Pasaulio pažinimas

Natalia Figueredo / Unspla

Nieko nėra niekingesnio, kaip pažinimą ir patyrimą pakeisti įsakymais ir pamokymais.
— Ciceronas, Akademiniai klausimai, I, 12.

Ką galima pasakyti apie tautą, kuri vertina tik tai, kas išspausdinta, kuri pasitiki tik tais žmonėmis, apie kuriuos rašoma knygose, ir tik ta tiesa, kurios amžius solidus?

Pavertę savo nesąmones metaliniu šriftu, mes lyg ir suteikiame joms orumo. Sakydami „skaičiau“, mes norime suteikti savo žodžiams didesnį svorį, negu sakydami „girdėjau“.

Tačiau aš žmonių kalbas vertinu lygiai taip, kaip ir jų raštus, ir žinau, kad rašyti galima taip pat lengvabūdiškai, kaip ir kalbėti; savo laikus aš vertinu ne mažiau už ankstesniuosius, todėl kuriuo nors savo draugu aš remiuosi taip pat mielai, kaip ir Aulu Gelijum* ar Makrobijum**, tuo, ką pats mačiau, kaip ir tuo, ką jie rašė.

O kadangi įprasta manyti, jog dorybė nepasirodo didesnė tik dėl to, kad jos ilgai buvo laikomasi, tai ir aš manau, jog tiesa nepasidaro svaresnė tik dėl to, kad ja ilgai buvo vadovaujamasi.

Aš visada sakau, kad labai neprotinga vaikytis kitų tautų ar knygų pavyzdžių. Mūsų laikų patirtis yra tokia pat vaisinga, kaip ir Homero ar Platono laikų patirtis. Tačiau argi netiesa, kad skambi citata viliojamus kur kas labiau negu teisinga šneka? Lyg argumentai, su kuriais galima susipažinti Vaskosano ar Planteno*** knygyne, būtų vertingesni negu tie, kuriuos mums pateikia mūsų kaimo gyvenimas.

O galbūt mums trūksta proto kaip reikiant ištirti ir deramai įvertinti viską, kas vyksta mūsų akyse, ir padaryti aiškias išvadas iš tų pamokomų pavyzdžių?

Teigdami, jog mūsų žodžiams trūksta svorio, reikalingo, kad žmonės patikėtų jais, mes plepame grynus niekus. Jeigu mes mokėtume įtikinamai paaiškinti pačius paprasčiausius, visiems gerai žinomus, įprastus dalykus, jie taptų pačiais didžiausiais pasaulio stebuklais ir nuostabiausiais pavyzdžiais, itin svarbiais žmonių gyvenimui pažinti …

Mano gerasis tėvas … išvežė mane, dar visai mažą, į vieną iš jam priklausiusių kaimų ir laikė tol, kol man buvo reikalinga žindyvė, ir net ilgėliau, nes norėjo pripratinti mane prie kuklaus ir paprasto kaimo gyvenimo …

Niekada nesiimkite patys, o tuo labiau neliepkite savo žmonoms labai jau rūpintis vaikų maitinimu. Tegul jie auga kaip pakliūva, paklusdami visuotiniams gamtos dėsniams, išmoksta ir perpranta būti santūrūs ir kuklūs, tegul jie iš sunkaus gyvenimo eina į lengvą, o ne atvirkščiai.

Ištrauka: Mišelis Montenis (1983). Esė. Vilnius: Mintis. 168-170 p.


* Romėnų gramatikas, rašytojas, „Atikos naktų autorius“, II a. pr. m.e.
** Romėnų rašytojas, „Saturnalijų“ autorius, V a. pr. m. e.
*** Du žymūs Montenio laikų prancūzų spaustuvininkai.

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.