Pagalbos patyrimas ilgalaikėje psichoterapijoje0 (0)
Psichologinės pagalbos stigma lėtai, bet užtikrintai tirpsta, nusinešdama į kanalizacijos šulinį ir eilę neatsakomų klausimų – „Kam tau svetimas žmogus, ar su draugais negali pakalbėti?“, „Tau tikrai taip blogai?“, „Kaip galima už tai mokėti pinigus?“, „O čia kartais ne priklausomybė?“. Sakysite, „Ne“ – šie klausimai skamba lygiai taip dažnai, kaip ir prieš dešimt metų? Na tada bent jau mano aplinkoje jų nebėra ir už šią aplinką, kurioje legalu metų metais eiti į psichoterapiją, nors visai „normaliai“ funkcionuoji profesinėse bei socialinėse srityse, mokėti už tai pinigus ir nežinoti nei kada nei kuo visa tai pasibaigs, aš esu dėkinga.
Dėkinga mamai, draugėms, Individualios psichologijos institutui ir visoms psichoterapeutėms (taip, jų buvo ne viena).
Tačiau klausimas išlieka. Šį kartą aš jį pasirenku pati[1]. Atsakymo ieškau fenomenologiškai, tai yra tokiu būdu, kuris leidžia matyti dalykus tokius, kokius mes juos patiriame. Remiantis Giorgi metodu, tyrimo dalyvių buvo paprašyta prisiminti vieną ryškiausią situaciją, kai psichoterapeutas jiems padėjo ir papasakoti šią situaciją. Atlikta analizė pateikia iliustracijas, kaip patiriame pagalba ilgalaikiuose (virš 50 val.) savo noru pasirinktuose ir giliuose (psichodinaminės krypties) psichoterapijos santykiuose. Tai, kas čia pateikta yra subjektyvus žvilgsnis į subjektyvią patirtį, nepretenduojantis į jokią objektyvią tiesą.
Jonas
Jonui 44 metai. Jo ir psichoterapeuto bendradarbiavimas truko 2 metus, susitinkant 2 kartus per savaitę. Nuo psichoterapijos pabaigos praėjo vieneri metai.
Mūsų pokalbis vyksta racionaliai ir konkrečiai. Jonas pabrėžia, kad situacijų buvo daug, ir vienareikšmiškai atsakyti į mano klausimą, koks ryškiausias pagalbos patyrimas, jam būtų sunku. Tačiau man paprašius – įvardina patirtą atvejį, o vėliau ir dar vieną. Klabėdama su Jonu, aš iš tiesų supratau skirtumą tarp įvardinimo ir papasakojimo. Nesistebiu, kad konkretumas buvo viena pagrindinių temų ir pačioje pagalbos situacijoje.
Jono pagalbos patyrimo prisiminimas buvo susijęs su konfliktine situacija, kuriai būdingi prieštaringi jausmai („kai aš norėjau važiuoti į Norvegiją žvejoti ir bijojau pasakyti …“), nepasitikėjimas savimi ir abejonė, ar tai, ko jisai nori, gali būti įgyvendinta, ar tenkindamas savo poreikius nesusilauks neigiamų pasekmių („nu… aš išvažiuosiu dabar, be manęs viskas sugrius. Nu per daug to žinai, nu … manęs nebus, tai pasaulis sugrius“).
