Padariau viską, kas mano galioje, bet gėrimai ir lošimai nesiliauna
0 (0)

Klausimas: Sveiki, jei galite, atsakykite prašau. Nežinau, nuo ko pradėti, pasiklydau. Gyvename jau 14 m., auginame vaikus. Kai ieškojau antros pusės, pagrindinis reikalavimas buvo, kad būtų protingas. Reikli esu pati sau, išsilavinusi, turinti tikslus ir jų siekianti. Radau ir ko ieškojau, bet… Jis nerealaus proto ir gabumų. Pradėjo verslą, aš auginau vaikus ir mokiausi. Vaikai paaugo, mokslai baigėsi, grįžau į jo verslą, atėjo krizė, viskas sugriuvo… Buvo visko, ir pykčio, ir neapykantos ir ilgi teismų maratonai…

25 Jan 2006 --- 1960s SLUMPED OVER ALCOHOLIC MAN HOLDING WHISKEY BOTTLE TRAPPED INSIDE GLASS ALCOHOL DECANTER BOTTLE --- Image by © H. ARMSTRONG ROBERTS/Corbis

Foto © H. ARMSTRONG ROBERTS/Corbis

Pradėjo gerti, lošti, skolos ne mažėjo, o didėjo. Daiktai lombarde. Atrodo švento neliko nieko. Kiek įmanydama tempiau viską ant savo pečių. Susikūriau kitą pajamų šaltinį, išlaikau visus namų kampus. Padariau viską, kas mano galioje, bet… gėrimai ir lošimai nesiliovė, daiktai iš lombardo negrįžta…. Kodėl?

Kalbėti galiu ir su manimi kalbasi, bet… daryti ką nors pradeda tik tuomet, kai aš „nebepasikeliu“. Jaučiuos kaip ta medžiojama stirna. Jei man blogai, tai uždės visas dar turimas problemas man ant sprando, toks jausmas tam, kad pribaigtų ar pasityčiotų. Tada atsistos ant kojų pats ir pradės daryti darbus. Tiesa, visuomet aplinkiniai ir jų nuomonė buvo svarbesnė nei artima aplinka. Bet kai tik aš pradedu atgauti jėgas, lyg pradedu tikėti, kad galiu dar neišeiti, kad galima dar kažkaip išsikapstyti, tada užburtas ratas vėl prasideda. Prasideda melas, dingimai, pažadai ir man, ir vaikams, ir klientams… alkoholis, lošimas ir vėl nežinia. Prašiau, kad išeitų, na lyg ir paskutinė mano kančių savaitė, juk būdų atsikratyti visuomet rasiu, bet, ar aš padariau viską, kodėl tas ratas kaip užburtas sukasi?

Priklausomybė, taip, apie tai galvojau, skaičiau, konsultavausi kaip turėčiau elgtis. Jis pas psichiatrą, psichologą ir dabar lankos. Kai kalbi, rodos, ko daugiau reikia norėti, pažada, kad stengsis, bet… padaryti nepavyksta. Kurį laiką lyg ir susitvarkė, bet ta kova, kažkokia lyg konkurencija, kas tai? Kas per jausmas, kad rodos lyg tave sulaužo, lyg jau nepakilsi, na nejau moters tokia dalia, kad turi būti nebe savimi, kad jei nori išlaikyti žmogų šalia, turi save sulaužyti. Kodėl tas nerealaus proto ir gabumų žmogus, nepanaudoja to gyvenime nei 5 proc., ir kodėl aš nebegaliu būti savimi?

Ačiū
Pagarbiai,
Viktorija (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Sveika, Viktorija,

perskaičiusi Tavo laišką, kad ir kaip paradoksaliai tai nuskambėtų, apsidžiaugiau. Dėl to, jog nors nemaža dalis žodžių yra apie Tavo vyrą, tačiau esminius klausimus keli apie save pačią, atsigręži į savo išgyvenimus, kai rodos jo gyvenimas virsta chaosu. Mano akimis tai vienas pirmųjų žingsnių, siekiant nustoti suktis Tavo įvardintame užburtame rate.

