Noros gyvenimo istorijos: Apsilankymas pas psichologę

2

pas psichologąKadangi pažadėjau Jums pasidalinti savo patyrimu – apsilankymu pas psichologę, niekur nedingsiu… dalinuos – gal kam nors iš jūsų bus naudinga… o man nėra ką prarasti… Rašydama Jums daugybę dalykų atrandu ir sau. Ieškodama formos, kuria galėčiau perteikti savo pagrindines mintis – supratau, kad psichologės klausimai man buvo svarbiausi, todėl perteikiu mūsų dialogą (tą kurį galiu perteikti pagal konfidencialumo susitarimą). Toks rašymas man suteikia ne tik daugiau drąsos, bet ir suvokimą, jog visi mes esame panašūs, išgyvendami jausmus – vienatvę, baimę, poreikį mylėti, būti mylimais…Tai gi, skaitykite…
… Pravėriau masyvias rudas duris. Leisdamasi laipteliais žemyn, užuodžiau, malonų smilkalų kvapą… Dar vienos durys… šiek tiek praviros… lyg laukiančios – užeinu ir patenku į erdvę patalpą…
Sveika, Nora, laukiau tavęs… – pasisveikina su mani psichologė, ištiesdama man ranką ir pasakydama savo vardą. („jos vardas toks vaikiškas“ – pagalvoju –„ir ranka tokia mažytė, bet akys didelės ir gilios…balsas ramus“).
Apsiprask su aplinka, pasiklausyk muzikos, o aš padarysiu mudviem arbatos – sako ji.
Iš tiesų, yra su kuo apsiprasti (pagalvoju), nors tuo pačiu ir nėra – nes čia nėra baldų, nei vienos kėdės… tik kilimas, pagalvėlės (ant kurių sėdima), muzikinis grotuvas ir sienų arkose degančios žvakelės. Jauku, bet neįprasta. Čia vaikštoma basomis.
Psichologė dera prie šios aplinkos – vilki ilgą juodą sijoną, smėlinę palaidinę, pečius apsigaubusi dangiškų spalvų skara.
Prisėdu ant pagalvėlių ir stebiu ją. Muzika ramina. Matau, kaip ji lėtais judesiais, lyg per kokią ceremoniją, pila arbatą į du puodelius (kaip seniai man darė arbatą kitas žmogus…). Taip pat ramiai ir lėtai ji atlinguoja, lyg atplaukia (ar man jau vaidenasi:) prie manęs, deda padėkliuką su arbata ant žemės ir sėdasi ant pagalvėlės (filmuose viskas būna kitaip – psichoanalitikai turi kušetes, o patys sėdi masyviuose krėsluose…) Bet dabar jaučiuosi kaip filme (kurio nesu mačiusi).
– Kaip jautiesi, Nora? (prasideda – šmėsteli- tuojau apsiverksiu). Prašau, gerk arbatą – tęsia ji- ir papasakok šiek tiek apie save. Tik tai, ką norėtųsi šiuo momentu man pasakyti. (ji paklausė visiškai paprastai, bet žiūrėjo taip, lyg kiaurai mane matytų).
– Ką norėčiau pasakyti Jums? – perklausiu (norėdama laimėti sau laiko).
– Sakykime viena kitai TU, manau, mes vienmetės. Taip bus parasčiau…
– Aš sutinku (pasakau negalvodama.., bet ta aplinka, sėdėjimas basomis (supraskit, be batų), rytietiška muzika, smilkalai, arbata…ir jos žvilgsnis mane nuteikia kažkaip neįprastai ARTIMAI).
– Tai gi – girdžiu save kalbant – aš esu nevykėlė. Na ne visur ir ne visada… Sėkminga verslininkė…ir nevykėlė – MOTERIS. Aš net nežinau, ar aš moteris… pradedu abejoti. Nes…vyrai manęs nepastebi. Tiksliau – jie pastebi mano rezultatus, prisimena mane, kai jiems reikia pagalbos, nepažįstami kartais nužiūri mane, sėdinčią už vairo (prie šviesoforų), bendradarbiai švenčių progomis… bučiuoja į ranką… bet nemato manęs. Toks jausmas, jog jie nemato manyje moters…
– O tu pati – ar matai?
– Ką matau?- nesuprantu klausimo. Juos?
– Ne, ar matai savyje moterį. Ar jautiesi Ja?
– O kaip turėčiau jausti – beveik sutrinku.
– Nora, tu puikiai atrodai – stilinga šukuosena, suderintos spalvos, subtilus makiažas…Tu labai moteriška – išoriškai. O kaip jautiesi viduj?
– Niekaip! Nežinau kaip!
– O jei pasakytum metaforiškai?
– Kaip lenta. Kaip tuščia skelbimų lenta!
– Įdomu…Labai įdomi metafora…