Šioje situacijoje Jonas susiduria su tuo, ką jis vadina konkretumu, t.y. labai tiesia, aiškia ir išreikšta psichoterapeuto pozicija („sakė – jūs turit važiuot ir viskas, jeigu norit, jūs turit važiuot, jums reikia [2]“.), kurią pats Jonas įvardina kaip padrąsinančią ir atitinkančią jo poreikius („žinai, kai tave padrąsina, kai tu pats nesiryžti priimti kažkokį sprendimą tai, toj vietoj reikėjo ir jis labai gerai padėjo. Davė tokį žinai, spyrį „bumt“ ). Ši psichoterapeuto pozicija, išreikšta konkrečiu pasakymu, įgalino Joną priimti sprendimus („Aš atsimenu „OK“ priėjau ir pasakiau, kad aš važiuoju, nieko aš nežinau.“) ir juos įgyvendinti tiek tada, tiek ir dabartiniame gyvenime („O šitie va buvo tokie aktualūs ir šiai dienai yra aktualūs.“)
Nors Jonas tiesiogiai nekalba apie santykio artumą ar ryšį, tai atsiskleidžia kitais būdais. Jonas pabrėžia, kad tokios „konkrečios šnekos“ buvo ne iš karto, kad tam reikėjo laiko, reikėjo, kad psichoterapeutas jį pažintų („gal aš manyčiau, kad iš pradžių buvo apsiuostymas, žinai. Jis norėjo vis tiek suprasti, ko man reikia, kas aš esu, susidėlioti, kokie mano prioritetai ir visa kita.“). Galėčiau sakyti, kad Jonas patiria psichoterapeutą, kaip besidomintį juo ir jo poreikiais, kaip norintį jį geriau pažinti, kad galėtų duoti tai, kas Jonui reikalinga („man niekas nesugebėdavo taip tiesiai pasakyti, visi, žinai, kažkaip tata tata, visaip… sakė“). Tokiu būdu pažinimas, kuriam reikia laiko, tampa santykių simboliu.
Taip pat galima daryti prielaidą apie santykio racionalizavimą, kai jausmai slepiami už konkrečių minčių bei veiksmų („man jis iš esmės, ta prasme jis man padėjo daugiau paju… įdavė pasitikėjimo savim.“). Galbūt todėl, kad tai yra vyriškas santykis, o gal tiesiog dėl to, kad tai yra tai, ko reikia klientui – konkretumas, aiškumas, tiesiai išsakytos pozicijos teikia saugumo, kurio galimai trūksta kitose gyvenimo situacijose.
Kartu su santykiu atsiveria ir gilesnis pagalbos patyrimo aspektas. Tai, kas įgalino Joną priimti tuos aktualius sprendimus, galima įvardinti kaip suvokimą, kas esi ir, kas nesi, kartu patiriant, jog tai, kas esi – pakankamai gera. Psichoterapeuto pozicija leido Jonui patikėti, kad jo noruose nėra nieko blogo („jis viename ir kitame, sakykime, nematė, kad aš daryčiau kažką tokio blogo, kas galėtų kažkur tai kažkam tai pakenkti, o juo labiau man pačiam.“) ir jų įgyvendinimas yra teisėta meilės sau išraiška („parodė, kad man reikia save mylėt ir save saugot. Kitoj vietoj, ta prasme mylėti save ir leisti sau kažką tokio, ką aš tikrai noriu daryt.“).
Apibendrinant, Jonas pagalbą psichoterapijoje išgyveno kaip save ir savo ribas leidžiantį patirti bei įtvirtinti kitokį, nei įprasta, santykį su juo besidominčiu psichoterapeutu. Ryškiausiai tai atsiskleidė, kai nepasitikėjimo savimi ir savo norais situacijoje Jonas susidūrė su psichoterapeuto aiškiai išreikšta padrąsinančia pozicija, kuri atitiko Jono poreikius bei paskatino jį priimti ir šiandien aktualius sprendimus.
Neringa
Neringai yra 44, ji baigė savo 90 valandų trukusią psichoterapiją prieš 9 metus. Šiuo metu Neringa yra naujoje psichoterapijoje, pas kitą psichoterapeutą. Jos pasakojime, sugrįžime į praeitį, girdžiu daug pasilyginimo savęs tokios, kokia yra dabar, kaip dirba dabartinėje terapijoje, ir tos kuri buvo tada, prieš devynerius metus, aname santykyje.
Neringa prie atsiminimo ėjo labai lėtai. Vos tik paprašius prisiminti pagalbą, ji prisipažino, kad į galvą ateina ne pagalba, o priešingi dalykai – tai, kas tuo metu atrodė nesuprantama ir kėlė pasipriešinimą. Tie dalykai šiuo metu Neringai jau atrodo priimtini, tačiau iš praeities likęs tam tikras apgailestavimas, kad terapija nebuvo tokia, kokia galėjo būti, tarsi ne visas jos potencialas buvo išskleistas. Nenusivaliusi šių dulkių, neatskleidusi šių likusių jausmų, Neringa turbūt ir negalėjo sugrįžti į tai, kas tuomet buvo pagalba.