Viena iš priežasčių, dėl ko panašios situacijos kartojasi, gali būti ta, jog persiimi atsakomybę už vyro darbus net tada, kai panašu jis to nei prašo, nei už tai dėkoja. Nenoriu Tavęs apkaltinti, kad esi pernelyg gera savo vyrui, nes suprantu, jog nemaža dalimi tai galėjo būti nesąmoningas Tavo pasirinkimas. Žymus įvairių socialinių žaidimų, į kurių pinkles daugelis patenkame, tyrinėtojas, transakcinės analizės pradininkas Eric Berne pasakytų, kad tai Alkoholiko žaidimo dalis, kai tampi Gelbėtoja. Man atrodo čia labai vietoje posakis „skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas“ – ta prasme, jog tik iš muistymosi ar pagalbos šauksmo galime atskirti skenduolį nuo nardytojo. Jei žmogus neprašo pagalbos, o mes ją primygtinai brukame, gali nutikti taip, kad atimame iš žmogaus galimybę išmokti pačiam įveikti sunkumus ar atpažinti, kur yra jo gebėjimų ribos ir kada metas kreiptis palaikymo.

Kartais toks elgesys gali atrodyti kaip meilės išraiška. Kai mano partneriui sunku, nors jis to ir neprašo, aš padedu jam susitvarkyti su kai kuriais sunkumais. Vis tik priklausomybės ligų atveju įprastos meilės dėsniai retai kada beveikia. Man vis iš atminties neišdyla gilus įspūdis po vieno anoniminio alkoholiko atsakymo į klausimą, kas jam labiausiai padėjo pradėti sveikti. Jo žodžiais tai buvo ta akimirka, kai jo šeima susirinko savo daiktus ir išėjo iš jo gyvenimo. Tą momentą jis prisimena ryškiai, nes tik tada pajuto, jog pasiekė savo dugną ir žemiau nebėra kur ristis. O nuo dugno galima atsispirti, ką jis ir padarė.

Nesiūlau Tau suprasti šio pavyzdžio tiesmukai ir šiandien pat išsikraustyti gyventi kitur. Turiu mintyje tai, kad atrodo Tu priėjai savo dugną, kiek gali atsiduoti kitam nekreipdama dėmesio į save. Labai norisi Tave sustabdyti, kol ne per vėlu. Kai klausi, kodėl Tu nebegali būti savimi – manau tai labai taiklus ir svarbus klausimas. Aš jį kiek performuluočiau ir domėčiausi, dėl ko nebeleidi sau būti savimi? Iš tiesų nelengva ir graudu skaityti Tavo žodžius, kai susidaro įspūdis, jog praradai save, paaukojai save stengdamasi išlaikyti šeimą tiek finansiškai, tiek ir emociškai. Tikiu, jog visai netoliese gali būti ir tuštumos jausmas. Kai šalia to klausi, ar padarei viską, manau, padarei netgi daugiau, negu įmanoma ar reikia. Juk bet kurios poros gyvenimas yra abiejų partnerių atsakomybė. Kaip svarstyklės (ne elektroninės, tos senovinės, su dvejomis lėkštelėmis), ant kurių kiekvienas turime padėti savo dalį – pastangų, darbų, prašymų ir atsiprašymų, jei norime išsaugoti pusiausvyrą ir darną. Išsamiai apie tai, dėl ko kartais taip norisi persistengti santykiuose, rašoma šaunioje Robin Norwood knygoje „Moterys, kurios myli per stipriai“ – labai rekomenduoju Tau ją perskaityti.

Kai rašai apie konkurencijos jausmą, svarstau, su kuo jautiesi kovojanti – su vyru ar su jo gyvenime esančiu alkoholiu, lošimais, melu? Neretai taip nutinka, kad priklausomų asmenų gyvenime vis didesnę dalį užima pats vartojimas, plačiąja prasme, ir jie blaiviai nebemato viso kito supančio pasaulio. Gali būti ir panašiai su Tavo pastangomis, tarsi vyro jautrumas sumažėjo tiek, jog Tave pastebi tik tada, kai esi kritinėje būsenoje. Liūdnoji žinia ta, kad konkuravimas su priklausomo artimojo vartojimu yra lyg kova su vėjo malūnais. Tai, kas jo gyvenime bus svarbiau – šeima ar vartojimas – priklauso ne nuo artimųjų pastangų kiekio, o nuo jo paties apsisprendimo. Sutinku su požiūriu, kad priklausomybė yra liga, tik štai jos gydymas visai kitoks negu plaučių uždegimo – būtinas paties sergančiojo aktyvumas.

