Pamąstymai apie laimę

3

Paskutiniu metu vis dažniau girdžiu žodžių junginį „laimės paieškos“. Nežinau kodėl, ar todėl, kad mano draugai iš tiesų patiria krizę, ar todėl, kad ją patyriau pati ir pradėjau reaguoti į aplinkinių pasisakymus šia tema. Nepaisant priežasties, laimės tema visada įdomi apmąstymams. Pagrindinis dalykas, kuris mane neramina paskutiniu metu, yra tai, kad žmonės imasi desperatiškų laimės paieškų. Man iš tiesų skaudu žiūrėti, kaip jie save kankina ieškodami tos išsvajotos laimės. Tik ar verta?

Kas yra laimė? Manau, svarbu suvokti, kad laimė yra narkotikas, kurį gamina smegenys, kad judėtum į priekį. Laimė yra maži ir trumpalaikiai apdovanojimai už tai, kad tu socializuojiesi, pasieki savo tikslų darbe ar kitoje veikloje, atrandi kažką naujo. Pagalvokite, kada būnate laimingi. Kai nukrenta, tas taip ilgai išvargtas kilogramas, po ilgalaikių pastangų jus paaukština ar pavyksta pagaminti skanų patiekalą. Gyvenimas kupinas mažų ir didelių laimėjimų. Bet kas nutinka, kai pasiekiate tą laimėjimą? Ogi atsiranda naujas tikslas ir vėl viskas iš naujo. Stengiatės jo pasiekti, kankinatės, dedate visas pastangas, kad gautumėte tą mažytę laimės dozę.

Laimę prilyginčiau alkiui, skausmui ar seksui. Alkis tai mūsų smegenų signalas, kuris neleidžia mirti badu. Skausmas mus apsaugo nuo rimų sužalojimų ir moko kas mums yra pavojinga. Seksas yra malonus, tam, kad visuomenė daugintųsi. Kai jaučiame alkį, valgome. Kai mums skauda, nebetęsiame veiklos, kuri sukelia skausmą. Kai norime orgazmo, mylimės. Lygiai taip pat ir laimė turi savo paskirtį. Laimė yra tai, ką gauname po sunkaus darbo arba nusižengimo savo įprastai rutinai. Todėl lengviausia patarti –susikurk kuo daugiau tokių akimirkų ir būsi laimingesnis. Bet pagrindinė laimės savybė yra trumpalaikiškumas. O darbas, kurį įdedame laimei pasiekti dažnai būna ilgalaikis ir lydimas savęs smerkimo, ieškojimo, bemiegių naktų, ašarų ir daugelio kitų neigiamų dalykų. Ar verta?

Manau daugelis žinote garsųjį piešinį su asilu ir morka. Mano nuomone, jis puikiai pavaizduoja, kas yra laimė. Mes esame asilai ir žinome, kad laimė yra visai šalia, ranka pasiekiama. Bet vis negalime jos pasiekti, kaip asilas morkos. Po kiekvieno didesnio žingsnio geriau užuodžiame jos kvapą, bandome krimstelėti. Morkos gauti niekaip nepajėgiame, bet kvapas ir vaizdas toliau vilioja mus stengtis, bėgti, daryti. Deja, morka pakabinta taip, kad niekada jos nepasiektume.

motyvacija

Aplink pilna patarimų, kaip būti laimingam. Išgirsite garsias frazes, tokias kaip „išeik iš komforto zonos“, „tobulėk“, „veik“ ir „tik tu esi atsakingas“. Ir tame yra daug tiesos. Didelei daliai visuomenės vis dar svarbu išgirsti šias tiesas ir jomis vadovautis. Suprasti, kad niekas kitas, tik jie patys atsakingi už savo gyvenimą ir kokia nuotaika jame vyrauja. Deja, toks mokymas turi ir neigiamą pusę – juk tai skatinimas tapti laimės narkomanu.

Visuomenę būtų galima suskirstyti į tris dalis pagal pažiūrį į laimę. Pirmoji, ir deja vis dar didžiausia, dalis yra ta, kuri kaltina visus (tik ne save) dėl to, kad yra nelaimingi. Į šią kategoriją patenka ir žmonės, kurie išvis neigia laimės egzistavimą. Šiuos visuomenės veikėjus galima atpažinti pagal reguliariai blogą nuotaiką, blogą Lietuvą, blogus jos politikus, per mažą algą, ištvirkusias žvaigždes, didelį nusikalstamumą, neišprususį jaunimą ar gyventi trukdančius pensininkus. Tai žmonės, kurie visame kame atranda blogo. Dažniausiai jų politinė pozicija yra prieš. Ir visai nesvarbu prieš ką, svarbiausia – prieš. Visi tie, kurie yra laimingesni, turtingesni ar kažkuo geresni už juos yra vagys arba turėjo geresnes galimybes pasiekti to, ką pasiekė. Tai kategorija žmonių, kurie visada ras, kaip paaiškinti, kodėl jie nieko nepasiekė. Tik tame paaiškinime niekad neišgirsi nei vieno kaltinimo nukreipto savo atžvilgiu. Kadangi jie nieko nepasiekė, jie nelaimingi.

