Klausimas: Kažkada perskaičiau Hermann Hesse “Stepių vilkas”. Pagrindinis veikėjas nusistatė ribą, atrodo iki 40 metu, kad jei nieko “reikšmingo” neįvyks, jis baigia su savim (dar kelis epizodus iš knygos atsimenu, bet šis man stipriausias). Knyga patiko. Greičiausiai dėl to , kad aš joje atpažinau save, savo veikimo mechanizmus. Iki 40 metų man dar liko 4 metai, man 36:). Antra vertus, galvoju, galiu prisirišti ir prie 50 ar 80 :).

Jau maždaug 1,5 metų kaip galvoju apie tai, kad mane kas nors galėtų gatvėje mirtinai partrenkti, tuomet nereikėtų mane mylintiems artimiems žmonėms aiškintis kas atsitiko, kitaip nei pasirinkčiau savižudybę. Nelaimingas atsitikimas – “pasitaiko”, “būna” ir nėra visokių “kodėl”, “dėl ko” ir panašiai.

Aišku, skausmas abiem atvejais didelis, bet nelaimingo atsitikimo atveju, galvoju, gal mažesnis. Iš to išplaukia, kad esu egoistė, kita vertus, visi juk piešia, jog turim gyventi savo gyvenimus. Ką piešiu aš? Sutinku, kad turim gyvent savo gyvenimus, bet turim ir neskaudint kitų bei jausti atsakomybę. Reiškia – reikia rasti balansą. Koks balansas mano atveju? Na štai, 40 metų ir nelaimingas atsitikimas, štai ir balansas. Šie tiek nukenčiu aš, šiek tiek kiti. Ne matematika čia.

Svoris normalus, apetitu nesiskundžiu. Greičiausiai nėra man jokios depresijos. Gal galima pripaišyti kažką kitą. Labai gali būti, kad čia tiesiog normalūs egzistenciniai klausimai. Tik su įkyriu – “nematau prasmės gyventi”.

Niekas nedžiugina, bet ir neliūdina per daug. Kur bėda? Įkyrus – “noriu, kad mane kas partrenktų”. Yra viena sąlyga – mirtinai, nes kitu atveju, būtų dar blogiau. Galvoju, gal man čia norėjimas dėmesio, tačiau esu tikra, kad ne. Nes niekas man nereikšminga.

Turiu kažkuo užsiimti, kad į galvą nelįstų tokios nenormalios mintys. Šiek tiek sportuoju, šiek tiek skaitau. Esu įsitikinus, kad veikti reikia daugiau, kad išpūsčiau tas mintis. Bet problema – nežinau ką veikti. Daug veiklų kurios patrauklios, bet visuomet mano atsakymas sau pačiai – o kam? Na atseit dėl savęs ? Bet aš juk niekas. Taip sakė mano mylimas žmogus, kurį aš paleidau, nes jis buvo nelaimingas su manim. Tiesa sakant, greičiausiai jis mane paleido, bet man mano pasakymas ne taip kerta per savivertę :)

Beje, yra masė žmonių, kurie galėtų pasakyti kitaip – kad aš ne niekas, ir tai būtų tiesa. Tačiau patologiškai aš laikausi buvusio žmogaus balso. Gal čia tam, kad pateisinčiau tas savo suicidines  mintis. Kurios ir kilo dėl jo. O jos  kilo dėl to, kad aš jį įskaudinau. Prašiau atleidimo – nedavė ir neduos (taip sakė). Ką gi, tai yra jo refleksija ir sprendimas. Man reikia tai priimti. Priimu. Tai mano elgesio pasekmė. Iš to išplaukia, kad nebenoriu  gyventi. Per sunku (nors objektyviai tas sunkumas niekur neatsispindi nei fiziologijoje, nei darbe, nei socialiniuose vaidmenyse). Atsikeliu su tokia maždaug mintimi – na  pasižiūrim Aiste , kiek tu čia tempsi. Gal jau šiandien sakysi gana ir lįsi po ratais. Va toks dialogas vyksta su manim pačia. Labai bijau išgirsti tą – lįsk. Tai būtų neatsakingumo, egoistiškumo viršūnė, o aš nenoriu būti taip traktuojama, nes ne taip žmogus turi užbaigti gyvenimą.