Svarbu, kad vyras lankosi pas psichiatrą ir psichologą. Iš to suprantu, kad ne tik žodžiais, bet ir vienu kitu darbu jis pradeda prisiimti atsakomybę už savo gyvenimo būdą ir jo pasekmes Jūsų šeimai. Vis tik vertinga būtų ir Tau pačiai ieškoti paramos. Gyvenimas su žmogumi, turinčiu priklausomybę, yra didžiulis iššūkis artimiesiems, dažnai persmelktas vienatvės ir bejėgiškumo išgyvenimais, kuriais ir Tu daliniesi savo laiške. Skatinu kreiptis individualios psichologinės pagalbos ar lankyti Al-Anon (priklausomų asmenų artimųjų savipagalbos) grupes. Tu neprivalai likti viena.

Pabaigai noriu atkreipti dėmesį į tai, kad kelis kartus akcentuoji vyro protingumo svarbą. Būtent protingo žmogaus ieškojai, ir dabar klausi, dėl ko jis savo neeilinius protinius gabumus atrodo tiesiog švaisto veltui. Matai, mes nesame tik protaujančios būtybės, tai tik pusė mūsų žmogiškumo. Jei būtume tik protingi, netruktume pavirsti robotais. Be proto dar turime ir jausmingąją pusę, kuri taip pat mums gyvybiškai būtina. Neseniai skaičiau neilgą interviu su psichoanalitiku Raimundu Milašiūnu, kuriame vaizdžiai parodoma, jog ši jautrioji dalis yra būtina sąlyga tam, kad galėtume kurti santykius su kitais žmonėmis ir juos išlaikytume. Mano akimis, jei bandome atsisakyti vienos kurios iš savo dalių – proto ar jausmų – neišvengiamai pradedame stipriai šlubuoti gyvenime, lyg būtume nusirėžę sau kairę arba dešinę koją. Tada tikėjimas, jog vis dar galime stabiliai eiti, tampa panašesnis į saviapgaulę.
.
Linkiu nenustoti rūpintis savimi,

Psichologė Jolanta Latakienė
www.krizesiveikimas.lt
latakiene.jolanta@gmail.com
+370 659 73549

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

6 Responses

  1. vdas parašė:

    Puikus psichologės atsakymas! Užkibau už kelių teiginių: „vyras nepanaudoja nė 5proc. savo intelektualinių gabumų” – lošti nėra šiaip žaidimas, tai puiki savirealizacija, socializacija, su azarto gaida!

    Problema! Rezultato nebuvimas! T.y. lošimas savo esme yra laikinas: pif-paf viskas. O va atsakomybė už pastovumą, stabilumą tenka kitam…vyrui šeimoje. Ar gali vyras konkuruoti su moterimi, apsikrovusią pareigomis, neteikiančiomis nei džiaugsmo, nei pasitenkinimo, apart egzistencinį pragyvenimą, kuris, vėlgi ironiška, neturi tolimesnio ir didesnio tikslo – šeimos tęstinumo? Net supavydėjau Viktorijai kryptingumo, tikslo siekimo, organizuotumo, valios, griežtumo, pasiaukojimo! Baltai supavydėjau. Vėlgi, ironiška, kad moteriai tokios savybės blokuoja moteriškumo vidinį grožį, sako, moters širdis tampa sudiržusi. Iš čia ir jausmas – „ne sava” (teiginys nr.2).

    Ir ką daro vyras? Jis išsyk „pralošia” žmonai. Įsivaizduokite jo auką: savo mėgiamą veiklą, savo talentą, gabumus, diplomus ir atestatus – pasuoja visais koziriais, visais žetonais!
    Svarstau, ar tai be galo gudrus lošėjas, ar desperatiškas blefuotojas. Čia slypi akivaizdi meilė žmonai, meilė, sumišusi su nežinojimu. Nežinojimu, kad tai tik nenoras būti intelektualiniu konkurentu žmonai. Intelektinis pranašumas – žinoti kaip neskaudinti(veiksmais, savo buvimu), kai jau esi įskaudinęs, kai negali atsiprašyti, nes esi priviręs košės, nes esi palūžęs viduje, kai klaida, negėbėjimas adaptuotis prie situacijos graužia viduje seniai nepilnavertiškumu, kai žmona lyg ir neatleidžia, o viskas nuolat primena buvusį kolapsą ir jo pasekmes. Partija pralošta.
    Išties, retas trokšta save kankinti žlugimo simboliais – daiktais – primenančiais apie žlugimą – tegu pasilieka visi lombarde! Vien tai kolkas suteikia intelektinį pranašumą ir palaiko vyrišką ego galutiniam sprendimui visoje situacijoje, sykiu saugant save psichologiškai nuo krizės juodulių(daiktų netiesiogiai). Tai iliuzija, savigyna – nėra daikto – nebuvo problemos.

