Pabūti mišku

Sebastian Unrau / Unsplash

O kas jei susirinktum savo jausmus ir, užuot išpylęs juos kur papuola, patrauktum į mišką, toli nuo antraščių jūros ir emocijų audrų – tu ir tavo jausmai – pabūti kartu? O kas jei pakeltum akis viršun ir pamatytum kaip ramiai alsuoja medžiai?

Kasdien puolami kenkėjų, verčiami iš koto vėjų ir skabomi žirafų, jie neįtikėtinai ramiai siūruoja toliau, darydami, ką gali, pvz. kramsnojami žirafų, jie išskiria dujas ir perspėja šalia esančius medžius apie grėsmę. Tuomet, perspėti medžiai taip pat išskiria nuodingas medžiagas ir žirafoms reikia gerokai pasistengti, kad rastų sau maisto. Medžiai neanalizuoja, žirafos atėjo iš pietų, rytų, ar vakarų. Medžiai netalžo vienas kito šakomis rėkdami: „čia tu nesustabdei žirafų ir užkrėtei mane kenkėjais”.

Medžiai neieško kaltų. Kokia prasmė? Kai kalnuose kažkas netyčia paridena akmenėlį, niekas nepuola ant jo rėkti, o tuo labiau negriebia iš po kojų akmenų ir nepuola užmėtyti „kaltininko“, nes visi supranta, kad tai tik sukeltų dar didesnę griūtį, nušluosiančią visus. Ieškoti klaidų ir kaltų – du skirtingi dalykai. Klaidos skirtos iš jų pasimokyti ir jų nekartoti, „kalti“ skirti asmeninei didybei išpūsti: „jau aš tai padaryčiau geriau“. Ar galėtum numatyti visas aplinkybes? Ar galėtum suvaldyti minias? Ar tikrai? Ar tikrai galėtum vienas?

Medžiai „žino“, kad vienas medis – tai ne miškas, tad jie nekaltina ąžuolo, kad anas nesustabdė audros, nes audros akimirkoje ąžuolas toks pats pažeidžiamas kaip ir kiti. Nors ir didžiausias miške, jis taip pat yra tik medis, turintis kamieną, šaknis, lają ir ne daugiau – ne visagalis ir ne stebuklingas. „Vienas pats medis nelemia vietos klimato, nėra apsaugotas nei nuo vėjo, nei nuo audros. O jei krūvoj auga daug medžių, susidaro ekosistema, – kaitra ir šaltis sušvelnėja, sukaupiama vandens, palaikoma ore drėgmė.

Tokioje aplinkoje medžiai yra saugūs ir labai ilgai gyvuoja. Tai įmanoma, kad ir kiek atsieitų, tik išsaugant bendrystę. Augdami kas sau, ne visi medžiai sulaukia senatvės. Vėjai lajose kaskart palieka didelių properšų, tad lengviau įsisuka audra ir išverčia gerokai daugiau medžių. O vasarą saulės spinduliai prasiskverbia iki pat miško paklotės ir ją išdžiovina. Dėl to visiems tik blogiau. Bendruomenei svarbus kiekvienas medis – jį stengiamasi išsaugoti kuo ilgiau. Todėl pagalba teikiama net ir ligotiems medžiams – maistinėmis medžiagomis jie aprūpinami tol, kol atkunta. Pasitaiko, kad paskui viskas apsisuka – pagalbą teikusiam gal ir pačiam prireikia paramos“, rašo P. Wohlleben knygoje „Paslaptingas medžių gyvenimas“.

Medžiai palaiko vienas kitą: kartais netiesiogiai per grybiena, jos siūlais apsraizgiusiais šaknų viršūnėles, tiekiamos maistinės medžiagos, o kartais tiesioginiai medžiai suauga vienas su kitu šaknimis taip tiekdami vienas kitam maistines medžiagas (Wohlleben). Taip veikia miškas. Taip susiję žmonės. Taip susijęs miškas ir žmonės. Lašas po lašo, emocija po emocijos, veiksmas po veiksmo ir pasaulyje arba telkšo Ramusis vandenynas, o jo pakrantėje ramiai siūruoja žaluma arba lyg Niagaros krioklio nušluotos boluoja dykumos.

Šis laikas savotiškai gražus, nes pagaliau daugumai tik kalbantiems apie sustojimą pavyko iš tiesų stabtelėti ir apsidairyti po savo namus, į savo vaikus, savo vidų. Pamatyti, kas yra tame viduje, ar upė, srovenanti savo vaga, kartais išsiveržianti iš krantų, bet vėl sugrįžtanti atgal – joje po senovei siūruoja nendrės, o vidurio salelėje ramiai peri laukinės antys – ar krioklys, kuriam sustabdyti reikia vieno kito smėlio maišo, atnešamo draugų.

Jausmų daug (pyktis, nerimas, baimė) ir jie tokie natūralūs, kai kasdienybė suskilinėja į daugybę dalelių. Jie tokie dideli, kad neišeina jų nugrūsti į tolimiausią komodos kampą kartu su kojinėmis, bet jausmai neaprimsta dalinantis blyksinčiomis antraštėmis ir ieškant kaltų. Jie aprimsta veikiant, judant, kuriant. Jie aprimsta pakalbėjus su žmogumi, kuris šiuo metu bijo, bet bijo mažiau už jus, kuris žino daugiau faktų (atsimušusios į faktų sieną, emocijos susitraukia), arba daugiau apie emocijas, tad yra ramesnis. Aprimsta jos ir juokiantis, tad būkite su žmonėmis, kurie geba juoktis. Kitą kartą kai jūs mažiau bijosite, daugiau žinosite ir daugiau juoksitės, ratas apsisuks bendrystėje. Kaip miške.

Įkvėpt, iškvėpt, vėl įkvėpt. Pasidžiaugti saule. Pasidžiaugti lietumi. Tik tiek tereikia. Pabūti medžiu. Pabūti miške. Pabūti visiems mišku.

Raminta Vaičiulė

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.