Norite susigrąžinti kalbos dovaną? Jums padės vaikai…5 (1)
Seni pažįstami šoka į akivarą „norėdami išsigelbėti nuo tavo artumo“, – rašė Gendrutis Morkūnas savo knygoje „Puodukas kefyro ant palangės“. Ir vis tiek norime imti ir duoti artumą, kurio esame pripildyti tam, kad jį išdalintume vieni kitiems.
Delnus niežti, širdis sprogsta, liežuvis veliasi, kai mylime, o pasakyti nemokame, tinkamai elgtis nemokame, mąstyti neišeina. Taip ir mylime vieni kitus tokia „švelnia, bet šuniškai nebylia meile“ – jaust jaučiame, suprast suprantame, o pasakyti nemokame, o kartais ir atiduoti nėra kam to, kuo turtingi esame.
Kartais šitos dovanos – nereikalingos, nes dovanos savininko taip ir nepavyksta rasti.
Sakoma, kad švelnumą visuomet godžiai, kaip ir saldainius triauškina vaikai. Duodi, o jiems vis negana. Bijai ir parodyti tą „Bonifacišką“ dosnumą , kad neišdygtų visam laikui tau už nugaros daili, bet įkyri „uodegytė“. O ir asiliuko, kuris ieškotų tokios uodegytės, kaip šita, nepavyks rasti.
Sako užsikrėsti švelnumu, žodžiais, jausmais, kaip ir viskuo, kuo užsikrečiame, galime tik nuo vaikų. Šitas skiepas būtinas ir neturi jokio šalutinio poveikio. Myluoti, sūpuoti, niūniuoti, švelnumu užkutenti išmoksta tie, kurių namuose šliaužioja, ropoja, krykštauja, seilėjasi žmogaus vaikas arba gyvūno jauniklis.
Tie namai, kuriuose vaikai „dygsta, žydi, žaliuoja, raudonuoja ir ritasi į gatves“, kaip obuoliai, tie namai, kuriuose, kaip slyvos noksta vaikai, nuo kurių ne vienam galvą sopa ir pilvą suka:
1. Išmoksta atlaidumo;
2. Išmoksta supratingumo;
3. Išmoksta paprastumo;
4. Išmoksta užuojautos ir gailestingumo;
5. Išmoksta lieti savo švelnumą be jokio pasirengimo ir pasirašymo ant popieriaus lapo, negalvodami apie jokias viešo kalbėjimo baimes ir manieras;
6. Išmoksta džiaugtis ir tenkintis tokiais menkais dalykais, kaip: seilės, dantys, grikių košė…
7. Iš vaikų išmoksta atskirti vieną žmogų nuo kito, nes vaikas – tai lakmuso popierėlis, kurio juostoje bus pažymėtas jūsų gerumo „ūgis“ ir švelnumo „smūgis“;
8. Įgyja drąsos būti tose vietose, kuriose šliaužioja vaikai ir stiprina imunitetą tai žmonių namuose plintančiai ligai – vaikams.
Tad laimingi tie namai, kuriuose gyvena žmonės, turintys tik dvi emocijas – džiaugsmą be jokios priežasties ir liūdesį su priežastimi – gauti tai, ko reikia, kad apimtų džiaugsmas be jokios priežasties.
Vaikai – talentingi prašytojai. Jie geba prašyti neprašydami ir gauti neprašydami, o jei prašo kažko, tai prašo tik tiek, kiek reikia ir tik to, ko reikia – nei daugiau, nei mažiau. Prašyti be jokios priežasties ir daugiau nei, kad reikia, norėti to, ko nesinori – viso to išmokome juos mes – dideli žmonės, kaip ta gudri pamotė iš animacinio filmuko liepus savo dukrai įmesti kibirėlį į šulinį ir leistis gilyn jo ieškoti, kad stebuklingame šulinyje dosnaus jo šeimininko būtų apdovanota.
Kai tik vaikai „griebia kalbą už ragų“, mes rimtai aiškiname, jog kalbame prašydami ir atsiprašydami. Užuot kalbėję, verčiau vaikai ilgiau rankomis mosuotų ir akimis vedžiotų. Gal dėl to sakoma, kad genijus bręsta ilgai, atsisakydamas kalbėti, o kalbos griebiasi tik „iš didelio reikalo“.
Kiekvienas žmogaus vaikas išmoko suaugusį žmogų mažiausiai 4 dalykų:
(a) tinkamai panaudoti rankas,
(b) tikslingai naudoti liežuvį,
(c) išreikšti jausmus, kurių intensyvumas visada pasiekia aukščiausią skalės padalą, (d) iš pradžių pasirūpinti kitu, o savimi, jei liks laiko.
Eidamas į priekį manai, kad tu buvai vaiko mokytojas, atsisukęs atgal supranti, kad visa tai, ko išmokai, iš tikrųjų, buvai išmokytas jo. Vaikas mokė:
1. Kada pamaitinti;
2. Kada paduoti ranką;
3. Ką veikti su smėliu ir vandeniu;
4. Kaip nematyti tuomet, kuomet matai;
5. Kur keliauti po darbo…
Būnant su vaikais viskas tampa aišku, viskas savaime suprantama, viskas pavyksta be jokių pastangų, – teigia vaikystės psichologai.
Galvojame, kad vaikas mokosi iš mūsų, o galiausiai suprantame, kad vaikas mus augino ir mokė. Stebuklingas tas vaiko ir suaugusio žmogaus ryšys – auga abu, bet nesensta, o vis jaunyn ritas, kaip tas paslaptingas Bendžaminas Batonas, kuris gimsta senas ir kasmet vis jaunėja.
Trūksta žodžių, sunku austi mintis, neprisimenate, kam buvo duotos rankos, matyt, būsite pametę „uodegą“?! Jums padėtų kelionė į namus, kuriuose be jokios priežasties džiaugiasi žmogaus vaikai. Norite susigrąžinti kalbos dovaną? Griebkite tą mažą kamuoliuką, sodinkite ant kelių ir pradėkite neišpasakytą linksmybę – kutenkite žodžiais ir rankom. Vaikai auga ne tik žaisdami ir miegodami. Žmogaus „Smūgio“ ir „Ūgio“ trąšos – žodžiai ir rankos. Kalbos dovaną, rankų švelnumą ir miklumą grąžina vaikai ir katinai.
Šaltinis: galvocius.lt