    Norėčiau Viktorijai palinkėti nuoširdžiai pakalbėti su vyru atleidimo tonu, žodžiu išsakyti, jog atleidžiate už tai, kas įvyko 2008 metais, kai seni įvykiai tęsiasi lig pat šiolei tarytum išspręsti, tarytum ne, kaip raibuliai ant vandens. Linkiu pripažinti,kad vyro sprendimai tada, buvo geriausi ir optimaliausi toje situacijoje ir atleisti jei tai laikote klaida.

    Linkėčiau ieškoti savojo žavesio, moteriško paslaptingumo ir po truputį grąžinti vadžias į vyro rankas. Jug vis viena kažkada teks pasitikėti ir pasikliauti juo, jo intelektu kaip seniau. Tik, šioje vietoje svarbu paklausti, kokiais kriterijais bus nusakyta, jog vyras „jau” sveikas ir gali grįžti į žaidimą? Kas suteiks šį leidimą? Ar psichiatro spaudas med.kortelėje atvers tokį besąlyginį pasitikėjimą juo? Ar tai bus neprilygstamoji moteriškoji intuicija? Abejoju, ar yra pasaulyje toks „popierius” kuris moterišką intuiciją galėtų suklaidinti.
    Geros kloties! Ir prašau atleisti, jei įžeidžiau – tai išėjo netyčiom, nes tikslas nebuvo įžeidinėti, pašiepti, sumenkinti ar kita. Stengiausi padėti prašančiam atrasti ieškomą nusiraminimą.

  2. Ash parašė:

    Artima istorija. Buvau ta daug galinti ir per daug daranti seimoje. Po to viskas sustojo, tarsi naturaliai susideliojo aplinkybes gyvenime ir tapau seimoje seseliu. Vyras suzibejo, jam tikrai sekasi. As stoviu ten, kur ir sustojau. Bet jauciu, kad vyras kaip tik dabar atsigreze i seima. As gi jauciu, kad save paaukojau ( nesamoningai), kad vyras isliktu seimoje. Kad jaustusi stiprus ir reiksmingas. Jauciu, kad diena is dienos nykstu.. Tai joks ‘moteriskas zavesys ar paslaptingumas’, tai auka, tai praradimas saves santykyje. Matyt giliai bijau pasilikti viena, todel renkuosi tokia auka.. Ir kartu budama santykiuose, norisi kartais staugti su vilkais nuo vienisumo. Vyro nekaltinu, nes tai yra mano pasirinkimas. Bet mes visi turim teise keisti sprendimus

  3. vdas parašė:

    Su pagarba, Ash,

    Ach, tas moteriškumas, žavesys ir kerai… Paminėdamas „moterišką žavesį ir paslaptingumą” ir turėjau omenyje moteriškas savybes. Greičiausiai sutiksite, jog moteriai ir vyrui džiaugsmo suteikia iš prigimties skirtingi dalykai. Palyginkite automobilius, pavyzdžiui. Palyginkite bendravimo skirtumus vyriškos kompanijos ir moteriškos – vyrams užteks numesti žuvį ant stalo ir sulauksite šiltų komplimentų.. Pamėginkite pasiūlyti to draugėms….Pridurkite, kad pati sužvejojote ežere.. :) Hiperbolizuoju, nesupraskite paraidžiui. Vyras labiau asketiškas, paprastesnis, „be pretenzijų”, iki neleistino apsileidimo nešioti savaitines kojines. Moteriai tokia nešvara nesuvokiama, kaip ir asketiškumas yra priešingybė gausai, daugialypiškumui, įvairovei, turtui, savęs priežiūrai.

    Kur link vedu.. Tai skirtingos prigimtys, poreikiai, apie kuriuos tik dabar po truputį imama garsiau kalbėti… Tad jeigu dabar jaučiate, jog nepaisant pasitaisiusių santykių, aplankiusios sėkmės, vis viena kaukiate vilku – užjaučiu, man išties dėl to apmaudu. Kodėl? Todėl kad jaučiu nuo jūsų sklindantį beviltiškumą, sykiu, neįvertintą moteriškumą.

