Nuolat esu tarp geriausių, nepaisant to, jaučiuosi nepaprastai vienišas

0 (0)

Klausimas:

Pastaruoju metu mane nuolat kamuoja mintys apie savižudybę. Nors esu visiškai tikras, kad to niekada nepadaryčiau ir neturiu tiek drąsos, kad tam pasiryžčiau (o ir gyventi man patinka), tokių minčių nuolatinis buvimas mano galvoje kelia nerimą, baimę ir nesupratimą.
Papasakosiu, kodėl tokios mintys kyla. Žinoma, labiau patyrusiems žmonėms gali pasirodyti, jog tai kvaila, tačiau nepamirškime, kad kiekvienas žmogus yra individualus ir kitaip reaguoja į socialines situacijas.
Esu sėkmingai studijuojantis ir dirbantis žmogus. Mokslai man sekasi puikiai – nuolat esu tarp geriausių. Dirbu pagal specialybę ir darbas man patinka. Nors, kaip ir dauguma, patiriu nemalonių dienų darbe, tačiau visumoje mano darbas teikia malonumą. Be kita ko, bandau išnaudoti ir likusį laiką bei neleisti jo veltui. Nuolat dalyvauju įvairioje su studijomis susijusioje veikloje ir ji man sekasi.
Vis dėlto, nepaisant to, aš jaučiuosi nepaprastai vienišas. Esu intravertas, todėl man sunku užmegzti naujas pažintis, o mano seni draugai (kurių yra keletas), kuriais galiu pasitikėti, vis labiau nuo manęs tolsta (dažniausiai dėl mano paties kaltės – tingėjimo ir net nenoro susitikti ir pan.). Neturėjimas su kuo pasišnekėti atvirai (vieninteliai mano pašnekovai, turbūt, yra kolegos ir tie keli likę draugai, kai randame vieni kitiems laiko) lemia tai, kad nuolat laiką vakarais praleidžiu įsijungęs savo facebook paskyrą ir tiesiogine to žodžio prasme laukdamas, kol kas nors parašys. To paprastai neatsitinka.
Neturiu socialinių įgūdžių ir drąsos pradėti naujoms pažintims už facebook sienų. Mano išvaizda manęs netenkina. Tai laikau savo didžiuliu minusu (bandydamas tai taisyti, sportuoju, tad gal ši fobija su laiku praeis) mažinančiu ir taip menką mano pasitikėjimą savimi (nors atrodytų nepasitikėti savimi man nėra ko – mokslai ir darbas man sekasi puikiai). Mano bendravimo įgūdžiai taip pat skurdūs – nors laikau save empatišku asmeniu, tačiau kalbėdamas pats sunkiai dėlioju mintis, dažnai viską apvainikuoju sarkazmu ar ironija.
Nors viduje aš esu žiauriai vienišas, išorėje to turbūt nesimato. Su tais žmonėmis, su kuriais man tenka dėl vienokių ar kitokių priežasčių bendrauti, aš esu linksmas bei nestokoju humoro ir matau, kad žmonėms tai patinka. Man tai irgi patinka, kadangi aš mėgstu linksminti žmones ir specialiai tai darau. Tačiau tai tik kaukė, kuri man padeda pasijusti geriau tuo metu, o visumoje niekas nepasikeičia.
Tai lemia, kad gyvenu užburtame rate. Nemoku užmegzti naujų pažinčių ir atnaujinti senų, nors to noriu, todėl laukiu, kol kas nors pirmas mane užkalbins, o to neįvykus, grimstu į tas slegiančias mintis. Bandau dėmesį pritraukti įvairias būdais (neneigiu, kad esu garbėtroška) ir tai man duoda vienkartinės naudos, suteikia pasitikėjimo savimi, tačiau efektas būna trumpalaikis.
Netgi tada, kai man pavyksta su kuo nors bendrauti, aš visada mastau, ką darau ne taip, kaip į mano veiksmus reaguos mano pašnekovas, niekada neapleidžia mintis, jog žmogus su manimi bendrauja tik iš pareigos ir laukia, kol pokalbis baigsis. Kita vertus, būdamas intravertu, aš ir pats greitai pavargstu nuo bendravimo.
Be to, kadangi bendrauti savo malonumui man tenka palyginti retai, gavęs progą pabendrauti su simpatišku žmogumi, aš tuoj pradedu įsivaizduoti, kaip būtų smagu ateityje su šiuo žmogum užmegzti ne tik draugiškus, tačiau ir rimtesnius santykius. Vis dėlto, net turėdamas tokių minčių, aš nemoku šių santykių vystyti toliau (galvodamas, jog tas žmogus patinka tik man, bet nėra patikimo iš priešingos pusės) ir viskas ne ilgai trukus pasibaigia taip ir neužmezgus net minimalių rimtesnių santykių, o tai lemia dar didesnį nusivylimą ir nepasitikėjimą savimi.