Neringa ryškiausiai pagalbą patyrė psichoterapijoje sesijoje, kuri buvo pirmoji po skaudžios netekties jos gyvenime. Šioje situacijoje išryškėja visapusiškai palaikantis psichoterapeutės vaizdas: jinai yra atliepianti, globojanti („per tą sesiją jinai tiesiog atėjo jau manęs pasitikti. Iš tikrųjų aš jau mačiau, kad jinai susirūpinusi, iš tikrųjų < …> globojanti…“), jautri. Tokia terapeutės pozicija leido Neringai patikėti, kad ji iš tiesų jai rūpi ir galbūt netgi galėjo pasijusti mylima („Ko gero tai vat buvo… jinai, per visą tą terapijos laikotarpį aš mačiau kaip jinai susirūpinus buvo dėl manęs.“).
Neringos teigimu, toks psichoterapeutės priėmimas leido jai atsiskleisti, papasakoti tai, ko niekam kitam negalėjo pasakoti („Tai vat sakykim taip, tuo metu aš jaučiausi, kad tai yra žmogus, kuriam aš galiu papasakoti kažkokias tai smulkmenas, kaip ten jis atrodė, ar kaip ten man tada viskas, nu kaip aš ten jaučiausi, ko nu paprastai kažkaip kitiem žmonėms aš nepasakoju…“) ir pasijusti priimta. Skausmingos situacijos aplinkybes Neringa įvardina kaip „smulkmenas“, taip, galbūt, nuvertindama savo jausmus, kurie niekam kitam nerūpėjo ir tik psichoterapeutei ji galėjo juos atskleisti, pasidalinti („jo, aš galėjau papasakoti labai daug sunkių dalykų, labai su tokiom smulkmenom iš tikrųjų, kurias jinai priėmė labai normaliai ir dar kažko paklausinėjo netgi vat apie tai. < …>“).
Šioje situacijoje, psichoterapijos pagalba, Neringa jaučiasi išgyvenusi santykį, bendrumą ir artumą su kitu žmogumi („Kažkaip vat ko gero buvo momentas, kai aš jaučiausi artimiausia jai. Tuo metu per visą terapiją.“). Tai buvo tai, ko Neringai tuo metu labiausiai reikėjo, kas atliepė jos tos akimirkos poreikius ir padėjo („Tas man labai tiko.“).
Neringos pagalbos patyrimo epizodas yra labai ryškus, nors pačiame interviu atsiskleidžia daug netikrumo dėl paties santykio su terapeute. Neringa teigia, kad jis nebuvo labai tvirtas, ji nesugebėjo atsiverti, jautėsi tarsi atsiribojusi („labai buvau paskendusi savo skausme, nerime ir visokiuose kitokiuose jausmuose, ir, kaip aš dabar galvoju, tai iš tikrųjų ta terapija daug kur man plaukė truputėli virš manęs iš tikrųjų.“). Tačiau kartu Neringa pripažįsta, kad psichoterapeutė buvo žmogus, kuris ją išklausydavo, kuris skyrė jai laiką, ir kuriai ji galėjo nemažai ką papasakoti, ko nelabai galėjo papasakoti kitiems žmonėms. Tokiu būdu psichoterapeutė tarsi užpildė tą santykių vakuumą Neringos gyvenime („nes, ta prasme, netgi galbūt tokių artimų draugų su kuriais taip labai gali išsikalbėti … neypatingai … nuo šeimos aš apskritai slėpiau santykių, santykių problemas. Tai jinai buvo toks legalus žmogus, kuris, kuriam tu gali sakyti, ką nori ir, ir …“)
Neringos pagalbos patyrimas – tai gilus ir visapusiškas terapinio palaikymo išgyvenimas, kuomet esant sunkiomis, skausmingomis, sudėtingomis, t.y. daug jėgų reikalaujančiom išorinio pasaulio aplinkybėm, psichoterapeutas yra tas žmogus su kuriuo gali saugiai „iškristi į nuosėdas“ ir „susirinkti save“ iš naujo.