    Dar man patinka viena teorija, jog žmogaus visas gyvenimas tarytum susidalina į 7-erių metų periodus. Kiekvienu periodu sprendžiamos skirtingos problemos, keliami skirtingi tikslai ir uždaviniai. Poreikiai skirtingi. Todėl jei Viktorijai dabar vienoks santykių etapas, jums – tenka kitas, ir nebūtinai vėlesnis. Ir labai ačiū, kad pasidalinote savo patirtimi..
    Tai esmė ta, kad tie 7-erių metų laikotarpiai linkę atsikartoti, JEIGU iš pirmo karto nepavyksta sėkmingai su jais susidoroti. Pavyzdžiui, skubame baigti mokyklą, egzaminai(!), jauna galva užgožta teiginio „esi niekas be Diplomo”, sieki aukštesnio išsilavinimo Diplomo, sieki atestacijos Diplomo ir 22metais suvoki, kad gyvenimiškos patirties kaip ir neturi.. Nemoki gyventi. Nemoki dirbti. Nemoki dirbti komandoje. Nemoki kurti šeimos. Nemoki auklėti vaikų. To nemokė vadovėliai ir dėstytotjai. Retas kuris. Ir toks švietimo paruoštas žmogutis pasitinka realų gyvenimą – 1000 galimybių, sveikata gera, gali eiti darbintis, steigti verslą, emigruoti galų gale ar kurti šeimą… Galimybės, galimybės. Prasideda naujas periodas. Sukis!

    Ir pavymui, paimkime vėlesnį amžiaus tarpsnį, virš 50, 60 metų – žmogus visą gyvenimą paaukoja darbui, paaukoja gerbūvį dirbdamas prastai mokamą darbą, kartais santykius, padeda sveikatą(!) dirbti sunnkiai fiziškai, kenksmingomis sąlygomis ar nežiūrint savęs… Ir staiga – išeina į pensiją. Begalės laisvo laiko, galimybių taip pat nemažai, gali keliauti, užsiimti hobiu, pomėgiais, esi pats sau ponas. Tačiau KĄ daryti su tuo nauju laiku, naujais poreikiais? Niekas nemokė, nepasakojo, kuo turi užsiimti į pensiją išėjęs žmogus, sukaupęs didžiulę gyvenimišką, profesinę patirtį, turintis begalinės išminties.. Kur tai panaudoti? Žinoma, vieni suranda naujų veiklų, užsiėmimų ir „neapkerpėja”, kaip jie sako – šoka, dainuoja, medžioja, buriasi į bendraminčių ratelius, bendrauja. Kiti…nuliūsta.. Suprantate?.

    Grįžtant prie temos, mano akimis, likimas gyvenime vystosi cikliškai. Ir kiekvienu etapu, keliami skirtingi uždaviniai, tikslai būtini išspręsti. Raginčiau pagalvoti, ar nėra gyvenime taip buvę, kad jau jautėtės neįvertinta, vystanti, kaip aprašote, šešėlyje.. Gali būti, jog tą kartą tas nesijautė taip stipriai, gal nė neatkreipėte dėmesio, nes turėjote stiprų palaikymą iš šalies, iš šeimos. Nuoširdžiai kviesčiau perkratyti atsiminimus – atsakymas gali slypėti ten, jūsų poelgiuose, sprendimuose, kaip sprendėte senesnę situaciją, apmąstymuose kaip spręstumėte ją šiandien. Pamėginkite tas situacijas tarpusavyje sugretinti.

