu tampi savo vaiko žudiku.

Tuo tarpu, jei vaikai nuo gimimo – tiek, kiek save atsimena – yra segami, jiems net nekyla minčių kažko nenorėti ar kažkam priešintis. Panašiai yra ir su dviračių šalmais: aš pati važiuodama dviračiu jo nedėviu, kaip ir daugelis tėvų – tai ir vaikams tai neatrodo būtina. Štai, padarytų šalmo dėvėjimą visiems privalomą – situacija mikliai pasikeistų. Bambėtume? Taip, bet juk mes dėl visko bambėjome – pamenu, kiek buvo bambama dėl privalomo diržų segimosi, bet ilgainiui pripratome, ir bambėjimas baigėsi.”

Kaip manote, kas įtaigiau paveikia vaikus – žaidimų ir pramogų metu išgirsta informacija, ar gąsdinančios saugumui skirtos reklamos?

“Manau, kad veiksminga yra ir viena, ir kita. Priemonės turi būti įvairios, svarbu pasiekti tikslą – didinti žmonių sąmoningumą. Pavyzdžiui, tikrai reikia kalbėti apie mokslininkų įrodytus faktus, kad net ir tvirčiausiai ant kelių laikomas vaikas avarijos metu išsprūsta ir susižaloja, todėl jį visada reikia vežti prisegtą. Taip, tai gąsdinanti informacija, bet ji prasminga. Tačiau vis dėlto didžiausią poveikį turi mūsų kasdienybė: vaikai turi matyti, kad tėvai elgiasi taip, kaip patys moko elgtis. Saugūs ir padorūs eismo dalyviai augs tada, kai aplink save matys mandagius vairuotojus ir atsakingai besielgiančius pėsčiuosius”.

Prisidėdama prie socialinės iniciatyvos “Eismo kiškiai”, dailininkė Nomeda Marčėnaitė kuria piešinį saugaus eismo tema, kurį, virtusį didele dėlione, renginio dieną galės spalvinti visi vaikai.

Šeimai skirtą edukacinį saugaus eismo renginį „Eismo kiškiai“ inicijuoja gyventojų saugumu besirūpinanti bendrovė “Mokilizingas” kartu su Vilniaus miesto savivaldybe, Vilniaus apskrities VPK kelių policijos valdyba ir Lietuvos Raudonuoju kryžiumi.

„Eismo kiškiai” vyks rugsėjo 5 dieną, šeštadienį, Vilniuje, prie Baltojo tilto.

Renginio pradžia 11 val. Renginys n e m o k a m a s.

loading...