Pasaulis, kuriame dabar gyvename – man kelia šlykštulį

0 (0)

Klausimas: Rašau Jums, nes noriu  išlieti taip ilgai galvoje užsislėpusias mintis, noriu išgirsti Jūsų nuomonę apie tai, kas man jau ilgą laiką neduoda ramybės.

Jaučiuosi lyg iš manęs šaipytųsi pasaulis, lyg būčiau įmesta į dabartinę visuomenę, kaip koks ateivis ar bandomasis triušis. Pasaulis, kuriame dabar gyvename man kelia šlykštulį. Visur apstu vulgarumo, smurto, patyčių. Kartais atrodo, kad nebegaliu to toleruoti, nebegaliu stebėti kaip viskas eina tik blogyn. Žinoma, optimistiški žmonės tikriausiai dabar mane pultų ir sakytų: „Pasaulis nėra toks jau blogas, kaip Tau atrodo, susikoncentruoji ne ten kur reikia”.

Pati domiuosi psichologija, ne pirmi metai dirbu su savo pasąmone, su pasitikėjimu, valia, teigiamomis mintimis… bet… Aš niekaip negaliu prisitaikyti prie dabartinės visuomenės. Man pakanka vieno žvilgsnio į televizorių, į internetą ir man kyla neapsakomas pyktis, kad rodos tuoj apsivemsiu – viskas kas dabar rodoma yra visiško lėkštumo, bukumo ir vulgarumo viršūnė. Moterys visur demontruojančios savo pigų kūną, kuriam betrūksta prekės kodo. Niekur nerodo kukliai seksualios moters, kuri būtų seksuali žvilgsniu ar savo protu, nes juk išverstos krūtinės ir nuogas užpakalis, labiau paveikia vyrų protą. Tada ta laida, filmas (nesvarbu kas) dėl to tampa žiūrimesnis ir populiaresnis. Man baisu, kai matau jog 14-metės mergaitės dažosi ir rengiasi kaip paskutinės paleistuvės ir dažnai tokio amžiaus jau net nebežino ką reiškia žodis nekaltybė (kodėl taip yra – daugelis stebisi, nors atsakymas labai aiškus ir paprastas). Nesu nei brandaus amžiaus moteris, nei konservatyvių pažiūrų, viso labo man tik 19 metų, bet aš nuoširdžiai jaučiu, kad „papuoliau ne ten kur reikia”. Man niekas čia nemiela, nei technologijos, nei žmonių požiūris, nei viskas, kas kalbama, rodoma, daroma.

Visaip stengiuosi nuo to atsiriboti, nekreipti dėmesio, gyventi sau ir tą gyvenimo grožį kurtis pati. Tačiau, šiam pasauliui trūksta vertybių ir aš jame neberandu ramybės. Niekur. Patarkit, ką man daryti?
Ačiū.

Lena 

Komentaras: Sveiki, Lena,

Jūsų laiške jaučiu daug visa apimančio nusivylimo, pykčio ir liūdesio. Kaip suprantu, jau ilgoką laiką ieškote būdų jaustis geriau. Tačiau domėjimasis savo psichologija nepadeda prisitaikyti visuomenėje, kuri atrodo sunkiai pakenčiama. Pasidalinsiu keletu minčių, kurios kilo perskaičius jūsų laišką.

Gana detaliai nupasakojote, kuo esate nepatenkinta televizijoje bei internete, kuriuos matote kaip visuomenės atspindžius. Ten nusiviliate vulgariai perteikiamu moteriškumu, tikriausiai ir daugiau jūsų vertybių neatitinkančių dalykų. Tačiau labai norėčiau paklausti, kaip jaučiatės arčiau savęs esančiame pasaulyje – artimuose santykiuose tarp draugų, tėvų, moksluose ar darbe? Atrodo, kad jūsų laiške perteikiami stipriausi jausmai yra sukelti beveidės visuomenės, bet ne konkrečių šalia esančių žmonių. Kiek savo artimoje aplinkoje susiduriate su jus netenkinančiais požiūriais į moteris, vulgarumu, smurtu ar patyčiomis bei kaip tai veikia jūsų gyvenimą?

Tikrai tikiu, jog pykstate ir ant lėkštų televizijos laidų ar filmų, bet pyktis turi savybę persikelti nuo vienų dalykų į kitus. Manau, jog tikėtina, kad dalis jūsų „neapsakomo pykčio“ dabar jaučiamo visuomenei kilo daug konkretesnėje jūsų gyvenimo situacijoje ir yra skirtas konkretesniems žmonėms. Ant nekonkrečių dalykų pykti daug lengviau todėl, kad tikrai neaišku, ką galima padaryti supykus, pavyzdžiui, ant visuomenės. Atsikratyti televizoriumi, atsisakyti interneto, stengtis nežiūrėti į reklamas ir t.t., bet sunku rasti konkretų žmogų, kaltą dėl jų turinio. Supykus ant konkretaus žmogaus situacija gerokai keičiasi – daug aiškiau, kas kaltas dėl mūsų nepasitenkinimo, tad ir vidinis balsas gali aiškiau šnibždėti „eik aiškinkis, eik kovok, netylėk, keisk tai“, o tuo pačiu „bet gal nereikia, gal tada supyks ant tavęs, gal atstums“. Kartais mūsų psichika stengiasi mums padėti nuslėpdama tikruosius jausmų šaltinius, tačiau iš tikro ir pakiša koją, nes negalime spręsti tikrųjų problemų.

Sakote, kad bandėte dirbti su teigiamomis mintimis, o aš siūlau mesti jas lauk. Vis tiek stipriai pykstat, tad spjaukit į tą dirbtinį pozityvumą ir pykit. Tačiau pykstant pagalvokit, ant ko konkrečiau galėtumėte pykti ir už ką. Nuoširdžios pozityvios mintys ateis pačios, bet tam turite būti nuoširdi su savimi. Pirmiausia leiskite sau atrasti, kas taip pykdo (arba nuvilia) artimiausioje aplinkoje. Geriau suvokusi savo jausmus galėsit ieškoti būdų keisti tai, kas netenkina. Tai nėra lengvas ir greitas kelias, bet veiksmingas. Tokiame kelyje labai naudinga turėti ir palydovą – psichologą ar psichoterapeutą. Jei taip, kaip apibūdinote, jaučiatės ilgokai ir nusivylėte bandymais pakeisti savo savijautą, tai būtų dar vienas argumentas už specialisto pagalbą.

Linkiu jausti tą, ką jaučiat, tam, kam jaučiat, ir tai bus pirmas žingsnis į pokyčius.

Psichologė Monika Gerdauskaitė | arciausaves.lt
www.facebook.com/arciausaves
Šaltinis: CIA DE FOTO / flickr