    O pabaigai norėčiau patikslinti tuo, nuo ko pradėjau – moteriško žavesio. Suprantu, jus, kad aukojate save dėl vienokių ar kitokių priežasčių, ar iš baimės, ar iš meilės, ar apskritai iš altruizmo. Nesąmoningai naikindama save, deja. Bet kuris medis turi tam tikras ribas, kiek galima jį lenkti, kol nesulūžta. Nelenkite savęs pernelyg griežtai. Neteiskite savęs. Pasistenkite atrasti tai, ko iš tiesų siekiate gyvenime – darnių santykių, turtų? Ar įmanoma abipusė darna, kai viena pusė nuolat paskendusi šešėlyje ir mėnesienoje kaukia kūrendama nepasitenkinimo liepsnas, o kita – saulėje tviska? Abejotina. Tačiau mėnesienoje sidabras tviska ryškiau, neatkreipėte dėmesio?
    Paieškokite savosios esmės, savojo nuoširdaus indėlio santykiuose. Moteriškumo, Mėnulio energijos. Apie moteriškumą nesu kompetetingas kalbėti, geriau save apšviesite pasiklausiusi Astos Ivaškevičiūtės, Eglės Giedrienės ar Kristinos Lapinos.
    Na, man teko girdėti per 40 veiklų ir užsiėmimų,kurie leidžia atsiskleisti moteriškumui. Pavyzdžiui, auginti gėles, mokėti skaniai gaminti, mokėti serviruoti ir puošti pietų stalą, mokėti piešti, groti, šokti, dainuoti, rūpintis šeimos židiniu (neveltui senovės lietuvių šeimos židinio deivė yra moteris – Gabija). Dar mokėti puoštis ir puošti kitas moteris. Galima vardinti be galo daug. Ir svarbiausias – dažniau apsivilkti sijoną ar suknelę. Tos džinsinės kelnės yra tikra pražūtis – jos patraukia visų gašlius žvilgsnius, tik ne išrinktojo! Pamatykite „Mados nuosprendis (Модный приговор) per 1Baltiskij – pasisemsite krūvą patarimų, įkvėpimo aprangai. Apsivilkite suknelę bent 3 dienoms ir vyras jus, nė neabejoju, „pastebės”. Negi tai neverta to? Nesirodykite vyrui „su bigudukais”, apsileidusi, riebaluota galva – kurkite savo įvaizdį – vyrai myli akimis. ;)

    O rezultatas ir prasmė? Bent jau žinosite, kad pabandėte ir neišėjo, negu nebandysite ir nesigaus. Čia viena. O antra ir daug kartų nepalyginamai svarbiau:

    Vyrai taip pat turi visą aibę pareigų prieš moteris, tik iš nesusivokimo viską suniveliuoja iki alaus prie tv, pirties su alumi, bei žvejybos ir alaus. To mokina tv, negali skųstis. Jeigu vyrui sekasi darbe, ar nereiškia tai, jog šeima nukenčia nuo vyro darboholizmo? Darboholizmas yra kita „pabėgimo” forma iš sunkių santykių, nuo sunkaus bendravimo. Čia toks vyriškas išsisukinėjimas nuo pareigų. Maždaug „Viską duodu – ko DAR nori?” O norisi. Norisi, kad vyras atliktų šeimoje pareigą, užimtų poziciją: išklausyti savo moterį, jos problemas, nuogastavimus (ne nuo slenksčio sugrįžus, o prie pusryčių stalo); norisi, kad pasidalintų savo ateities vizija; norisi, kad dovanotų gėles vien todėl, kad sugalvojo, o ne kad pasakei; kad dovanotų papuošalus; kad sakytų komplimentus; kad dovanotų saldumynų kada reikia, kad atvirai žavėtųsi ir džiaugtųsi savo Moterimi, kad yra Jos vyras. Negi tai neverta pastangų?

    Ganėtinai ilgą painų komentarą norisi išsklaidyti anekdotu.

    Sėdi pora ant suoliuko. Mergina sako vaikinui, „Žiūrėk, Jonai, Saulius Onutei už rankos paėmė… Žiūrėk, Jonai, Martynas Ramunę ant rankų paėmė. Oh, oh! O Tadas, Tadas apsikabino ją per liemenį.. Jonai, DARYK ką nors!!”
    Jonas, mąsliai, „Nori, ranką užlaušiu?”

    Vyrai stuobriai, čia faktas, sunkiai dašunta, tai prigimties nepakeisite. Galite kartoti ir kartoti, ir kartoti, ir kartoti, ir kartoti ir iki užkimimo, kol tiems šmėkšteli „Kažko tais ji daug apie tai kalba? Gal tai svarbu?”
    Nealinkite savęs laukimu kol tam dašils išganinga mintis. Ir save prarasite, ir grožį, ir sveikatą. Tai kelias į sieną. Pagalvokite dėl moteriškumo, tikiu rezultatas netruktų ateiti. Ir žodžiai tam nebūtinti.. Atkaklumo jums nestinga, gal tik žiupsnio motiniškos kantrybės – žinojimo kaip viskas turi būti, tikėjimo tuo ką darote ir taip bus, bet sykiu ir susitaikymo su tuo kas yra dabar ir čia.

    Nuoširdžiai linkiu laimės.

