Palikę užuovėją

0

palike-uzuovejaRichard Bach “Palikę užuovėją” (2009)
Išleido: Trigrama

“Mano tiesa ilgai gryninosi. Vadovaudamasis nuojauta ir neprarasdamas vilties žvalgiausi jos telkinių, gręžiau gręžinius, filtravau ir gryninau ją įsileidęs į kuo gilesnius apmąstymus, paskui, kad ir neramia širdimi, perleidau ją per savo variklius ir nekantraudamas laukiau, kas iš to išeis.

Neslėpsiu, pasitaikė keli sprogimai, kartą ar porą driokstelėjo, ir aš netrukau suvokti, koks turėtų būti tikrai veiksmingas mėgėjo sukurtas filosofinis mišinys. Suodinas, bet įgavęs išminties, tik dabar galutinai suvokiau, kad didžiąją savo gyvenimo dalį tokiu ir naudojausi. Net ir šiandien drąsiai, bet nepamesdamas galvos, šiame mišinyje didinu oktano kiekį.

Bet iš man žinomų faktų tokį kurą ėmiausi gaminti ne dėl pramogos ir ne todėl, kad manęs būtų nepatenkinęs įprastas filosofinis mišinys. Pasišovęs surasti pirmines mūsų būties priežastis ir dalykus, dėl kurių verta gyventi, dar paauglystėje domėjausi religijomis, o vėliau, jau tapęs Karinių oro pajėgų lakūnu, vakarais studijavau Aristotelį, Dekartą, Kantą.”

Šioje knygoje Ričardas Bachas tęsia savo skrydį į vidines erdves, ieškodamas dvasinės pilnatvės ir atsakymų į amžinuosius klausimus.

Manoma, kad kūrybingumo, asmeninio augimo ir gyvybės šaltinis yra mumyse esantis vaikas. Giliai savo viduje autorius aptinka slaptas duris į tamsią erdvę, kur gyvena aštuonerių metų berniukas, kuriuo jis pats kažkada buvo. Ar gali duoti ką nors gera toks susitikimas? Ką patys patartumėte sau, jei susitiktumėte save dabar dar vaiką?

Užsimezga vaiko ir suaugusio dialogas. Vaikystės svajonės mums gali suteikti sparnus, suaugusio žmogaus patirtis – išmintį, o visa tai sudėjus kartu – atsiveria laisvės ir naujos būties horizontai…

 

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here