Noriu ištrūkti iš rutinos, bet nieko nedarau

6

raudonkepuraite

Klausimas: Sveiki. Nežinau ką daryti, pasimečiau. Šiuo metu stoviu tuštumoj kartu su draugu ir mudviejų vaiku. Širdis šaukia, kaip noriu daryt kažką, o kūnas ir aplinka stabdo. Jei taip ir toliau, visai pamesiu protą.

Su šeima gyvename ne Lietuvoj, o žinot kaip būna, darbas, nuovargis, monotonija, pilkuma… Kartais norisi prisiminti nerūpestingas dienas, išlėkti kažkur vien tik su draugu, bet vaikas pašonėje apverčia mintis ir imi mąstyti tik apie tokį savaitgalį, kad būtų įdomu sūnui. O mums liekančios “pramogos”, tai tik kokiam prekybos centre nusipirkti naują niekutį. Kaip tuščia…

Darbo dienomis su draugu matomes ypatingai mažai, nes dirbame skirtingomis pamainomis, per dieną nieko nenuveikiam, išskyrus darbą ir namų ruošą, o per savaitgalius tiesiog prekinamės. Nuobodu…

Kad bent kas nors įsivaizduotų, kaip aš noriu gyvent aktyviai, impulsyviai, nemąstant perdaug, noriu daryt kažką beprotiska, noriu kurti. Galvoje atrodo sprogs tuoj susikaupusios idėjos, o viskas, ką aš padarau, tai tik įsijungiu tą sumautą facebooką.

Santykiai mūsų poroje griūna. Draugas manęs nebevertina taip kaip anksčiau, nebetiki manim, pavyzdžiui: svajoju apie siuvimo mašiną ir ką su ja siūčiau. Jis sako: “Pirk, bet kam tau ji, jei numesi į šoną ir nenaudosi?” O aš imu ir juo tikiu, nes mūsų reiklusis vaikas nepaleidžia manęs nei akimirkai, nors jam jau treji.

Negana to, tie santykiai tokie tušti. Man negera, jam negera, o mes net nesikalbam. Jis mane vieną akimirką už nieką iškolioja, nuvertina, o kitą akimirką sako, jog nebenori gyventi, nes pats su savimi nesusitvarko, o po dienos jis prisipažįsta, jog be galo mane myli. Mes beveik neturim apie ką kalbetis, nors visada esam kartu. Mes net neturim ir nežinom ką veikti, nors per atostogas turim begalę laisvo laiko.

Viskas, nebežinau ką daryt, stoviu vietoj ir nykstu.

Padrikos mintys, bet visko tiek daug, kad sunku surašyt.

Atsakymas: Sveiki. Skaitant jūsų situaciją jaučiu nuolatinę sumaištį ir blaškymąsį. Rodos, stengiatės, jog jūsų šeima būtų patenkinta, tačiau pati kenčiate, jaučiate neapykantą savo dabartiniam gyvenimui. Deja, realybėje įprastai visi patenkinti būti negali, tenka rinktis, kas tikriausiai vienas iš sudėtingiausių mums tekusių išbandymų. Jūs taip pat vis dar stoviniuojate aktyviam pasirinkimo kelyje, kaip pati minėjote esate labai pasimetusi.

Turite daug idėjų, norų, bet vis dėl to jie taip ir lieka užrakinti širdyje. Pabandykite suvokti ar norai nėra pakankamai stiprūs, kad jiems atiduotumėte savo laiką, pastangas ir pradėtumėte veikti, ar vis dėlto jums svarbesnės kitų nuomonės, jog jums gali nepavykti. Analizuojant jūsų problemą atrodo, jog šiuo metu jums labiausiai trūksta pasitikėjimo savimi, nes nepaisant to, kad jums labai negerai, paminite, jog „pamesite“ protą, tačiau toliau tikite draugu, jog jūs vis tiek nesiūsite įsigijusi siuvimo mašiną.

Dabartinėje kasdienybėje pastebite tik pilkumą ir monotoniją, nors tikriausiai suprantate, kad tai neišvengiama kiekvienam, Lietuvoje ar už jos ribų gyvenančiam. Taip, labai dažnai tenka atlikti nemalonias pareigas, kartoti tuos pačius veiksmus, kuomet darosi sunkoka gyvenime suvokti visą ko prasmę ir atrasti dalelę džiaugsmo. Būtent todėl taip svarbu išmokti įsiklausyti į save ir bent šiek tiek laiko skirti savo poreikiams. Nei jūs, nei šeimos nariai nebus laimingi, jei „nuskriausite“ save.

