Pamąstymai apie save, žmones, santykius ir pasaulį

1

draugas-surado-drauga1. Išmokime vertinti tai ką turime

Dažnai kalbuosi monologu, išdėstau mintis savo sielai be aplinkinių pagalbos. Jaučiuosi saugiai, nes būsiu rami ir žinosiu, kad tai, ką pakuždėjau savo sielai, nepasklis į visumą… Neretai tenka matyti nusivylusius žmones, apgautus kitų, kurie palietė ir paliko širdyje žaizdą…

“Tai mano draugas”, “Aš labai vertinu draugystę su šiuo žmogumi”, “Tai mano visas turtas” – tokie žodžiai sklinda mūsų gyvenime. Daugybė iš mūsų nežinome tikrosios šių žodžių prasmės, neatskiriame draugų nuo priešų arba priešų nuo draugų. Skiriamos dvi draugų rūšys: tikri draugai ir naudos draugai. Būtent pastarasis terminas taikomas šiais laikais, tai pagrindinis draugystės iširimo požymis, kai gerieji supranta blogųjų kėslus ir atstato blogiesiems ragus.

ismintisIškyla klausimas: kaip atskirti draugą nuo ne draugo? Atsakymas: jo nežino niekas, pasikliauk savimi, žmogau, juk ir norimą daiktą renkiesi iš daugybės galimybių, kol išsirenki tinkamiausią, taip pat ir su žmonėmis, rinkis tą draugą, prie kurio tu jautiesi geriau ir patikimiau, visų pirma, pažink tą žmogų ir tik tada pavadink draugu, o vėliau gali įgyti teisę vadinti ir tikru draugu.

Tačiau norėjau parašyti ne tai… Mano mintis buvo parašyti apie gyvenimo prasmę. Žiūrėjau filmą “Prisijaukinimo menas”, kuriame pagrindinis filmo herojus norėjo tiesiog nieko neveikti, nes svarbiausia jo mintis buvo veikti tai, ko jis nori, nes vis tiek kažkada mirs, o gyvenimas – lyg iliuzija. Vėliau tam vaikinui atsivėrė akys ir jis suprato, kad nieko neveikti yra kvaila ir išnaudojo gyvenimo jam suteiktas galimybes.

Aš taip pat vis susimąstau: o kas yra tas gyvenimas? Kodėl mes kasdien gyvename ta pačia rutina: miegame, keliamės, prausiamės, valgome, einame į darbą? Tai taip atsibosta ir vargina…

Kodėl mes klojame gyvenimo pamatus ir bandome išsilaikyti visuomenėje, jeigu vieną dieną viskas sugrius ir mūsų nebeliks…

Bet reikia tai priimti kaip aukštybės dovaną, džiaugtis tuo, ką turime, neliūdėti dalykais, kurių pakeisti neįmanoma. Gaila žmonių, kurie pusę, o gal ir visą savo gyvenimą praleidžia juo skųsdamiesi, liedami pykti bei nuodydami save. Tai netik, kad kvaila, bet ir nepagarba sau bei aplinkiniams.

Taigi žmonės, norėčiau jus paskatinti vertinti tai, ką turite šiandien, nesipykti vieni su kitais, nes ateis ta diena, kai kažkada negrįžtamai prarasite žmogų, kuris jums rūpėjo, o jo prisiminimai teliks ilsėtis jūsų sielos kapinaitėse.

Mylėkite, džiaukitės vieni kitais, nes gyvename tik kartą, praėjusi sekundė niekada nebegrįš, ji liks tik iliuzija.

2. Mano naujametis pažadas: “Pasižadėti sau”

Kasdien pasaulyje gimsta ir miršta naujos būtybės. Vienos jų atneša naujus pažadus, o kitos nusineša su savimi, tarsi išblukina. Mes visi skirtingi, individualūs. Kiekvienas mumyse nešioja savitus pažadus, kurių nepadaro ar/ir atidėlioja. Aš ne išimtis… Kaip ir visi sakau: “O gal rytoj”, ateina rytojus ir vėl kartojasi: “O gal rytoj”, tačiau rytojus visada prideda naujų darbų, kurie užkrauna mūsų pečius ir suteikia sąžinės priekaištus.

draugesKiekvieni metai, tai tarsi besikartojanti rutina, tos pačios šventės, tie patys gimtadieniai, tos pačios dienos. Bet realiai, tik pavadinimai tie patys, diena niekada nebus identiška praėjusiai, praėjusi sekundė niekada nebus identiška ateinančiai.

Visų pirma, pasižadėjimą suprantu kaip pasižadėjimą sau, o ne pasižadėjimą kitiems. Suprantu, kad artimiausi žmonės suteikia begales teigiamų jausmų ir emocijų, padeda gyventi, suprasti mus supantį pasaulį. Tačiau po viso šito, reikšmingiausiai priimami sprendimai priklauso tik nuo mūsų, niekas mūsų neužkels į aukštą kalną, jei nevalgysime savo uždirbamos duonos.