Simas
Simui yra 40 metų, jo terapija baigėsi prieš 3 metus ir truko 2 metus, virš 100 valandų. Mums susitikus, Simas pasakoja neskubėdamas, stengiasi tiksliai įvardinti savo jausmus, savo patyrimus, tačiau kažką ir nutylėdamas. Man kelis kartus tenka pasitikslinti, ką jis turi galvoje. Kai kurie žodžiai susimala taip, kad neaiški jų prasmė. Pats pagalbos patyrimas, kurį išnagrinėsiu nuosekliau taip pat „susipainiojęs“. Analizuojant šį patyrimą mane nuolatos persekiojo klampumo jausmas. Tarsi istorija būtų ne tik apie pagalbą, tarsi kiekvienas žodis reiškia ką nors kitą, o gal netgi visiškai priešingą dalyką.
Simui ryškiausiai pajuto psichoterapeutės pagalbą sunkioje situacijoje, kai jis išgyveno gilius prieštaringus, abejonių savimi kupinus, jausmus, suvokęs apie save skausmingus ir nemalonius dalykus. Šioje situacijoje Simas susidūrė su psichoterapeutės palaikymu, pasireiškusiu tikėjimu jo sugebėjimais susitvarkyti, kaip kitokiu, niekada nepatirtu santykiu, kuris padėjo jam priimti sprendimą konfliktinėje situacijoje.
Simo prieštaringi, konfliktuojantys jausmai atsiskleidžia konkrečioje situacijoje, kurią jis pateikia kaip pagalbą, tačiau pažymi, kad aplinkiniai tokią pagalbą vertino absoliučiai priešingai („Jie iš karto ne, nu žiauri tavo terapeutė“). Prieštaringi jausmai gali būti sietini ir su tuo, kad pats Simas tokį santykį įvardina kaip naują patyrimą („man pats keisčiausias galbūt man tuo, kad aš niekad nebuvau taip.. nu taip ssu tuo susidūręs“), kuris greičiausiai neatitiko jo lūkesčių, įsivaizdavimo, kaip „mama“ turėtų reaguoti į parodytas žaizdas, bet tuo pačiu savo potencialu tuos lūkesčius pranoko, kaip ir Simas šioje situacijoje pranoko pats save.
Pagalbos patyrimas įvyksta skausmingomis aplinkybėmis, kuomet Simas teigia išgyvenęs gilius, sunkius, stiprius jausmus („tuo metu patirtas buvo skausmas“) ir pasiekęs sudėtingas įžvalgas (…aš patyriau tą, kaip čia… ką aš žinau…. tą kažkokį pamatymą ar suvokimo variantą, tą insaitą“). Esant šioms skausmingoms įžvalgoms apie save patį, Simas jaučia susilpnėjusį pasitikėjimą ir terapeutės globos poreikį („(atodūsis) Ko labai norėjosi…“).
Psichoterapeutės pagalbą Simas įvardina kaip palaikymą, kuris padrąsino jį labiau pasikliauti savo vidiniais sugebėjimais („aš galvoju, kad tipo tas vie… vienas ryškiausių palaikymų, kad žmogus, matantis mane iš šalies, …. padrąsina būtent tuo, kad aš sugebėsiu“), kaip psichoterapeutės tikėjimą, kuris persidavė ir jam pačiam („…tai, kad jinai tiki, kad aš išgyvensiu. Su tais sudėtingais jausmais, tą keturiolika dienų, ar kiek ten, to, to, to tarpo tame,“). Patyrimo intensyvumą stiprina ir tai, kad Simo kančia buvo susijusios su nemaloniomis įžvalgomis apie save, o psichoterapeutė vis tiek juo tiki, nepaisant visko („… aš galiu pakelti tą skausmą, tą pamatymą savo labai negražaus, labai nemalonaus, labai ne kokio…“ ).