Antroji žmonių kategorija žino kad laimė yra ir žino, kad tik jie patys yra už tai atsakingi. Jie stengiasi, daug dirba, siekia vis naujų tikslų. Pasiekia vieno ir imasi kito. Ir taip vis daugiau ir daugiau. Dažnai iš tokio žmogaus gali išgirsti frazes „aš turiu per mažai veiklos“, „aš turiu numesti dar penkis kilogramus“, „aš turiu pasiekti vadovo poziciją“, „aš turiu tai išmokti“ ir panašiai. Šie žmonės gauna savo laimės dozę. Kaskart, kai pasiekia savo tikslų, jie gauna tą mažytę morfijaus
dozę. Ir pradeda savo kelionę iš naujo, kad gautų dar. Jei esate toks žmogus, stabtelėkite minutę ir atsitraukite nuo savo gyvenimo per pora žingsnių. Pažiūrėkite į jį. Pažiūrėkite į save. Ar jūs tai kontroliuojate? Ar esate tame kelyje, kuriame norite būti?

Yra ir trečioji grupė. Tai žmonės, kurie supranta laimės esmę. Laidoje „Kitokie pasikalbėjimai“ gerbiamas profesorius Vytautas Lansbergis, paklaustas laimės formulės, sakė „O kas ta laimė? Pilnatvė? Taip nebūna, kad viskas tavo gyvenime būtų gerai vienu metu.“ Ir tai reikia suprasti. Tai reikia priimti. Nesupraskite manęs neteisingai. Aš tikrai nesakau, kad reikia grįžti į pirmąją visuomenės kategoriją ir nieko nedaryti. Bet reikia įsiklausyti į save. Paskutiniu metu mano dažniausias patarimas žmonėms, kurie man rūpi – pasikalbėk su savimi. Atsisėsk ir rimtai, nuodugniai paanalizuok kas tau trukdo džiaugtis gyvenimu. Ir atsakymas dažnai nebus darbas, vaikino dėmesio trūkumas, dešimčia kilogramų per didelis svoris ar seniai darytas remontas.

Pirmiausia reiktų nepamiršti Maslow piramidės. Jei nepakankamai miegi, nesportuoji, valgai prastą maistą, neturi laiko ir erdvės sau, tu negali tinkamai susidoroti su aplink esančiu stresu ar džiaugtis gyvenimu. Taigi pradėti siūlau būtent nuo to. Ir nereikia savęs lyginti su Afrikos vaikais. Tavo aplinka kitokia, todėl kitokie ir poreikiai. Tavęs nedžiugina tavo gyvenimas? Pirmiausia pradėk normaliai miegoti ir sveikiau valgyti. Išeik į gryną orą ir padaryk mankštą ryte. Skirk bent šiek tiek laiko tik sau. Pabūk tyloje ir ramybėje be baimės, kad kažkas įsiverš į tavo vienatvę. Gali medituoti, gali tiesiog mąstyti. Negali to padaryti namuose, tebūnie, sėsk į automobilį ir važiuok ten, kur galėsi tai padaryti. Tik tada, kai patenkinsi savo fiziologinius poreikius galėsi galvoti apie gyvenimo džiugesį. O dabar klausimas antrosios grupės atstovams – ar tik ne laimės siekimas iš jūsų atima dalį miego, tas vienatvės valandėles ir sveiką mitybą? Juk nėra laiko, ar ne? Juk reikia siekti laimės…

Kai patenkinsi savo fiziologinius poreikius, nustok save smerkti. Nustok save laužyti ir kankinti. Juk jei sieki laimės, tu vis nepakankamai gerai kažką padarai, nepakankamai pasistengi. Per ilgai buvai su draugais, per mažai laiko skyrei darbui. Save reikia mylėti labiau nei bet ką kitą. Įsiklausyk į save. Jei išgirsi, kad tau trūksta ramybės, neik susitikti su būriu draugų, net jei anot aplinkinių, būtent tai tau turėtų padėti pasijausti geriau. Nebijok, kad jei praleisi susitikimą, draugai nustos su tavimi bendrauti. Net jei taip ir nutiks, tu nepražūsi. Jei nemeluosi sau, neapgaudinėsi savęs, tapsi
laisvesnis ir pačios vienatvės tau reikės mažiau. Būsi pilnas, ramus ir tvirtai stovėsi ant žemės. Nepamiršk – tu niekam nieko neprivalai. Aš nesiūlau tapti neatsakingu. Aš siūlau daryti tai, ką širdis liepia daryti. Jei susitiksi su draugais ar šeimynykščiais tik dėl to, kad privalai, nei viena pusė nebus laiminga. Jei darai kažką prieš savo valią kiti tai jaučia. Tokie veiksmai ilguoju laikotarpiu nesuteikia džiaugsmo nei vienai pusei. Be to, nepamiršk, kad ir kiti tau nieko neprivalo. Todėl nepyk, jei kitas nenori tavęs matyti ar su tavimi bendrauti. Duok jam tą ramybės minutę ir jis grįš pas tave su šypsena. Tada abu būsite laimingesni.