– Kas čia įdomaus (beveik supykstu). Joje nei vieno skelbimo! Prie jos niekas nesustoja! Jos niekas neskaito! Nė nepastebi…
– Leisk sau pafantazuoti, tęsk… Kur tu matai save “kabančią”, kaip skelbimų lentą?
– Įsivaizduoju, jog kabu senamiestyje, jaukiame lauko kavinės kiemelyje, kur vakarais vyksta koncertai. Vasarą labai dažnai… ir tuomet toje lentoje (arba manyje) kabo įvairiausi spalvoti skelbimai… Jie traukia žmonių dėmesį… ir žmonės juos skaito… (apsiverkiu, nes prisimenu savo praeitį, kai buvau mylima, geidžiama…) Tai praeitis, – sakau, šluostydamasi ašaras, – prieš 10 metų buvau labai “skaitoma skelbimų lenta”. Dabar manyje, kaip ir tame žemėjančiame kiemelyje, niekas nevyksta, neskamba jokia muzika… aš jaučiuosi TUŠČIA. Tuščia skelbimų lenta. Nors čia ateina tie patys žmonės, kurie domėjosi ir manimi, jie manęs nemato.
– O ką jie mato?
– Jie žiūri vienas į kitą. Ateina po 2… sėdasi prie stalelių, tyliai kalbasi, laiko vienas kitą už rankų, kartais bučiuojasi… geria arbatą, gurkšnoja vyną… ir vėl bučiuojasi… juokiasi (man liūdna).
– … ir kaip tu jautiesi, MATYDAMA juos?
– … jaučiuosi dar tuštesnė…
– Kaip tu manai, Nora, kas galėtų tave “užpildyti”?
– Gal skelbimai… Nors vienas atsirastų… ir tai jau būtų šis tas…
– Koksai?
– “Aš čia ESU. Nora.”
– Ir?
– Ne, negalėčiau parašyti savo vardo skelbimų lentoje.
– Ir kas atsitiktų…?
– Sužinotų, kad aš esu Nora…
– …ir kas nutiktų, jei sužinotų?
– Nesmagu, kas nors atpažintų…
– O kaip norėtum parašyti, kad būtų smagu?
– “Aš esu TU”!
– Jei „Aš esu Tu“, vadinasi ir aš esu skelbimų lenta? – klausia psichologė.
– Na taip, gali būti…Visi mes kažką kalbame apie save, ką kiti gali skaityti ar pamatyti mumyse…kai mes atsiveriam…
– Nora, ką kiti galėtų perskaityti tavyje, jei tu atsivertum? (gudrus klausimas – dabar taip galvoju). Kas iš tiesų parašyta tavo „skelbimų lentoje“?
-„Aš bijau gyventi. Bijau pasilikti viena, nors taip pat bijau gyventi ir su kažkuo, bijau pasakyti, ką jaučiu…Bijau pamilti (taip, aš jau kartojuosi…)
-O kas atsitiks, jei pamilsi..?
– Gali skaudėti… greičiausiai skaudės…
– Turėjai skaudžią patirtį?
– Visokių jų buvo – ir skaudžių, ir malonių, ir net labai svaiginančių…
– Tai tau „pamilti“ primena ir skausmą, ir malonumus, ir svaigulį… – graži paletė – tai ko bijai?
– Norėti…
– Tai NORI ar BIJAI (ji beveik išskiemenuoja)?
– NORIU (labai aiškiai pajuntu ši žodį – lyg atradimą, lyg pirmą kartą jį tarčiau su tokiu sąmoningumu. Skaniai…)
– Įrašyk šį „NORIU“ savo skelbimų lentoj, vietoj to, kas giliai paslėpta, bet visiems matoma „bijau gyventi“…
– OK! (suprantu, kad tai, ką slepiame matosi labiau, negu mes norėtumėme…)
-Noriu pamilti!
– Pavojingas noras (gudriai nusišypso psichologė, šioje šypsenoje matau kažką makabriško)… Norus formuluok atsargiai…
– (supratau ir pasitaisau) Noriu pamilti ir BŪTI MYLIMA!
-Užsirašyk tai didelėmis raidėmis, kad ir kiti galėtų perskaityti…
– Užsirašysiu ryškiomis raidėmis…
– Padaryk tai su Meile (užbaigia ji).

Išėjau iš psichologės ir ilgai dar galvojau, jog esu „skelbimų lenta, na taip, juk pati ir parašiau tuos žodžius, kurie trukdė prie manęs prieiti … “BIJAU“ – skaito net patys patraukliausi vyrai mano žvilgsnyje, mano klubų judesy, mano balse… Gyvybę stingdantis žodis. Kaip sakė psichologė „paklausk savęs dažniau – tai bijai, ar nori… ir tiksliai apsispręsk, ką renkiesi…“ „Noriu pamilti ir būti mylima“ – kaip maldą kartojau, grįždama į namus…Tiesa, užsukau į parduotuvę nusipirkti smilkalų…

Ramunė Jaliniauskaitė
patyrimoratas.lt

Tęsinys: čia

Pirma dalis: Pakeliui pas psichologę

Dalintis:

2 COMMENTS

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here