Noros gyvenimo istorijos: Pakeliui pas psichologę

19

Pakeliui pas psichologąNemoku jums apsakyti, ką man teko patirti… Pirmą kartą gyvenime pasiryžau nueiti pas psichologą. Mano atveju tai buvo moteris. Jau vakare norėjau paskambinti ir atšaukti mūsų susitikimą, tiesą sakant, skambinau, bet ji neatsakė. „Taip man ir reikia“ – pagalvojau. – “Niekur nedingsiu, teks nueiti”.

O nuo pat ryto, prasidėjo linksmybės… Kol išsiruošiau į darbą, du kartus teko persirengti – pirmą kartą apsilaisčiau kava (kas retai pasitaiko), o antrą – tiesiog suprakaitavau (iš nerimo, pasakytų mano draugė). Žiauru!

Darbe nieko nenudirbau – galvojau, ką man reikės jai sakyti, nuo ko pradėti. Dėliojau savo mintyse ištisus scenarijus, kartojau frazes ir tuoj pat atrasdavau joms kontrargumentų. Pavyzdžiui, „mane užpuolė rudeninė depresija“ – „nesąmonė – dar pagalvos, kad aš psichė“, išrašys vaistų… “Man liūdna, kai pagalvoju apie šventes“ – „na ir kas, daug kam dabar liūdna“ – netinka. „Aš neturiu vyro“ – ką tai reiškia – dar pagalvos, kad man reikia sekso“… “Man puikiai sekasi darbe, mane visi gerbia, aš susilaukiu daug komplimentų iš vyrų – kolegų, aš turiu butą, naują BMW…bet manęs niekas neveda“ – gėda žmonėms pasakyti. Jie turbūt galvoja, kad aš esu sėkminga, jei uždirbu tiek „babkių“, jog išgaliu nusipirkti naują mašiną… Vadinasi, jie galvoja – „gali nusipirkti ir naują vyrą“.

Taip, galiu vienam vakarui sugundyti gražuolį berniuką ar vedusį vyrą. Man tokių nereikia. Man reikia žmogaus, kuris mane mylėtų, o ne mano BMW, po perkūnų… Ir apsiverkiau… Apsižliumbiau tiesiog prie savo darbo stalo, savo darbo kabinete… O tuo tarpu, net nepasibeldęs pro duris įeina mano VADAS. Ir, sėdžiu aš visame gražume: su nubėgusiu tušu, sulipusiomis blakstienomis, varvančia nosim… (O jis niekuomet net nuliūdusios manęs nematė!)…

Ir stovi jis tarpdurį užstigęs, žodžio nepralemena. Kol galiausiai ištaria: „Ar mirė kas?“ „Taip, mirė…“ – atsakau nė nemirktelėjusi ir sukūkčioju kaip traukinys, kurio taip paprastai nesustabdysi. O jis, žioplys, prieina ir apsikabina. To jau per daug..! Ačiū Dievui, suskamba jo mobilus telefonas – tegyvuoja telekomunikaciniai tinklai!!! CHU… ir jis išeina…

Kokia gėda, ką man dabar daryti – sugadinau savo visą reputaciją, ką tiek daug metų stačiau, kūriau. Nepasiduoti, nesuskyst, būt stipriai, visąlaik geros formos… Ir še tau, kad nori, per 2 minutes viskas prarasta. Skysta moterytė. Super! Ir dar apsimelavusi!

Bet ir rado ko paklausti, lyg tai žmogus ir paverkti šiaip sau neturi teisės. Darbo vietoj… Aišku, jau dabar nusišneku. Šešis metus nežliumbiau, net pagalvoti sau neleisdavau, kad taip galima, visuomet išsišiepusi, pasidažiusi, tvarkinga, pasitempusi – „kaip gyveni?” manęs klausia – „vis geriau ir geriau“ – atsakau (pas Karalių seminare išmokau).

Taip – „vis geriau ir geriau“ – ir ko aš įsikaliau į galvą tą nesąmoningą frazę. „Suknistai“ – pasakyčiau šiandien, jei kas manęs paklaustų. Bet geriau jau nieko nesutikčiau, ypač šefo… Susirenku daiktus ir išlekiu pro duris. „Į susitikimą“- mesteliu išbėgdama sekretorei, – „šiandien negrįšiu“.

Nesėdu aš į savo naują BMW, eisiu pėsčiomis, nusprendžiu. Per senamiestį, koja už kojos – konsultacija už valandos. Pasivaikščiosiu.

Einu sau lėtai, lyg per laidotuvių procesiją, šimtas metų nesu taip ėjus… Ir jausmas toks, lyg tikrai kažkas mirė. Many. Mirė įvaizdis – stiprios moters – „geležinė ranka šilkinėj pirštinaitėj“ – kažkas apie mane yra pasakęs. Hm…o man tas pats… Tegul kalba ką nori, ir tegul galvoja ką nori… ir šefas. Aš ir iš darbo išeiti galiu. Išvažiuočiau dabar sau kur nors, kur akys mato… Ne, norėčiau į Indiją. Indiją? Niekada juk nenorėjau… Kas čia man pasidarė…

Einu ir pradedu svajoti apie šiltą kraštą, žmones įrudusiais veidais, GOA paplūdimį (internete mačiau vaizdelius)… saulė, vanduo… Rojaus kampelis… O su kuo gi aš ten važiuočiau…? Koks skirtumas, viena!

Einu ir svajoju… Kaip seniai to nesu dariusi! Verslas, planai, pajamos, orientacija į rezultatą… Kaip man visa tai atsibodo. Pavargau… ir prisėdu ištuštėjusios lauko kavinės kiemelyje.

