Padėkite: kenčiu vyro pykčio priepuolius, jį erzina absoliučiai viskas

0 (0)

Galbūt reikėtų rašyti psichiatrui, bet įdomi įvairių specialistų nuomonė. Ilgą laiką kenčiu vyro pykčio priepuolius. Jį gali suerzinti net mažytė smulkmena – netyčia nukritęs puodelis, prastas oras, triukšmas už sienos, vaiko verksmas, prašymas išnešti šiukšles.

Pykčio metu jis manęs ir vaikų nemuša, bet iškoneveikia, keikiasi. Daug verkiau, aiškinausi, prašiau nusiraminti, nes skaudina žmones. Ilgainiui jis vis rečiau laikosi duoto žodžio, dažniau išgeria, o išgėręs tampa nevaldomas – jam pasireiškia haliucinacijos ir pan.

Vyras mane labai myli, turi gerą darbą, bet kartais prasitaria, kad viskas jam atrodo beprasmiška, nors būtent liūdesio nepastebėjau. Tik pyktį.

Siūliau ir skirtis, galvoju, kad negera šalia manęs, bet nesutinka. Sako, kad be manęs negyventų. Nemanau, kad tai tiesiog charakterio savybė, taip buvo ne visada. Daug kartų su juo kalbėjau. Jis visada po pykčio priepuolio jaučia gėdą, bet, kaip pats sako, jį tarsi kažkas apsėda – nieko sau padaryti negali tuo metu. Pastaruoju metu gyvenime irgi jokių pokyčių nebuvo.

Norėčiau skirtis, bet labai bijau, kad be manęs jam bus tik blogiau.

Klausimas labai paprastas: ar psichologas gali padėti tokioje situacijoje? Gal įmanoma suvaldyti pyktį? Ar tai gali būti depresijos požymis? O gal čia jau reikėtų kreiptis į psichiatrą? Jo mama sirgo depresija, o dabar – jau ir sunkia šizofrenijos forma.

Pataria Individualiosios psichologijos analitikas Viktoras Šapurovas

Iš aprašymo suprantama, kad vyras užeina pykčio priepuoliai ir apima kaltės po jų. Kadangi žmogaus asmenybė susiformuoja pagrinde vaikystėje, tai ir šiuo atveju galima galvoti, kad šios problemos atkeliavo iš tų laikų.

Kai žmogus pyksta, natūralu norėti, kad jis suvaldytų savo pyktį. Matyt, nemaža dalimi jis suvaldo savo pyktį, kas turėtų dar labiau sustiprinti pykčio intensyvumą priepuolio metu.
Jei vaikystėje motina serga depresija, ji paprastai būna neprieinama visaverčiam kontaktui. Vaikas priverstas ją tausoti, saugoti nuo nemalonių žinių, kurios pasitaiko kiekvieno vaiko gyvenime. Sirgdama motina nepajėgi priimti visų malonių ir nemalonių dalykų, atlaikyti juos ir padėti vaikui juos įveikti.

Sunkumų įveikimo būdu mes mokomės iš savo tėvų. Nepakeliantys vaiko problemų tėvai lyg apsikeičia vietomis su vaikais. Užuot tėvams rūpinusis vaikais, vaikai priversti rūpintis tėvų psichologine būsena. Taip ir susidaro sąlygos, kai vaikas priverstas laikyti pyktį savyje.
Jam pradeda atrodyti, kad jei jis išsakys viską ką galvoja, tai motina sutriks. Šio laiško istorijoje matyt taip ir būdavo. Vaikas praranda galimybę laisvai išreikšti tai, kas jam svarbu, dėl ko išgyvena ir tuo pat metu įpranta suvokti save kaip siaubūną, kuris gali pražudyti (sutrikdyti) motiną (kitus žmones).

Čia susiformuoja vidinis konfliktas, menkavertiškumas. Vidinis susipriešinimas (su pačiu savimi) pagilina menkavertiškumo jausmą, kuris yra kompensuojamas nevaldomais (kaip ir drąsiais) protrūkiais.

Pykčio iškrovos metu žmogus jaučiasi dviprasmiškai: viena vertus, jaučia jėgą, kad gali laisvai išsisakyti, kita vertus, greitai atsiranda kaltės jausmas, nes suvokia, kad pyktis per didelis ir galbūt išreikštas ne tam žmogui, su kuriuo jis kyla.

Pykčio intensyvumas pasiekia afekto lygį, tai yra jis perdėtas, liguistas. Suaugę vyrai neretai papildomai išlaisvina save ir malšina kaltės jausmą alkoholio pagalba. Alkoholis gi, intensyviai jį vartojant, pats padidina pykčio intensyvumą. Tai yra jau vėlesnės pasekmės.

Įdomu būtų patyrinėti, ar žmonos asmenybė primena kurį nors iš tėvų. Neretai būna, kad žmonos elgesys palaiko (žinoma, tik pasąmoningai) vyro tokį elgesį, skatina sulaikyti pyktį viduje ir po to jį išlieti su afektu. Tokia žmona yra labai gera, visaip vengia konfliktų, kas vyrą skatina dar labiau uždaryti pyktį savyje, o pratrūkus, būna dar didesnis kaltės jausmas (kaip aš galėjau supykti ant tokios geros žmonos). Ilgainiui valdymosi galimybės sumenksta.

Galima būtų patarti mokytis kuo laisviau ir dažniau išsakyti neigiamus jausmus, taip pat ir pyktį. Kai kuriems žmonėms to pakanka. Kitiems mechaninio pykčio reguliavimo nepakanka, jiems rekomenduojama 1-3 metų analitinė psichoterapija.

Individualiosios psichologijos analitikas Viktoras Šapurovas
Šaltinis: delfi.lt