Aš noriu pakeisti savo mąstymą, kad vienišumas manęs neslėgtų. Arba išmokti kažkokiu būdu pagaliau užmegzti tuos rimtus svajojamus santykius.

Ačiū už Jūsų konsultaciją!
Aurimas (Vardas pakeistas)

Atsakymas:

Sveiki, Aurimai, ačiū už klausimą ir pasidalinimą savo išgyvenimais ir mintimis. Tikrai nelengva, kai ateina suicidinės mintys. Nelengva net jei pats supranti, kad neketini nieko sau pasidaryti – vien tokių minčių atsiradimas primena, kad savo gyvenime esi pašalietis, nenorintis čia užsibūti. Tai sunku.

Tai, kaip aprašai savo dabartinį gyvenimą, dvelkia vienatve ir liūdesiu. Vakaras leidžiamas prie atidarytos Facebook paskyros, laukiant kol kas parašys, santykiai kurie užsimezga ir tuojau pat nutrūksta, vis mažėjantis draugų ratas – visa tai – verčia tave jausti stiprią vienatvę, izoliaciją ir atskirtumo jausmą. Tuo pačiu jie gali didžiulį vidinį spaudimą bet kokia kaina būti tokiu, kokio iš tavęs tikisi aplinkiniai, viskuo, ko tik nori jie, tačiau tik ne pačiu savimi, tik ne tuo, kuo pats esi.

Kodėl jaunas, intelektualus, įdomus ir turintis gerą humoro jausmą žmogus, toks kaip tu, Aurimai, taip jaučiasi? Kas jam (tau) trukdo pereiti tą nematomą bendravimo sieną, skiriančią jį (tave) ir kitus. Atsakymas aiškus, tačiau tavęs nenudžiuginantis. Atsakymas, Aurimai – tu pats. Tiksliau pasakius – ne visas tu, o tavo traumuota vidinė dalis, santykiuose su kitais besijaučianti nesaugiai. Taigi, esminė problema, trukdanti užmegzti artimą, atvirą ir autentišką ryšį yra tavo nesaugumas.

Dalį socialinių įgūdžių tu turi – kaip pats sakei, gali pralinksminti pašnekovus, jie mano, kad esi smagus ir įdomus žmogus. Visgi sarkazmas ir ironija, kylantys iš tavojo nesaugumo, visus tuos gebėjimus atsuka prieš tave patį.

Socialiniai įgūdžiai, kurių tau atrodo kad trūksta (gebėjimas būti atviru, išreikšti savo jausmus, apsibrėžti sveikas asmenybės ribas), kaip ir bet kurie kiti, yra įgyjami, išsiugdomi. Bet čia prasideda uždaras ratas: norint ugdyti socialinius įgūdžius, reikia nebijoti klysti, o tavo atveju, baimė būti nepriimtam ir yra tos klaidos baimė, klaidos, kuri sukeltų skausmingai išgyvenamą jausmą – atstūmimą.