Rudens sezonas jau eina į pabaigą… Išgerčiau puodelį kavos, čia pat ant suolelio… Bet čia niekas neaptarnauja – taip manau. O gaila… Tuomet užsirūkysiu. Įtraukiu dūmą giliai, lyg norėčiau, jog dar kažkas manyje numirtų. Kai turėjau vaikiną, pamenu, nerūkiau, nes norėjau bučiuotis… O kaip bučiuosiesi prisirūkius – nemalonu… O dabar… ir dabar rūkymą mielai iškeisčiau į bučinius.

“Ei, ar girdit, mainau cigaretę į bučinius!!!” – jei galėčiau, šaukčiau.

Bet esu bailė! Taip, aš bijau gyventi! Bijau mylėti, bijočiau ir mylėtis… viską pamiršau… koks siaubas. Taip ir pasakysiu psichologei – „Laba diena, aš bijau gyventi. Ar galit man padėti?”

Ramunė Jaliniauskaitė
patyrimoratas.lt

Tęsinys: Apsilankymas pas psichologę

Dalintis:

19 COMMENTS

  1. Žinai, pasakysiu labai paprastai du er flinke pike. Manau, ne baimėje esmė, bet savivertės stokos esmė. kaip pati save įvertinai ir dėl ko kūrei karjerą, bei nepriekaištingą reputaciją. Man, kaip neutraliai expertei aišku, jog viskas ką kūrei tave galiausiai privedė prie slenksčio. Parduok tą savo BMW…parduok savo butą…pinigus atiduok vaikų namams ir suvoksi kokia gyveno prasmė ir kiek essi verta ir už ką tave galima mylėti. Gal ir žiaurokai pasakiau, bet ne visiems patinka suaugti in the end

  2. Labai jau pazystama situacija… bet psichologo neprireike.. styrkes variantu pasinaudojau, bet dar ir kaip pasinaudojau, viska nuo pagrindu, viska aukstyn kojom, nuo A iki Z, pradejau nuo paprasciausio, pasiemiau darbe atostogas ir pasakiau kad nezinau kada grysiu.. susisiekiau su drauge gyvenancia uzsieni, nuvaziavau, susiradau ten darba, gyvenamaja vieta viska ko reikejo pradziai, o likusiam nuobodziam, depresija varanciam gyvenimui uztrenkiau duris! Ir jauciuosi zymiai geriai, ir istikruju galiu pasakyt, kad taip jauciuosi vis geriau ir geriau, ne del to kad kazkoks Karalius ten pasake siaip tarp kitko, o todel kad istikruju jauciuosi gerai! Uztrukau metulius kitus su situo reikalu, nebuvo taip lengva visgi… bet dabar jauciuosi zymiai geriau :) ir dziaugiuosi, kad neprireike psichologo.. Jeigu jau suaugi darbas masina bet nesijauti laimingas, apvesrk savo kasdienini gyvenima AUSKTYN KOJO
    M is pagrindu, pasijusi geriau :)))

  3. perskaičiau . . ir akimirką pasirodė kad kažkas aprašo mano gyvenimą . . mano jausmus ir kelią prieš .. x metų . . kas nuo to pasikeitė? . . sunku kai žmogaus nėr šalia – emociškai per sunku . . ir kam ta karjera, pinigai, pasiekimai kai nėr su kuo dalintis? . . kelionė į Indiją buvo – studijos, poilsis.. nepadeda . . kas padėjo? . . emigracija į užsienį – ten kur yra vyrų.. tikrų vyrų – mokančių moteriai dėmesį parodyt .. ne tik nakčiai.. nors karjera, mokslai, pinigai – teko pradėt viską iš naujo . . sėkmės autorei Jos kely .. Gyvenime tenka rinktis – arba.. arba.. > aš pasirinkau partnerystę – ne karjerą ir pinigus . . sunku, bet.. vienai sunkiau, stogas važiuoja nuo vienatvės

  4. Kur čia tokių panelių rasti? Iškart imu į žmonas. Tik ar mane kas ims į vyrus, nors situacijos panašios :)

  5. Ruta, kad ne vien merginos atsiduria tokiuose situacijuose, vyrams irgi taip buna. Tomas imtu, nes manau panasioje situacijoje pats yra.

  6. Sveiki,mielieji, dėkoju, kad skaitote ir rašote. Noriu sureaguoti, kadangi…yra toks klubas, kur galima rinktis laisvam ir nestandartiniam bedravimui. Tai patyrimoratas, kuriame mes sukamės. Kviečiu į diskoteką Varom party susipažinti, jau šį sekmadienį Pramogų banke 19 val. startuosime su klubo merginomis. Tomai, čia sutiksi ne vieną tokią, kaip Nora…Ateikite pašoksime!

  7. Kad viena tokia bėda, aš nemėgstu diskotekų ir panašių vakarėlių, o ir šokti nemoku. Matyt todėl ir esu vis dar vienas :D

  8. Net ir nežinau ką čia papasakojus. Vienišas, 27 metų, apsirūpinęs vaikinas ieško antros puses. Gal ieško per gražiai pasakyta, greičiau laukia kol jį suras :D Kadangi į šokius nevaikštau, draugų girtuokliavimai man irgi ne prie širdies, o ir šeip nepatinka masiški žmonių sanburiai, tai nelabai ir pasitaiko panelių kasdienėje mano aplinkoje. O ir po kokiu 5 metų vienatvės (aš nevisai vienas, su kate :D)kažkaip nedrasu darosi, galvoji tiek metu vienam buvo gerai, pagyvensiu dar vienas.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here