Skaitant panašu, kad esate linkusi gyventi praeitimi apie nerūpestingas dienas, kuomet buvote tik dviese su draugu, galėtoje laisviau dėlioti savo laisvalaikį. Dažnai nesusimąstome, kiek daug prarandame gyvendami ateitimi bei praeitimi, kai geriausi dalykai būna šalia. Suprantu kaip nelengva priimti dabartines jums likusias pramogas: laiko leidimą prekybos centre. Bet reikia pasistengti pereiti į kitą, bendros su sūnumi šeimos etapą, atrasti įvairesnių (nebūtinai prastesnių) laiko praleidimo būdų, smagių tradicijų. Kai tuo tarpu ir jums niekas netrugdo tobulėti kaip asmenybei bei užsiimti tik jums malonia veikla.

Norėdama sulaukti palaikymo, paskatinimo iš aplinkos pradėkite nuo mažo konkretaus tikslo įgyvendinimo, kas galėtų būtų atsvara tolesniems siekiams. Galimybių turime tikrai daug, apie nemažą dalį iš jų net patys nežinome. Taip pat vertėtų ne tik realizuoti save, bet ir išplėsti socialinį tinklą, nes nuo nuolatinio buvimo tik su draugu labai nukenčia jūsų tarpusavio santykių kokybė. Negalime numesti visų savo lūkesčių tik vienam žmogui ir tikėtis, kad jis atstos mums draugus, tėvus, pažįstamus. Dabar jūsų santykiuose su antrąja puse viskas jau įprasta, žinoma, todėl nebekyla noras kalbėtis, tartis dėl kitokio laiko leidimo, galiausiai kalbėtis, ką reikėtų keisti santykiuos. O būdami su skirtingais žmonėmis, mes kaskart mokomės, pažįstame, atrandame ir save, ko jums dabar ir trūksta.

Akivaizdu, jog ir draugo požiūris į jus dėl tuščių kalbų galėjo pasikeisti. Sunku tikėti pasikeitimais, kai tai lieka tik jūsų žodžiais. Tikiu, kad galėtumėte nors vieną dieną savaitėje „modifikuoti“, paversti bent šiek tiek kitokia. Pastebėsite, kaip ne tik pati geriau jausitės, tačiau atnaujinsite santykius su antrąja puse. Visi turime savirealizacijos poreikį, tik vieniems jis aktualesnis, kitiems ne toks. Jūsų atveju siekdama savirealizacijos, turite išeiti iš komforto zonos ir pradėti judėti į priekį.

Psichologė Indrė Kazlauskaitė
El. paštas: psichologe.indre@gmail.com

Dalintis:

6 COMMENTS

  1. Labas,

    Vaikų neturiu, nežinau kas ir kaip, bet esu girdėjusi ne iš vieno žmogaus, kad atsiradus vaikui sunku pabūti suaugusiems kartu, vaikas atima visą dėmesį. Viskas ok, vaikai taip ir turi daryt. Bet ne į gera tau ir tavo draugui. Kol dar jis nepradėjo ieškoti laimės kitos glėby, imkis iniciatyvos. Juk abiem bloga dabartinė padėtis, tai abu ir stengtis turit, tik gal jis toks truputį delsiantis, kaip ir tu. Bet ne čia svarbiausia, juk jei tu žengsi pirmą žingsnį, jis antrą ir taip žingsniuosit kartu – bus abiem gerai. Ištrūkit iš rutinos. Savaitgaliai laisvi – galit pasamdyti auklę kelioms valandoms pabūti su vaiku, o patys dviese praleisti laiką. Neturit apie ką kalbėtis? Tai ir nesikalbėkit :) nereikia kalbų, daugiau darbų ;) galit pasikalbėt apie vienas kito norus ir juos įgyvendint. Kitaip bendrausis su abiem savo vyrais – ir draugu ir sūnum. Per atostogas, jei grįžtat į Lietuvą, palikit dienai kitai vaiką seneliam, patys nuveikit ką nors. Pabūkit nerūpestingi, kaip kad kažkada, kaip čia rašei. O gal tau to net nereikia? Gal ištrūksi, palakstysi ir suprasi, kad jau pasenai tokiam gyvenimui? (pvz. man buvo taip su klubais – studentavimo ir studijavimo metais daug laiko praleidau klubuose, be galo smagu buvo. O dabar, nuėjus į klubą, norisi namo :) arba eit į klubą ne pažinčių ieškot ar viliot, o šiaip su sava kompanija. Nors jau kokią 1-2 val. nakties mielai eičiau miegot. nebepatinka klubai, matyt išaugau šitą veiklą)
    Perskaičiau ką parašiau ir atrodo, kad aš čia bet kuriuo atveju patariu atsikratyti vaiko kelioms valandoms ar dienoms ir tik tada jums smagu bus… ne, aš ne tai noriu pasakyt, juk su vaiku irgi smagu. jis juk jūsų vaikas. Bet kartais galima pabūti su mylimuoju. O gal imsit ir sesę ar brolį nupirksit išvykę toms kelioms valandoms pabūti dviese :)