Taigi, mano naujametis pažadas bus labai paprastas, trumpas ir nuoširdus. Nesu iš tų žmonių, kurie pažada “pastatyti auksinius gyvenimo rūmus”, aš tik žmogus, kuris pažada gyventi taip, kad rytojus manęs neklaustų: “Kodėl vakar tu įskaudinai pasaulį?”…

Todėl linkiu tau ir tavo draugams pasižadėti sau, kad kiekvieną dieną, kiekvienus metus ir visą gyvenimą, gyvensi be aukštesnės už kitus “pakeltos kartelės”, be daugybės gyvenime esančio purvo, be daugybės netikrumo, o gyvensi taip, kad tavo pasižadėjimas virstų geresnėmis dienomis, nei buvo vakar, kad tavo žmogiškas tikrumas užpildytų tą mažą procentinę dalį, kuri dar yra likusi mūsų žemėje.

3. Apsisprendimo galimybė

Šiandieniniame gyvenime žmogus dažnai užduoda sau klausimą: “Kas aš esu?, Kuo aš noriu būti?, Kokios mano galimybės?, Ar sugebėsiu tai įveikti?” ir t.t. Kažką pradėję mes dažnai suklumpame, nes išsigąstame mums suteikiamų išbandymų. O praėjus kažkuriam laikui, kalbame atgailos žodžius, apie savo jaunatvišką kvailumą neužbaigus pradėto kelio.

as-ir-pasaulisApsispręsti turime mes patys ar eiti toliau ar tiesiog viską mesti, niekas kitas už mus nenuspręs… Kito žmogaus įtaka, gali tik trumpam laiko tarpui paskatinti negriauti savo tikslo… Žinomo brazilų rašytojo Paulo Coelho knygoje “Alchemikas” pagrindinis veikėjas piemuo, nuo pat pradžių neatsisakė savo tikslo-ieškoti savo asmeninės legendos, kurią radęs, gavo įkvėpimą ir gyvenimo išbandymus, suprasdamas, kad gyvenimas, tai lyg stiklas, kuris bet kada gali neatlaikyti ir pažerti savo šukes. Tai pamokanti knyga, kurioje atskleidžiamos dvasinės žmogaus vertybės siekiant godumo.. Tad kiekvienam linkiu, labai gerai apgalvoti savo sprendimus prieš kažką priimant ar kažko atsisakant… Nes pasirinkti mes galime bet kada ir iš daugelio dalykų, o tai įveikti, galime tik tinkamai tam pasiryžę ir paaukoję savo darbą, už kurį vėliau galėsime pasiekti daugelio dalykų ir niekada neteks pasakyti: “Buvau kvailas kam atsisakiau pradėto kelio”.

4. Ateities kelias

drambliukasVėl einu keliu, prieš akis atsiranda tas pats vaizdas, kurį mačiau ir vakar: ta pati juoda mašina, tas pats apgriuvęs bendrabutis, žolė, padengta ankstyvo ryto rasa, nelygus ir jau daugelio gyvų būtybių sumindžiotas asfaltas… Kiek paėjus toliau, pamatau link mano pusės mažais, grakščiais žingsniais atžingsniuojantį žmogų… Staiga žmogus sustoja ir išgirstu, kaip jis tyliai burbteli, kam ėjo pro blogesnį kelią ir nusitepė batus… Pamatau jo gerokai suprastėjusią veido miną negu buvo iki tol… Pasineriu į savo mintis ir pagalvoju… kam žmogus renkasi kelią, per kurį perėjęs jį keiks… suprantama.. juk šitas kelias gerokai trumpesnis negu anas… bet jo niekas nevertė eiti trumpesniu keliu ir paskui gailėtis… šitą situaciją galėčiau pritaikyti kaip formulę gyvenimo keliui… keliui… kurį renkasi tik pats žmogus…

Kartais geriau pasirinkti ilgesnį kelią, bet būti laimingam, negu pasirinkus trumpesnį, gailėtis visą gyvenimą…

Juk taip ir daromos mūsų klaidos, priimant neapgalvotus sprendimus, negalvojant apie ateities kelią…

Parengė:
Neringa Simonauskaitė

Dalintis:

1 COMMENT

  1. …”keliui… kurį renkasi tik pats žmogus…”,-taip, neretai kalbama būtent taip, jog pats žmogus renkiesi savo kelią, pats renkiesi iš pasitaikančių pasirinkimų vieną kurį tai variantą ir pan.,sakoma, jog pats esi savo gyvenimo kalvis, tai ‘statyk’ savąjį gyvenimą ir pan…o jei taip pagalvojus,-ar atėjimą į šį pasaulį irgi pasirenkame?…sakysit, jog čia jau kažką netaip sukalbėjau, galbūt, gal ir netaip, bet dėl visų pasirinkimų einant per gyvenimą, tai norisi retoriškai paklaust,-o galbūt tie mūsų daromi pasirinkimai, tie mūsų gyvenimų ‘statymai’ tebėra LEMTIES veika?…

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here