Nuo savanų iki savų namų: individuali patirtis

Ar egzistuoja universalios erdvės išdėstymo savybės, kurios įkūnytų jaukius, visiems ir kiekvienam labiausiai tinkančius ir patinkančius namus?

Tokį klausimą kelia aplinkos psichologijos atstovai, kurie tiria, kaip žmones veikia juos supanti aplinka, ieško būdų, kaip sukurti kuo palankesnę aplinką kasdieniam gyvenimui, darbui, poilsiui. Vienas iš šių ekspertų, Colin Ellard, dirba Vaterlo Universitete Kanadoje. Kartu su kolegomis jis atlieka eksperimentus, pasitelkęs virtualias erdves. Viename iš tokių eksperimentų, C. Ellard su komanda tyrė, koks turėtų būti namų erdvės išdėstymas, kuris labiausiai atlieptų emocinius poreikius, susijusius su buvimu namuose, geriausiai atspindėtų universalų namų suvokimą. Buvo pasirinkti trys skirtingi interjerai: du iš jų – garsių architetktų, kurie susilaukė didelio pripažinimo, kaip labai sėkmingi namų interjero kūrėjai; trečias – įprasto, tradiciško Šiaurės Amerikos namo interjeras. Eksperimento metu tyrimo dalyviai „vaikščiojo“ po šiuos skirtingus virtualius interjerus, o jų elgesys buvo atidžiai stebimas. Daugiausia dėmesio dalyviai skyrė garsių architektų sukurtiems interjerams, įdėmiai juos apžiūrinėjo, tyrinėjo. Tačiau, tyrėjų nuostabai, paklausti, kurį iš šių trijų namų jie norėtų įsigyti, daugiausia tyrimo dalyvių įvardino trečiąjį, tradicinio išplanavimo namą.

Gilindamiesi į šio eksperimento rezultatus, tyrėjai priėjo išvadą, kad vienas iš pagrindinių kriterijų renkantis būsimus namus yra mūsų ankstesnė su namais susijusi patirtis. Mes intuityviai, pasąmonigai savo namams renkamės tas erdves, kurios primena mūsų pirmuosius namus, su namų patyrimu susijusias vietas. Filosofas Gaston Bachelard knygoje „The Poetics of Space“ rašo:  „apsigyvenimo pirmuose namuose patirtys mumyse tarsi nubraižo schemas, kurios atsikartoja kuriantis ateities namuose“. Juk turbūt dažniausia ieškant namų būna taip, kad ateiname, apsidairome ir žinome: „taip, čia tikrai yra tai, ko reikia“ arba „ne, ne tai“. Tas intuityvus pilve kirbantis jausmas mums patvirtina teisingą pasirinkimą.  

Svarbiausia minėto eksperimento autorių išvada skamba taip: jei dizaino srities specialistai nori padėti savo klientams sukurti mylimus namus, jie negali remtis vien tik universaliomis rekomendacijomis apie tai, kokią aplinką mes suvokiame kaip komfortišką. Dizaineris taip pat turėtų įsigilinti į žmogaus istoriją, į tai, kokiuose namuose jis yra gyvenęs, kokius atsiminimus iš jų atsineša. Žinoma, norint kurti jaukius ir saugius namus, svarbu klausti apie pozityvius su namais susijusius prisiminimus, ieškoti jų: jei ne savo vaikystės namuose, tuomet tose vietose, kuriose buvo saugu ir gera būti. C. Ellard šiame kontekste mini ir Carl Gustav Jung pasistatytą bokštą, atspindintį jo vidinį pasaulį; apie jį jau esu rašiusi.

Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslas „Pilies pasaka“ man atmintyje iškilo turbūt dėl to, kad vaikystės namuose,„ant aukšto“ (taip vadindavome mansardą), mėgau išsitraukti M. K. Čiurlionio paveikslus, juos dėliodavau ant grindų, nagrinėdavau, ilgai žiūrėdavau. Šį laiką prisimenu kaip labai šviesų ir ramų. Man šis paveikslas taip pat susijęs su mintimi, kad namuose galime susikurti erdvę savo gyvenimo pasakai. Ne iliuzinei, bet tikrai, gyvenimiškai, kuri gali būti labai jauki ir šilta. O trečia su šia iliustracija susijusi mintis – paveikslai yra vienas iš būdų, kaip mums svarbią praeities istoriją primenančius objektus ar simbolius ir šiandien galime persikelti į savo namus.

Žinoma, svarbu ir tai, kad nuo vaikystės iki dabar tiek vidinis, tiek išorinis mūsų Pasauliai yra stipriai pasikeitę, tad vargu, ar norėtume gyventi nuo tų laikų nepasikeitusiuose namuose, net jei jie ir labai stirpiai sietųsi su saugumu ir meile. Gyvenimo pokyčiai naujuose namusoe taip pat turi rasti savo vietą, tačiau mums brangi praeities patirtis gali tilpti ir šalia jų. Architektė Ilse Crawford knygoje „Home Is Where the Heart Is?“ rašo: „Mes visi turime stiprų pasąmoninį ryšį su praeities objektais. Įdomu yra juos pasiimti į namus kartu su jų atnešamais jausmais ir suderinti su kažkuo, kas yra nauja, modernu. Galutinė kompozicija yra nauja ir mums labai svarbi: ji suteikia galimybę susisieti su šiltais praeities prisiminimais ir tuo pačiu (…) pamatyti, kad seni įsitikinimai nėra „įkalti į akmenį“, kad mes galime keisti aplinkui esantį Pasaulį.“ 

I. Crawford mintį, kad „nauja+sena=nauja“ puikiai iliustruoja architektės-dizainerės Gitanos Valavičiūtės patirtis transformuojant seną bet svarbų šeimos palikimą – sekciją-sekreterą, prie kurio prabėgo jos vaikystė. Iš dar 1985 m. sukurto ir jau pasenusio, estetinės išvaizdos netekusio baldo, jis tapo šviesiu, šiuolaikiškai atrodančiu interjero akcentu, tuo pačiu su savimi nešančiu ir prisiminimų dvelksmą. Šiai transformacijai prireikė ir naujų technologinių galimybių – G. Valavičiūtė pasirinko dažus, kuriais buvo galima nudažyti netgi lakuotą sekretero paviršių.

Tad atsakymas į klausimą „Ar egzistuoja universalios erdvės išdėstymo savybės, kurios įkūnytų jaukius, visiems ir kiekvienam labiausiai tinkančius ir patinkančius namus?“ yra „ne“. Ir šis atsakymas džiugina. Jis patvirtina, kad esame gyvi, kūrybiški, gyvenantys ne tik pilkame racionalumo bet ir spalvotame emocijų pasaulyje, žmonės.  Žinoma, erdvių išdėstymo, spalvų derinimo, baldų apstatymo, apšvietimo ir kitos taisyklės, kuriomis vadovaujasi profesionalūs architektai ir dizaineriai, yra labai svarbios. Bet turbūt galėtume sakyti, kad jos suteikia galimybę formai, kurios turinys turi būti užpildytas individualia patirtimi.

Nuo savanų iki savų namų: I dalis
Nuo savanų iki savų namų: kultūra

Psichologė Irma Skruibienė
skruibis.lt / namuterapija.lt

Iliustracijos: Jacek Yerka, „Bathyscape“, yerkaland.com, M. K. Čiurlionis, „Pilies pasaka“, ciurlionis.eu, Architektės-dizainerės G. Valavičiūtės atnaujintas iš tėvų paveldėtas sekreteras