  2. Neatsimenu, kada teko perskaityti tiek “blokadų” vienoje vietoje: stabdo, tuščia, nuobodu, sumauta, nepaleidžia, negera, nesikalbam, neturim ką veikti, nors turim begales laisvo laiko..
    Tai kame problema – yra laiko, nėra fantazijos, yra visos galimybės, nėra fantazijos. Gerai būtų, jei pakaktų pafantazuoti. Kaip sakė Ostapas Benderis Kisai Vorobjovui iš 12 kėdžių, “Kisa, kam jums pinigai?! Jūs jug be fantazijos!”

    Vistik manding laiškas čia apie prasmę, tiksliau prasmės nebuvimą. Ar suteikia gyvenimui prasmės tokie dalykai, kaip fizinis saugumas, buitiniai patogumai (vanduo, elektra, etc.), įvairus skanus maistas, finansinis užtikrintumas ir pensijos garantai, draugų ratas ir darbinė karjera, turimas turtas, galiausiai? Tai gali suteikti prasmę to siekti, tačiau prasmės patys savaime daiktai turi tiek, kiek žmogus suteikia materialiai aplinkai.

    Bet kalbant apie dvasinius dalykus, daiktai kaip ir nenusako žmogaus esmės, t.y. to, ko jam trūksta, ko jis ieško materialioje aplinkoje, kad numalštintų vidinį troškulį. Psichologija išskiria Maslou poreikių piramidę, kitur skirstoma paprasčiau – kūno, proto ir dvasiniai poreikiai. Ir laiškas šaukte šaukia apie nepatenkintus dvasinius poreikius.. Tai anaiptol ne meilė, ne partnerystė, ar kūniškas mylėjimasis, poteriai ar kas.

    Tie dvasiniai poreikia tai – būties suvokimas, savęs suvokimas ir džiaugsmas.

    Tad kur pasislėpė džiaugsmas, pasitenkinimas? Visų pirma suvokiant savo būtį, ji nėra “nuobodi”, “stabdanti”, “tuščia”, “nelaisva”. Todėl kad šie būties epitetai yra tik mūsų pačių “Santykis” su ja, t.y. kas mes esame, kuo mes save laikome. Akivaizdu, kad tokioje formulėje tikrai reikia žengti už įprastos komforto zonos krašto tam tikrą “leap of faith”. Imti siūti? Galbūt. Mėginimas kainuoja, bet siuvimo mašiną galima pirkti ir panaudotą, o nusibodus – parduoti neprisirišant prie daiktų. Svarbu, išreikšti savo kūrybiškumą tada ir požiūris į aplinką pasikeis – nesvarbu į gera ar į blogą, bet tai bus realizuota idėja. O realizuota idėja jau yra žingsnis į priekį.

    Kodėl žingsnis į priekį?
    Todėl kad tai žingsnelis už komforto zonos ribos – to ką esate įpratusi matyti partneryje, ir to, ko tikitės kad jis mato jumyse. Net jei idėja siūti būtų totalus fiasko, vien tai pakurstytų įvairesnių temų pokalbiams, bendravimui!

    Ir nors tai tik vienas epizodas rutinos ruletėje, tai turėtų išmokyti vieno svarbaus dvasinio momento – dėkingumo. Dėkingumo daryti kažką įdomaus, dėl kito žmogaus. Net sėdint prie begalinio ilgio konvejerio galima įsivaizduoti žmones, kurie naudosis gaminamais daiktais – kokie tai bus žmonės? Dėkingi, nedėkingi ar nelaimingi? Neturint dėkingumo net savo veiklai, sudėtinga džiaugtis jos rezultatais, juolabiau dalintis su kitais (vyru, vaiku – savo šeima). Todėl dėkingumas yra jausmas numeris vienas kurį reikia vėl išmokti jausti – taip kaip seniau jausta ir gerai atsimenama.

