Vėlinės, mano tuomet dar vaiko, akimis buvo viso labo privalomas nuobodus pastovėjimas tyloje tarp eilės pilkų antkapių. Nuoširdžiai nemėgau tos tradicijos, to stypsojimo su giminėmis, matomais du kartus per metus kapuose, kiaurai košiant stingdančiam vėjui ir skaičiuojant minutes, kada bus galima bėgti į mašiną.

Geriausia viso to dalis buvo santykinai trumpas priverstinės kančios laikas. Čia būtų galima dėti tašką, nukišti tuos prisiminimus į mažiausiai naudojamą atminties palėpę, bet tai, kad jų nepamirštu, reiškia, jog buvo dar kažkas. Ir tas kažkas buvo vakaras, laikas, kai tėtis specialiai dėl manęs užsivilkdavo striukę, įsodindavo į mašiną ir veždavo pažiūrėti žvakučių.

Kaip dabar pamenu tą plevenančią žvakučių jūrą, mums lėtai važiuojant pro kapines. Nesu mačiusi gyvenime nieko labiau užburiančio. Tai buvo mūsų – tėčio ir dukros – tylus pasibuvimas drauge, mūsų dviejų tradicija, viena iš nedaugelio, dėl to nepamainomai brangi. Visą kitą laiką tėtį atsimenu lyg per sapną. Jis gyveno tuose pačiuose namuose, sėdėjo prie to paties stalo, kalbėjo ta pačia kalbą, visą laiką buvo kažkur šalia, bet ne su manim. Ir man jo taip trūko. Jaučiausi kaip tas berniukas iš pasakėčios, kuris paklausęs tėčio, kiek kainuoja jo darbo valanda, taupė pinigus tam, kad galėtų nusipirkti vieną darbo valandą ir praleisti tą valandą kartu – kalbantis. Suaugusi supratau, kad taip jaučiausi ne viena, gyvenimo eigoje girdėjau ne vieną panašią išpažintį:

 „tam, kad pabūčiau su mama, padėdavau jai darbuotis: dažnai ji būdavo taip įsitraukusi, kad net nepastebėdavo, kaip bėga laikas, kad jau vėlu ir aš kone alpėju iš nuovargio“;

„kiek pamenu, tėvo nuolat nebūdavo namuose, o mama vis gamindavo ir gamindavo valgyti ir bumbėdavo, jei nevalgydavome, o mes mielai būtume išmainę tuos kotletus į filmą visiems drauge“;

„mano mama visada sakydavo, kad gyvenimas – kančia, ji buvo taip užsiėmusi savo nelaiminga buitimi ir įnikusi į aukos vaidmenį, kad mes apskritai jausdavomės kalti, kad esame“.

Koks dar liūdesys? Koks dar nerimas? Kokie dar pokalbiai apie jausmus? Kas tam vaikui negerai? Esi pavalgęs, aprengtas, turi stogą virš galvos, vadinasi neturi teisės kuo nors skųstis: susidaro įspūdis, kad ištisa karta užaugo, neigiant bet kokį emocinį gyvenimą.

Dabar man kartais atrodo, kad „Kas tam vaikui negerai? Gi pavalgęs, apsirengęs ir turi stogą virš galvos…“ modifikavosi į „Kas tam vaikui negerai? Gi turi planšetę, Nike batus, lanko penkis būrelius, eina į geriausią mokyklą…“. O ar kas nors paklausia, ar jis nesijaučia taip, kaip ta mergaitė iš R. Norwood knygos „Moterys, kurios myli per stipriai“:

„Mano tėvai buvo įsitikinę, kad vaikai egzistuoja tam, kad padėtų atlikti profesinę pareigą. Mes turėjome atrodyti nepriekaištingai, gaudami tik dešimtukus, būdami žavūs visuomenėje ir nepakliūdami į bėdas. Atsižvelgiant į namų atmosferą, tai buvo neįmanoma. Galėjai pjauti įtampą peiliu, kai tėvas būdavo namie. Jis ir motina visai nebuvo artimi. Ji visą laiką buvo įtūžusi… Manau, kad labiausiai mane siutindavo tai, kad iš šalies mes atrodėme normaliai. Man norėjosi užlipti ant stogo ir šaukti, kokia baisi mūsų šeima.“

Mėgstu sakyti, kad jei vien stogo ir maisto laimei pakaktų, tai vaikų namai ir kalėjimas būtų idealiausios vietos gyventi – juk ten yra ir viena, ir kita. Jei pakaktų krūvos daiktų ir sėkmės, pasaulio turtingieji trykštų laime. Bet anaiptol. Kartą Jim Carrey pasakė: „Norėčiau kad visi taptų garsiais, turtingais ir gautų viską, apie ką svajojo, kad suprastų, jog laimė yra visai ne tai.“

Kadaise A. Maslow sudarė garsiąją poreikių piramidę, pagal kurią, žmogus turi ne tik žemesniuosius – fiziologinius ir saugumo – poreikius, tokius kaip maistas, šiluma, poilsis, seksas, tvarka, stabilumas, normos, bet ir aukštesniuosius – socialinius ir pagarbos (bendravimo, prisirišimo, draugystės, meilės, pripažinimo, įvertinimo, savigarbos, kompetencijos poreikiai). Ar tik ne be tos meilės, draugystės ir prisirišimo yra taip trošku?