Šiame pagalbos patyrime atsiveria ir vidinis konfliktas: iš vienos pusės – įgalinimas turėti drąsos („vat tas tas postūmis pabūti vienam su savim ir turėti tos pačios drąsos pabūti, kad nebėgt pas „mamą“, tas“), iš kitos pusės – labai stiprus noras bėgti pas „mamą“ („aš tikrai norėjau… aš tikrai dėl tos valandos nenorėjau važiuoti į Nidą.“). Terapeutės palaikymo patyrimas leidžia Simui šioje konfliktinėje situacijoje pamatyti pasirinkimo galimybę ir patirti savo galėjimą bei atsakomybę ją spręsti („Mano pasirinkimas buvo arba šeima, va, nu, tuo metu ar ne, ir su ja važiuoti susiplanuotai, nu vat, susiplanuotai kelionei, išvykai su galimybėmis nu ta prasme… ar pasilikti dėl 45 minučių tam, kad susitikti, žinai.“).
Galiu sakyti, kad šioje situacijoje atsiskleidė psichoterapeutės pagalba Simui paaugti. Joje girdisi ir mažo vaiko „noriu mamos“, ir suaugusio vyro „galiu pats“. Tai senų, įprastų, bet jau išaugtų šablonų atsisakymo ir naujų, gąsdinančių buvimo būdų išbandymo situacija. Todėl čia daug susipynusių jausmų, bet taip ir turėtų būti žengiant žingsnį į nežinią.
Vietoj pabaigos
Šios kelis istorijos iš psichoterapijos kabinetų nepretenduoja į jokią objektyvią tiesą – jos papasakotos taip, kaip patirtos, o užrašytos taip, kaip išgirstos, todėl puikiausia liudija vieną iš garsiausių A. Adlerio citatų – „viskas gali būti ir kitaip“. Tačiau, jeigu gali būti „kitaip“, tai gali būti ir „taip“. Ir, jeigu visgi būna taip, kaip čia buvo papasakota, tai apie ką gi mes čia kalbam?
Bendroje pagalbos patyrimo struktūroje atsispindi, jog visais atvejais ryškiausiai pagalba patiriama skausmingose, sudėtingose, vidinių dvejonių kupinose situacijose. Šiose situacijose klientai į psichoterapiją atneša savo jausmus, konkrečius patyrimus, turimus įsitikinimus, vidinius bei išorinius konfliktus, kurie aštriai žeidžia jų gyvenimus. Pagalbos patyrimo situacijose ilgalaikėje terapijoje išryškėja ir aiškus santykio fonas, kaip dažnai kitokio, dar nepatirto ryšio kliento gyvenime patyrimas. Pati psichoterapeuto pozicija kliento situacijos atžvilgiu gali būti skirtinga – nuo besąlygiškai palaikančios iki konfrontacijos. Ji gali būti neatitinkanti lūkesčių ir absoliučiai juos pranokstanti, gali būti nuosaikūs arba aktyviai, tiesiai išreikšti. Tačiau visais atvejais jie yra tinkami, tarsi psichoterapeutai sugeba duoti tai, ko tą akimirką jų klientui labiausiai reikia. Ir svarbiausia, kad klientas sugeba paimti tai, ką psichoterapeutas jam ar jai duoda. Jie patys jaučiasi padrąsinti, priimti, priėję naujų įžvalgų, ko pasėkoje – įgalinti atlikti vidinį, o kai kuriais atvejais – ir išorinį judesį.
Ir čia aš leidžiu sau prieiti išvados, kad psichoterapeutai nieko labiau apie mus (klientus) nežino, nėra apdovanoti ypatingomis įžvalgomis ar gebėjimais. Greičiausiai tą patį, vienu ar kitu momentų, lygiai taip pat sėkmingai galėtų pasakyti ir gera draugė, brolis ar bendradarbė. Visa paslaptis yra tame, jog psichoterapeutai moka mus (tuos, kurie eina) palydėti iki tos vietos, kur mes jau galime visa tai išgirsti – iki atvirumo.
Gabija Jurgelytė | ipi.lt
Individualiosios psichologijos konsultantė ir dėstytoja
Išnašos:
[1] Tyrimas atliktas vadovaujant dr. Rasai Bieliauskaitei ir konsultuojantis su dr. Agne Matulaite
[2] Citatose naudojamas žymėjimas: paryškinta – garsiai išsakyti; pasvirę – tyliai išsakyta; pabraukta – pabrėžtinai, išsiskiriančiai pasakyta.
Iliustracija: Alex Bertha