  4. Ash parašė:

    Vdas,
    Nustebino toks ilgas, nuosirdus atsakymas. Aciu jums uz linkejimus. Nuosirdziai
    Kartu, noriu buti sazinga sau ir su jumis – jusu siulomi patarimai galbut tinka kai kam; man gi jie skamba visai svetimi ir nudrasinantys. Noriu pasilikti asmeniskai jusu palinkejimus, o visa kita turini palikti jusu isitikinimams . As tikiu lygiavertiskumu, zmogaus unikalumu, su asmeniniu pasirinkimu ir atsakomybe. Labai skausmingai galbut einu i taip vadinama branda, bet nekeisciau sios vidines busenos i jaunystes susizavejimo spurdancia sirdi. Tiesiog norejau pasidalinti savo isgyvenimais su autore. Siuo metu santykiuose isgyvenam krize, bet ji su daug pokalbiu, apamstymu, saves atradimo ar kazko praradimo. Net jei jie pasibaigs, busiu jiems dekinga, nes ugtelejau savyje. Man tai kur kas daugiau nei, Vdai jusu aprasomas ‘moteriskumas’ ir visi ritualai; man tai zmogiskumas. Nes pirmiausia esame zmones, po to moterys, vyrai, vaikai, zmonos, kolegos ir pan… Teorijos turetu padeti atrasi savo unikaluma, o ne ireminti zmogu i griezta ‘role’. Todel mielai paklausai Krishnamurti kalbu arba idomu skaityti O.Lapino mintis

    • Anonimas parašė:

      Ash,
      Neįsivaizduojate, kaip palengvėjo, po šio jūsų komentaro. Nesiekiau ir nesiekiu, kad paimtumėte tą tūkstantį žodžių ir pritaikytumėte gyvenime 1:1! :) Būtų trumparegiška, o iš mano pusės – egoistiška. Bet kokią informaciją – viską būtina nuodugniai patikrinti. Būtent tuo ir nuraminote, t.y. savo sveika nuovoka, požiūriu. Viskas paprasta gyvenime – jūs pasitikite vienais šaltiniais, man įdomūs kiti, o paminėdamas kelis mėginau sudominti, kaip ir jūs mane sudominote savaisiais.
      Čia noriu pacituoti garsią, berods, Einšteino, citatą „Nereikia tikėtis kitokių rezultatų, darant tuos pačius veiksmus.” Ta prasme, kiekvienas žmogus ieško savojo rakto į laimę, ieško savojo džiaugsmo, ramybės ir įkvėpimo šaltinių. todėl jam, jo sprendimai, yra visada šimtu procentų racionalūs pagal visus 4 parametrus: vietą, laiką, aplinkybes ir sukauptą patirtį. Kiekvienas tuo esame unikalūs ir to neįmanoma nusikopijuoti. Iš vienos pusės tai laisvė, o iš kitos savotiški rėmai, ir tiek. :)
      Būkit laiminga. Lieku dėkingas, kad taip mandagiai pabendravome. :)

    • vdas parašė:

      Ash,
      Neįsivaizduojate, kaip palengvėjo, po šio jūsų komentaro. Nesiekiau ir nesiekiu, kad paimtumėte tą tūkstantį žodžių ir pritaikytumėte gyvenime 1:1! :) Būtų trumparegiška, o iš mano pusės – egoistiška. Bet kokią informaciją – viską būtina nuodugniai patikrinti. Būtent tuo ir nuraminote, t.y. savo sveika nuovoka, požiūriu. Viskas paprasta gyvenime – jūs pasitikite vienais šaltiniais, man įdomūs kiti, o paminėdamas kelis mėginau sudominti, kaip ir jūs mane sudominote savaisiais.
      Čia noriu pacituoti garsią, berods, Einšteino, citatą „Nereikia tikėtis kitokių rezultatų, darant tuos pačius veiksmus.” Ta prasme, kiekvienas žmogus ieško savojo rakto į laimę, ieško savojo džiaugsmo, ramybės ir įkvėpimo šaltinių. todėl jam, jo sprendimai, yra visada šimtu procentų racionalūs pagal visus 4 parametrus: vietą, laiką, aplinkybes ir sukauptą patirtį. Kiekvienas tuo esame unikalūs ir to neįmanoma nusikopijuoti. Iš vienos pusės tai laisvė, o iš kitos savotiški rėmai, ir tiek. :)
      Būkit laiminga. Lieku dėkingas, kad taip mandagiai pabendravome. :)

Komentuoti: Ash Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.