Dažniausiai sąvoka „priklausomybė“ taikoma kalbant apie liguistą potraukį vartoti tam tikras medžiagas. Taip pat ji minima kalbant apie priklausomų žmonių partnerius, kurie alkoholiką, narkomaną ar lošėją gina ir gelbėja. Tačiau, pasak lektorės, šeimos konsultantės Jurgitos Dainauskaitės-Šileikienės, iš tiesų šis reiškinys apima ir kitus santykių modelius, kai nė vieno iš partnerių elgesys nėra akivaizdžiai destruktyvus, kai žmonės myli vienas kitą ir viskas „lyg ir yra gerai“.

„Norėjau jaustis svarbi, mylima, kažko dalis, norėjau, kad manimi pasirūpintų. Kai išsiskirdavome, jausdavausi siaubingai, negalėjau net pakilti iš lovos, atrodė, jei manęs nemyli, tai kokia išvis prasmė gyventi.“ Apie emociškai priklausomus žmones dažniausiai kalbama griežtai ir šaltai: esą jie siekia kontroliuoti, valdyti, slopinti partnerį, nes patys bijo atsakomybės, nėra savarankiški, turi nevisavertiškumo kompleksą, kurį gavo nelaimingoje savo vaikystėje, ir panašiai. Pokalbis su Jurgita Dainauskaite-Šileikiene gerokai praplėtė šios problemos supratimą.

„Mano teritorija“

Jurgita, bet kurie artimi santykiai gimdo emocinę priklausomybę, argi ne taip?

Suprantama, santykiai su mylimu žmogumi mums yra labai reikšmingi. Iš jų randasi ypatingas tarpusavio ryšys. Mes neišvengiamai reaguojame į artimo žmogaus nuotaikas, prisitaikome prie jo gyvenimo būdo, atsižvelgiame į jo interesus. Tačiau sveikuose santykiuose lieka didelė erdvė sau.

Kai kurie žmonės tiesiog labiau linkę galvoti apie kitą nei apie save, argi tai blogai?

Tai nėra blogai, tačiau kiekvienas turi augti individualiai. Augimui, kaip minėjau, reikia erdvės. Jeigu žmogus susilieja su kitu, su mylimuoju, – ima gyventi jo gyvenimą, nebejaučia ribos, skiriančios jį nuo to reikšmingo Kito, tuomet jis pats nebesivysto. Jo mintys, jausmai, poelgiai visąlaik juda uždaru ratu. Ir jis neišvengiamai cikliškai kartoja vis tas pačias klaidas. Su vienu, kitu ir trečiu partneriu.

O gal žmogus tiesiog yra labai jautrus ir labai dėmesingas partneriui? Gal jis tiesiog jaučia didelę atsakomybę už jį, už jųdviejų santykius?

Jautrumas, dėmesingumas, atsakomybė – tai yra gerai. Blogai, kai jautrų ir dėmesingą žmogų baugina partnerio nepriklausomybė, jo savarankiškumas. Kai bijai, nerimauji – tau vis reikia įrodymų, kad esi mylimas ir svarbus. Atsakomybė ir kontrolė – skirtingi dalykai. Partnerio kontrolė yra bandymas neutralizuoti nepasitikėjimą savimi, savo nerimą. Anksčiau ar vėliau tai pradeda varginti. Ir tai sugriauna santykius.

Ar galima kaip nors išsigydyti tokią priklausomybę? Ar ji tiesiog yra ir reikia su ja gyventi?

Priklausomybė nėra medicininė diagnozė. Jos laipsnis gali būti įvairus skirtingais gyvenimo tarpsniais: nuo lengvo diskomforto iki visiško bejėgiškumo būsenos.

Kokiems žmonėms tai dažniausiai pasireiškia?

Kartais teigiama, jog priklausomybė nuo kito yra silpno žmogaus požymis. Tai netiesa. Dažnai tai būna stoikai, retai kada besiskundžiantys sunkumais. Jie puikiai adaptuojasi prie naujų gyvenimo sąlygų. Jie stiprūs tuo, kad turi stiprią motyvaciją – nepasiduoti dėl artimo žmogaus.

Galų gale šie žmonės nėra silpni, nes jie randa savyje jėgų ir drąsos pripažinti savo priklausomybę. Pripažinimas yra ženklas, jog esi pasiruošęs pokyčiams.

Nuo ko skatinate pradėti pokyčius?

Pirmiausiai aš klausiu priklausomo žmogaus – „Ko jūs norėtumėte vietoje šitos situacijos?“ Dažniausiai išgirstu atsakymą: „Aš norėčiau, kad jis (arba ji)…“ Žmogus mano, kad jo vidinis komfortas įmanomas tada, kai pasikeis jo partneris. Štai čia ir prasideda darbas – atskiriant dviejų žmonių psichologines teritorijas.

Amžinos meilės troškimas

Psichologai sako, jog troškimas susilieti su kitu, būti jo dalimi – tai nesąmoningas noras sugrįžti į saugias motinos įsčias…

Iš tiesų, kaip žinome, embrionas neturi savo psichologinės teritorijos, atsakomybė už jo vystymąsi tenka motinai. Vėliau ima ryškėti „Aš“ – 3-6 gyvenimo metais, ir jo psichologinė teritorija vis plečiasi. Atsiskyrimas nuo tėvų ypač suintensyvėja paauglystėje. Tuomet tėvų autoritetas mąžta ir jiems tenka gana sunkus uždavinys gerbti vaiko laisvę, privatumą, jo psichologinę teritoriją. Iš tėvų santykio vaikas mokosi gerbti kito ribas ir ginti savas.

Įprasta priklausomo žmogaus problemas aiškinti jo vaikystės traumomis, bet ne visi gi buvo taip traumuoti, jog neliko resursų tapti nepriklausomiems?

Žinoma, ne viskas pareina tik iš tėvų. Kiekvienas „Aš“ sąveikauja su realybe, prisitaiko prie jos reikalavimų. Žmogui tenka suderinti savo vertybes, idealus (į kuriuos, be abejo, įeina tėvų ir kt. įdiegtos nuostatos) su noru gauti malonumo (meilės) ir su visokiais esamais tikrovės apribojimais (sąlygomis, aplinkybėmis). Nepamirškime, jog dar žmogui tenka sugyventi su paveldimais, nesąmoningais dalykais. Taigi mumyse vyksta nuolatinis vidinis konfliktas. Suprantama, mes norime idealaus komforto – amžinos meilės ir amžino gyvenimo, tačiau realybė viso to negali pasiūlyti.

Idee fixe

„Mano vidus priklauso kažkam kitam.“ Svarbiausias klausimas: ką su ta priklausomybe daryti?

Žmogus turi stiprinti savąjį „Aš“ ir pradėti adekvačiai vertinti realybę. Jis turi išmokti suderinti savo instinktų diktuojamus troškimus su realiomis galimybėmis. Be šito gerai sugyventi su savimi ir pasauliu neįmanoma.

Psichologė Jurgita Dainauskaitė-Šileikienė | charizmatiskamoteris.lt
Kalbino Andromeda Milinienė, Publikuota dienraštyje „Vakarų ekspresas“ 2017-12-02
Iliustracija: Tommy Lee Walker

loading...