Ruduo gražiausias metų laikas, pelkė, gražiausia vieta dėl paslapties, brandos, gausos. Aš pati esu kaip pelkė, klampi ir nejudanti, o norėčiau būti kaip pavasaris. Gal žinot kaip juo būti?

Ačiū už atsakymą.
Aistė (vardas pakeistas)

Komentuoja Dominykas Šimkus:

Labas, Aiste!
Visuomet sunku skaityti apie žmonių norą pasitraukti iš gyvenimo, o Tavyje dar jaučiasi tiek daug gyvybės, energijos ir vidinio grožio. Tik jo pati lyg nematai ar jis atrodo nepakankamas pateisinti savo būčiai. Paskaičius vien laiško paskutines eilutes galima justi Tavo gebėjimą giliai išgyventi jausmus, juos aiškiai ir meniškai išreikšti.

Daugiausiai kalbi apie tai, jog Tau viskas tapo nereikšminga, niekas nebekelia nei džiaugsmo, nei liūdesio. Lyg vyrautų apatija, atsainumas.

Apatija – tai užsidarymas nuo pasaulio, ryšio su juo praradimas. Atrodo, jog išorė nebepasiekia Tavo vidaus, nesuvirpina jausmų stygų. Gyvenimas mums reikšmingas tiek, kiek leidžiame sau jame dalyvauti, atsiduoti jam ir jį kurti. Atrodo, jog Tavo atveju kažkas atsistojo skersai kelio. Tai gali įvykti dėl įvairių priežasčių, tačiau Tu savo laiške mini gana konkrečią – išsiskyrimą su mylimu žmogumi. Iškarto krenta į akis kokią didelę, net lemiančią reikšmę Tau turi šio žmogaus nuomonė. Jis lyg buvo tas nuosprendis leidžiantis arba draudžiantis Tau gyventi. Meilė, antra pusė (ne veltui ji taip vadinama) yra labai galinga jėga, galinti pripildyti gyvenimą pilnatvės arba ją iš mūsų išplėšti. Iš kitos pusės, Tu, rodos, į šį santykį sudėjai tokią didelę dalį savęs, kad praradus šį žmogų, netekai kažko ir savo, o be to gyventi pasidarė per sunku. Suprantu ir įsivaizduoju Tavo jausmą ir jis iš ties yra labai sunkus su beviltiškumo, pabaigos, nuosprendžio prieskoniu. Ar galima iš šios klampios pelkės išbristi ir vėl patirti pavasarį? Galima, tačiau panašu, jog tam reikės nemažai pastangų ir, iš pradžių, nusileidimo į skausmą. Apatija, atsiribojimas dažnai žmones saugo nuo nepakeliamų jausmų. Nuo tokių patyrimų, kurių kūnas pasirenka neišgyventi. Iš vienos pusės – išvengiame kančios, didelio sielos skausmo, iš kitos – prarandame gebėjimą matyti ir šviesiąją pusę, džiaugtis, juoktis, atgimti. Žmogaus vidus užsidaro lyg į kokią kapsulę, lėliukę. Gijimas prasideda nuo leidimo sau išgyventi jausmus, pasiryžimas juos išgyventi. O pirmieji dažnai būna nemalonūs ir skausmingi. Visgi tai kelias į ryšio su pasauliu susigrąžinimą, juk jausmai – tai mūsų saitas su išore.

Tikiu, jog gali rasti kelią atgal į pilnavertį gyvenimą. Galbūt vienai tai padaryti per sunku. Galbūt vienai leistis į savo vidų ir baugu, ir vieniša. Tam yra žmonės (psichologai), kurie gali padėti Tau šioje kelionėje, palaikyti ir suteikti vilties sunkią minutę. O viltis ir tikėjimas yra pamatiniai gyvenimo akmenys.

Stiprybės Tau ir ryžto brendant iš pelkės! Ir žinok, jog visada gali prašyti pagalbos.
Psichologas Dominykas Šimkus | Psichologo konsultacijos
Iliustracija: Davide Ragusa

Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė
DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!