Pamenu, per paskaitas profesorius D. Pūras pasakė, kad yra įsitikinęs, jog psichinės ligos formuojasi socialiniame kontekste, kad jei ir yra koks nors biologinis pagrindas, tai jis įsijungia esant ligotam santykiui tarp žmonių. Ekonomika taip pat vaidina ne esminį vaidmenį. Juk, išties, gyvenimas (bent jau vakaruose) vis gerėja: gyvenimo trukmė didėja, bado, karų ir ligų epidemijų atvejai mažėja, tačiau Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 2020 m. išsivysčiusiose pasaulio regionuose, depresija bus pagrindinė didžiausią naštą visuomenei sukelianti liga. „Viena iš depresijos priežasčių yra dvasinių psichikos reiškinių ignoravimas, „vengimas pažvelgti anapus vartotojiškų galimybių“. Žmonės dabar labai bijo materialinio skurdo, taip pat bijo pasirodyti neišmanėliais, tačiau retas kuris kalba apie dvasinį nuskurdimą“, – rašo psichiatras M. Šablevičius.

Dvasingumas – tai ne tik religiniai ritualai, tai gebėjimas priimti situaciją, save ir kitą žmogų tokiais, kokie jie yra, gebėjimas leisti klysti ir atleisti. Galų gale, kaip rašo R. Norwood“, dvasingumas – tai ėjimas savo keliu, kurį pasirinkote, tai pasivaikščiojimas gamtoje, saulėlydžio stebėjimas, viskas, kas atneša taiką, ramybę ir padeda matyti plačiau, ne vien tik save.

Artėja pats dvasingiausias metų laikas – Kalėdos. Džiugu ir tuo pačiu šiek tiek liūdna dėl kai kurių pseudotradicijų. Aš niekada nesupratau, kodėl nukrauti gausiai stalą per šventes yra svarbiau, nei gausiai sakyti gražius žodžius tiems, kurie prie jo sėdi. Kaip ir niekada nesupratau, kaip spalvotas paskubomis nupirktas daiktas gali atstoti pokalbį iš širdies. Visa tai man visą laiką atrodė ne bendravimas, o tik į kraują įaugusi jo imitacija. Masinė, beje. Su pasekmėmis. Kai ilgą laiką badauji šilto ryšio su kitais ir savimi, pradedi kimšti į save visokius netikusios jo pakaitalus, kol vieną dieną apsidairai, o tavo namai – kimšte prikimšti batų ir diplomų, pilvas – alaus ir šokolado, o širdyje – tuščiau nei Sacharoje.

Tad jei nori ir gali padovanoti man kažką šioms Kalėdoms, padovanok man (o galbūt ir kitiems) ką nors, kas neužgriozdins mano namų, bet užpildys mano širdį.

Jei gali, padovanok gerą anekdotą ir siautulingą juoko dozę – jis taip gerai išsiurbia iš smegenų kasdienybės įtampą.

Jei gali, padovanok jaukų pašnekesį prie kavos puodelio. Tikrą. Nerašyk šimtą kartų facebooke, kad reikia susitikti kavos, o geriau paskambink pakeliui iš darbo ir užšok minutei. O jei net neplanuoji to daryti, geriau nerašyk nieko. Neištesėti pažadai dulka ne mažiau nei statulėlės, kol nukeliauja užmarštin, taip niekam ir nepasitarnavę.

Jei gali, padovanok savo kompaniją vakare, kad turėčiau su kuo paaikčioti dėl raustančio saulėlydžio. Arba ryte – auštančiai saulei sutikti ir kepti blynams.

Jei gali, pasakyk komplimentą, tą kurį nurijai gal šimtą kartų, nes buvo netinkamas laikas. Arba už akių nedovanok „komplimentų“ apie mane kitiems. Ir tai jau bus pakankama.

Jei vis tiek nori padovanoti ką nors materialaus, padovanok savo paties iš sėklos išaugintą apelsiną. Jis augs kartu su mano vaikais.

Jei nori, padovanok man pažadą kitąmet per Vėlines nuvažiuoti pažiūrėti žvakučių jūros. Gal ten abu prisiminsim, jog esam mirtingi ir nebeleisim savo laiko veltui.

Jei nori. Tam reikės daugiau laiko, nei pakeliui iš darbo nupirkti kokį nors niekalą, bet tai bus dovana, kuri praturtins dvasiškai per Kalėdas. Vėlines. Kasdien. Arba nedovanok nieko, tik pasiųs iš toli vieną gerą mintį ir tai bus taip beprotiškai Kalėdiška.

Ačiū

P.S. Linkėjimai dangun, tėti. Ačiū už žvakučių jūrą ir už tai, kad mylėjai taip, kaip mokėjai.

Raminta Vaičiulė
Iliustracija: Wesley Tingey

Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė
DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!