Jei kiekvieną kartą mums suklydus kažkas skausmingai baustų, gyventume tarsi nuolat išsigandę žvėreliai, įsitempę, budrūs, visad pasiruošę pulti ar bėgti. Aurimai, būtent taip ir aprašai savo savijautą – esi įsitempęs, neramus, pasiruošęs pulti (naudoti ironiją kaip ginklą) arba bėgti (tapti emociškai neprieinamu). Bendraudamas jautiesi įsitempęs, budrus ir stebi kiekvieną aplinkinių judesį, kad iš karto galėtum atitinkamai reaguoti. Gal pats to nepastebi, tačiau kitiems bendraujant su tavimi turėtų būti nejauku. Jei pasirodysi kitoks: pažeidžiamas, atviras, jausmingas, turintis savo nuomonę ir save patį, gali būti nepriimtas ir nesuprastas, ir… vėl atstumtas.

Dar sunkiau turėtų būti su romantiniais santykiais, apie kuriuos santūriai užsimeni pavadindamas „santykiais su simpatišku žmogumi.“ Išgyvenant tokią stiprią vienatvę, romantiniai santykiai atrodo kaip išsigelbėjimas – juose yra gerokai daugiau artumo ir intymumo nei įprastoje draugystėje. Romantiniai santykiai padėtų pasijausti išties mylimu ir trokštamu.
Tave traukiančios merginos vos pabendravę su tavimi greitai pamato tavąsias pastangas patikti, neverbalinę kūno kalbą, – jaučia, jog į jas dedi daug vilčių. Romantiniai santykiai tau yra dar svarbesni, tad ir taip įtemptas tavo bendravimo braižas tik dar labiau paaštrėja. Merginos gali pasijusti tarsi daiktu, objektu, iš kurio tikimasi išsigelbėjimo nuo kankinančios vienatvės. Tai gali jas gąsdinti ir versti atsitraukti. Merginos, Aurimai, mato ne tikrą tave – nuoširdų, atvirą, jausmingą vyrą, o užsisklendusį ir vienišą vaiką, bet kokia kaina siekiantį mamos. Visa tai vyksta pasąmoningai, tau perkeliant savo jausmus joms, norint kad ir jos jaustų tai, ką jauti tu.

Žinau, skausminga tai skaityti. Aurimai, tai ką rašau – ne tavo asmenybės kritika, o tik pastebėjimai apie tai, kas vyksta tavo gyvenime. Užjaučiu, kad tau taip yra. Mano darbas padėti tau pamatyti save iš šono, o tai gali skaudinti.

Vis dėstau situaciją, tačiau nepasakau, ką gi tau daryti? Dar truputėlį kantrybės. Norėdami nukauti tavo vienatvės drakoną, turime jį pažinti.

Darau prielaidą, jog vaikystėje turėjai narcistinius tėvus (ar bent vieną jų), kurie reikalavo (sąmoningai ar nesąmoningai), kad būtum jiems emocinė parama. Suaugusiajam tai nėra lengva užduotis, vaikui ji – nepakeliama. Turėjai būti toks, kokio tikimasi, kitokio (tikro) tavęs nepriėmė ir nenorėjo. Tačiau tėvų meilės tau reikėjo kaip oro, todėl nėreisi iš kailio, stengdamasis ją pelnyti bet kokia kaina, net jei ta kaina – nebebūti savimi. Aurimai, greičiausiai „negalėjai turėti“ savo paties jausmų – nemalonių, o gal net ir malonių – tai būtų skaudinę tėvus ar jiems tai būtų nepatikę, o kiekvienas vaikas trokšta tėvų gerovės ir mano, kad yra už tą gerovę atsakingas, stengiasi tapti tokiu, kokio jo tikisi.

Dėl to tau greičiausiai trūksta saviempatijos, pats ne visada gali suprasti savo jausmus ir juos priimti, o tai veda ir į empatijos trūkumą – jei nesupranti kaip jautiesi, kaip gali suprasti ką jaučia kiti? Bendraudamas turėtum jausti kada tave priima, o kada atstumia, tačiau to nepagauni. O jei ir pagauni, tai nepasitikėjimas savimi tai nustumia į antrą planą. Visa tai dar labiau apsunkina padėtį.

Ką daryti?