Kiekvienas žmogus yra savotiškas. Tai, kad esi kitoks nei dauguma, nereiškia, kad esi blogas. Geriau vertink tai, nei smerk save ir versk tapti kažkuo kitu. Nesmerk ir kitų – jie irgi kitokie. Išmok priimti dalykus tokius, kokie jie yra. Daug efektyviau yra nustoti su viskuo kovoti ir išmokti su tuo gyventi. Dažnai laimės receptus išgirsi iš žmonių, kurie suserga mirtina liga, netenka artimųjų, tampa neįgalūs, netenka svajonių darbo ar patiria kitokį rimtą gyvenimo sukrėtimą. Taip yra todėl, kad jie nieko nebegali pakeisti ir suvokia tai. Jie išmoksta priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Ir nebūkite
maksimalistai – nesakau, kad reikia prisitaikyti, plaukti pasroviui ir besąlygiškai tikėti likimu. Reikia būti aktyviam, bet kartu ir atviram. Prisimenate morką? Iš tiesų tai tik morkų kvapu prisotinta butaforija. Tas kvapas yra mūsų trumpalaikė laimė, bet ilgalaikė pastovi laimė, kokią dažnas įsivaizduoja, neegzistuoja. Priimkite tai.

Taigi, ką siūlyčiau reziumuojant? Mylėk save. Svarbiausia, nemeluok sau. Turėk ilgalaikę strategiją, o ne taktiką. Suprask, kur eini ir nebėk nesidairydamas aplink. Būk atviras aplinkai. Nesmerk nei kitų nei savęs. Suprask, kad laimė laikina ir naudokis ja savo tikslams pasiekti, bet netapk priklausomas nuo šio narkotiko. Laimė iki šiol buvo tavo gyvenimo tikslas? Pamenu, kažkada mano standartinis gimtadienio palinkėjimas draugams būdavo „Būk laimingas, nes jei esi laimingas, reiškia turi viską, ko reikia“. Dabar linkiu, kad gyvenimas būtų džiugus ir prasmingas. Tokio tikslo palinkėsiu ir jums.
[psichika.eu]
Alina Gordijenkaitė, 2015-03-08

Dalintis:

3 COMMENTS

  1. Įdomus pamastymas. Bet ne visiškai su tuo sutinku. Aišku, dar norėčiau pasitikslinti ką reiškia trumpalaikė laimė. Ar metai būnant laimingu yra kažkas trumpalaikio? Ką noriu pasakyti, kad esu laiminga. Pastoviai. Tai mano būsena ir jos intensyvumas karts nuo karto kinta ir patiriu tam tikrus laimės pikus, bet kalbant apie kasdienybę – aš laiminga. Laiminga, nes įvertindama savo gyvenimą suvokiu kiek daug turiu ir kaip man gera gyventi tą gyvenimą, kurį gyvenu. Ir norėčiau palinkėti tai jausti kiekvienam, kai atsikėlus ryte gali džiaugtis gražia diena ir suvokti, kad tu – laimingas. Ir man laimė – tai ne narkotikas, tai -būsena.

  2. Reiskia turite tinkama strategija, o ne taktika :) jusu gyvenime galbut ir nera viskas tobula visa laika, bet jus mokate tai priimti ir dziaugtis gyvenimu tokiu, koks jis yra. Esate savo kelyje ir tai yra siekiamybe. Pagrindine straipsnio mintis yra, kad gero ir malonaus gyvenimo pasitelkes destrukcija ir saviplaka nesukursi. Deja, daznas bando. O ka pavadinti laime yra labai asmeniska ir kiekvienas po siuo pavadinimu paslepia savo apibrezima.

  3. Man kartais laimė tai tiesiog nieko neveikimas gulint lovoje ir spoksant į lubas, kai lauke šviečia saulė ar lyja lietus. Ir tada taip gera, nes niekur nereikia lėkti, bėgti, stengtis (valgyti sveikai, daryti, kas “atrodo” teisinga, kažko siekti), kažką kažkam įrodinėti. Pabūnu tokioj laimėj, netgi sakyčiau, kad palaimos būsenoj, ir vėl galiu lėkti, bėgti ir t.t.
    Įsiklausykim, ko kūnas ir protas nori, būsim laimingesni.

Komentuoti: *** Cancel reply

Please enter your comment!
Please enter your name here