    Sunku jausti dėkingumą esamai rutinai? Pažvelkite už jos ribų. Negi neverta padėkoti sau ir visiems, kad turite namus. Kad turite automobilį. Ne bet kokį. Kad visada įjungus jungtuką, užsižiebia elektra ir užsidega kompiuterio lemputės. Tai, kad lemputė dega jums ir dėl jūsų – tai dėka tūkstančių žmonių, kurie dabar dirba kad tai turėtumėte, šimtai, jei ne tūkstančiai išradėjų tai ištobulino iki šio pat momento. Vanduo iš čiaupo – palyginkite, kad didelė pasaulio dalis vandenį neša 10-20km smėlynais. Dėkingumas labai lengvai užpildo tuštumą viduje. Nejaugi nėra už ką dėkoti, kad vaikas gali saugiai bėgioti parke, gryname ore. Nejaugi nėra už ką dėkoti, kad galite būti drauge kai perkate niekučius? Ar niekučiai sustiprina dėkingumą, ar procesas? :) Kas trukdo dėkoti sau kad diena pasibaigė. Kas trukdo dėkoti sau, kai nauja diena išaušo. Lai dėkingumas įgyja aukštesnį prioritetą, nei trukdžiai, smulkmenos, trūkumai – ir pamatysite, jog kiekvienas trūkumas – tai tik užslėpta galimybė, neišnaudota proga gyventi prasmingiau, giliau, laisviau.. Pvz., dėkoju, kad jūsų laiškas davė progą man pačiam surikiuoti mintis ir išskirti kas svarbiausia. Jug jį galėjau perskaityti kaip nevilties bedugnę, kur niekas negali padėti ir horizonto nematyti. Arba pamatyti, jog tai puiki galimybė pamėginti padėti susivokti ir sau pačiam, ir laiško autorei. O kas, jeigu žmogus vėl atras džiaugsmą? :)))

    Na, o pabaigai norėčiau parekomenduoti giliai kabinantį dokumentinį apie kūno, proto ir dvasios poreikius. Apgailestauju, kad rusų kalba: “Кто ты – человек?”
    Linkiu jums laimės!

  3. Manau, visoms mamoms tenka tą patirti. Svarbu sau nuolat kartoti, kad tai laikina – vaikas paaugs ir vėl bus galymybė pajusti laisvę, padaryti ką nors ekspromtu, neplanuotai, kas malonu ir smagu pačiai, nes pramogos su vaiku iš tikrųjų negali pilnai atstoti buvusio gyvenimo – norisi pabūti kartais ir suaugusiu. Tam ypač padeda seneliai ir auklės (kas turi galimybę).

    O šiaip ką psichologai bekalbėtų, yra tik vienas būdas nugalėti nuobodulį ir rutiną (bent jau man) – apsupti save įdomiais ir pozityviais žmonėmis, su kuriais turėtum bendrų interesų, kurtum planus, jaustum polėkį. Kur būsi laiminga, kai šalia esantis žmogus nuolat surūgęs, nepatenkintas, bumbantis, priekaištaujantis, nenorintis veikti nieko įdomaus ir dar stabdantis bet kokius tavo polėkius. Nu ir nusipirk tą siuvimo mašiną. Jei dabar nesiūsi, gal siūsi kai vaikas paaugs. O gal pabandysi, nepatiks ir parduosi. Nuostoliai tikrai ne milijoniniai, o jei ir nepavyks, bent bus tuo momentu įdomu, kažkas naujo gyvenime. O su slunkium vyru pati gyvenu – tragedija. Ir gali kas nori pasakot apie ryšio stiprinimą, pabuvimą dviese ir pan. – jei “nesiklijuoja” porai, tai nieko nepadarysi, su laiku viskas blogėja dar labiau. Nes jei abu stengtųsi, tai ir nebūtų prieinama iki tokios situacijos ir savijautos ;). Užuojauta ir sėkmės.

  4. Sveiki o gal zinote is kur galima butu parsisiusti ta filma kuri rekomendavote ar kur paziureti?

  5. Sveiki o gal zinote is kur galima butu parsisiusti ta filma kuri rekomendavote ar kur paziureti?

Comments are closed.