Pradėkime nuo suicidinių minčių. Yra keletas technikų, kurios gali padėti įveikti nenoro gyventi momentus, tačiau tai – tik gelbėjimosi ratas, juo neperplauksi problemų jūros, o tavosios pastangos turėtų būti – išspręsti savo problemas taip, kad jų nebekiltų – perplaukti tą jūrą ir atsidurti kitame krante – ten, kur pats save priimsi, būsi labiau savimi pasitikintis ir nebejausi patologinės vienatvės. „Gelbėjimosi rato” technikos yra šios:

1. Sustabdyk ir perjunk mintis. Kai tik tave aplanko mintis apie savižudybę, iš karto ją sustabdyk. Pasakyk sau „užteks“ ar „stop“. Jei reikia – garsiai. Vos tik sustabdžius mintį, iš karto pasistenk galvoti apie ką nors kita. Žinau, lengviau pasakyti nei padaryti – bet jei nuolat tokius žingsnius kartosi, jie taps vis lengvesni.

2. Nukreipk dėmesį. Kai tik tave aplanko suicidinė mintis ir ją stabdai, pradėk ką nors veikti – bet ką, kas pareikalautų tavo dėmesio. Plauk indus, tvarkyk namus, dirbk, studijuok, sportuok. Svarbu kad užsiėmimas užimtų tavo mintis.
3. Palauk. Savižudiškos nuotaikos praeina, todėl net jei kyla noras imtis veiksmų, tiesiog
palaukti yra verta.

4. Prašyk pagalbos. Tai tu ir padarei – parašei čia. Svarbu, kad apie nuotaikas žinotum ne vienas tu. Jei suicidinės fantazijos sustiprėja, kreipkis į pagalbos liniją, skambink tau artimiems žmonėms. Net jei ir atrodo beprasmiška, padaryk tai savo plano dalimi ir jo laikykis.

Ir, žinoma, kreipkis profesionalios pagalbos – noras negyventi labai aiškus signalas, kad reiktų gyvai pasikonsultuoti su psichologu ar psichoterapeutu.

Kalbant apie pasitikėjimą savimi ir buvimą pažeidžiamu, atviru santykiuose, nereiktų nusivilti. Kaip rašiau aukščiau, tai – įgūdžiai, kurių galima išmokti. Žinoma tam reiks laiko ir pastangų – juk visą savo gyvenimą elgeisi priešingai. Pliusas – dabar esi suaugęs, turi kitokius emocinius ir intelektinius resursus, nei būdamas vaikas. Procesas bus greitesnis, tačiau tikėtis, kad tai įvyks akimirksniu, nereikėtų. Nors yra daugybė programų, knygų, straipsnių, skelbiančių kad pasitikėjimą savimi galima išsiugdyti greitai, tai – netiesa. Nepasitikėjimas savimi – iš vaikystės traumų kylantis reiškinys, kurio negalime tiesiog ignoruoti ar pakeisti pozityviai mąstydami. Šios technikos gali paspartinti procesą, tačiau svarbiausia – išsigydyti traumą(as), verčiančias tave jaustis nesaugiai ir nepasitikėti savimi pačiu bei pasąmoningai elgtis taip, kaip nenori tu pats.
Grįžtant prie ankstesnės, jūros metaforos – kuo anksčiau pradėsi plaukti į kitą krantą, tuo greičiau galėsi mėgautis savo naujuoju Tikruoju aš. Tavo laivas kitam krantui pasiekti, gali būti psichoterapija ar saviterapija, ar jų derinys.

Dar viena, gal menka paguoda: dabartinę savo vienatvę gali naudoti kaip privalumą – būnant vienam gerokai lengviau save pažinti ir atrasti tai, kas trukdo atviriau parodyti savas emocijas ir mintis. Išnaudok tai savo labui.

Linkiu kuo didesnės sėkmės plaukiant per tą jūrą ir džiugaus gyvenimo kitame krante!

Julius Tilvikas
Psichologas Psichoterapeutas
www.laime.eu | www.porosterapija.lt