Padindintos rizikos profesijų darbuotojų patiriamas stresas ir jo įveikos

0

„Neįmanoma profesija“ yra pasakęs apie vieną profesiją psichoanalizės tėvu laikomas Sigmundas Freudas. Nors nuo S. Freudo laikų daug kas pasikeitė, iššūkiai, reikalavimai ir atsakomybė, su kuriais susiduria padidintos rizikos profesijų asmenys, tik išaugo. Tad nenuostabu, kad daugelis iš šių asmenų patiria kur kas didesnį stresą nei įprastai, o anksčiau ar vėliau susiduria su profesiniu perdegimu.

Apie tai, kaip stresas pasireiškia padidintos rizikos profesijų asmenų darbe ir kas padeda jį įveikti, rašo psichologė Karolina Puzinaitė pati dirbanti su pareigūnais.

Padidintos rizikos profesijų asmenims, galima priskirti asmenis, kurie bendrauja su dideliu skaičiumi žmonių. Tai yra gydytojai, kalėjimo prižiūrėtojai, pareigūnai, socialiniai darbuotojai, mokytojai, aptarnavimo srityje dirbantys asmenys ir t.t. Ne veltui sakoma, kad bendravimas reikalauja ne tik psichinės, bet ir fizinės energijos. O po dienos pabendravus su dideliu skaičiumi žmonių, neretai jautiesi visai „išsunktas“.

Minėtų profesijų asmenų darbo specifika susijusi su nuolat patiriama emocine įtampa, dažnai atsiduriama stresą keliančiose situacijose. Nagrinėjant stresines padidintos rizikos profesijų darbo situacijas santykinai galima išskirti dvi pagrindines stresorių grupes – įprastinius stresorius (kurių darbe pasitaiko dažnai) ir kritiškus įvykius (su kuriais tenka susidurti daug rečiau, bet kurie gali sukelti labai stiprų distresą). Distresas – žalingas, trikdantis veiklą ir sveikatą stresas.

Įvairūs autoriai įprastinius stresorius skirsto į smulkesnes grupes. Pavyzdžiui, išskiriami vidiniai, pačiai darbo sistemai būdingi stresoriai. Jie gali būti specifiniai, susiję su darbo užduotimis (emociškai nestabilių asmenų sulaikymas, atsakomybė už kitų žmonių saugumą, gyvybės gelbėjimas) arba bendri, susiję su pačios darbovietės ir valdymo ypatumais (per didelis darbo krūvis, darbo įranga nekokybiška bei sena, įtempti santykiai su kolegomis arba vadovais, neteisingai skiriami apdovanojimai arba bausmės, menkos karjeros galimybės).

Kita įprastinių stresorių grupė – tai išoriniai stresoriai, kurių šaltiniai slypi už darbovietės sistemos ribų. Kaip rodo tyrimų rezultatai, šie įprastiniai darbo stresoriai, kaip ir kritiški įvykiai, gali būti reikšmingas psichologinio distreso rizikos veiksnys. Kritišku gali tapti bet koks įvykis viršijantis žmogaus adaptacines galimybes. Patekęs į kritišką situaciją, asmuo išgyvena stiprią įtampą arba net patiria šoką, dėl to tampa labai pažeidžiamas, negali kontroliuoti susidariusios padėties.

Svarbu pastebėti, jog į kritišką situaciją patekę darbuotojai gali reaguoti labai įvairiai. Šie individualūs reakcijų skirtumai priklauso nuo konkrečių kritiško įvykio aplinkybių, naudojamų probleminės situacijos įveikos būdų, asmenybės savybių, bendradarbių bei šeimos narių vertinimų. Tačiau vienareikšmiškai pripažinta, jog patirti kritiški įvykiai gali sukelti pačius įvairiausius negatyvius padarinius. Juk, jeigu žmogus nepajėgia arba nemoka „iškrauti“ patiriamo streso, neigiamos emocijos kaupiasi, ir pačios savaime gali tapti naujų stresinių situacijų šaltiniu. Pavyzdžiui, įsitempęs darbuotojas pats lengviau velsis į konfliktą, nepailsėjęs darys klaidų, bus netikslus. Stresas blokuoja aiškų, logišką mąstymą, veikia reakcijas, tad priimti sprendimai gali būti klaidingi.

Be abejo, ilgalaikio streso pasekmių gali būti ir blogesnių. Visų pirma – fizinės streso pasekmės, tokios kaip liga, nemiga ar košmarai, galvos skausmai, apetito sutrikimai, nuolatinė raumenų įtampa, nuovargis. Antra, dėl nepastovios darbo specifikos darbuotojams būna sudėtinga palaikyti pastovų šeimos gyvenimo ritmą, todėl gali pablogėti santykiai šeimoje. Dar skaudesnės pasekmės – priklausomybės (alkoholis, narkotikai, lošimai, noras stipriai rizikuoti, viršyti greitį vairuojant), depresija ir net savižudybė.

Stengiantis įveikti patiriamą stresą, visų pirma reikėtų bandyti išsiaiškinti streso priežastis bei pasirinkti sau tinkamiausius būdus, kaip patirtą stresą sumažinti. Patartina pirmiausia pastebėti ir įsisąmoninti, kas kelia stresą, kaip mes į tai reaguojame. Geriau suvokiant streso priežastis ir savo reakcijas, aiškiau matyti, ką reikėtų keisti.

Darbe stenkitės bendradarbiauti, o ne konkuruoti. Rūpinkitės savo fizine ir psichologine sveikata: atsisakykite žalingų įpročių, sportuokite, sveikai maitinkitės. Išlaikykite pusiausvyrą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo: ilsėkitės, išsimiegokite, kalbėkite apie savo sunkumus su artimu žmogumi, kolega ar specialistu. Palaikykite socialinius ryšius – susitikite su draugais, turėkite mėgstamą veiklą ar kitų interesų, kurie padėtų atsitraukti nuo darbo. Taip pat reikėtų nepamiršti ir praktikuoti įvairias relaksacines technikas ir specialius pratimus, kurie padeda kontroliuoti patiriamo streso padarinius. Tai galėtų būti ir aromaterpija, dailės, muzikos, šokio terapija, savimasažas, autogeninė treniruotė, meditacija. Svarbu atrasti sau tinkantį būdą, skirti laiko sau. Neįmanoma išvengti streso, bet galima išmokti jį valdyti.

Straipsnį parengė psichologė Karolina Puzinaitė
El. p.: karolina.puzinaite@gmail.com

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here