Klausimas: Visada maniau, kad prasmė slypi tiksluose. Juos įgyvendinus jausdavausi puikiai. Dabar pasiekiau viską, ko norėjau. Turiu puikų darbą, statusą. Darbas, veikla man buvo ir yra viskas. Rodos turėčiau būti laiminga, bet nesu. Vis kažko trūksta. O ko, pati įvardyti negaliu.

Perskaičius keletą psichologinių straipsnių apie prasmę, radau frazę, kad tikroji prasmė yra meilė ir kad didžiausią džiaugsmą teikia TAS KITAS, tie emociniai ryšiai. Tai mane nustebino. Kažkaip nesusimąstydavau. Esu vienišė, nelabai randu sau artimą sielą, draugų turiu, bet santykiai paviršutiniški, su šeima taip pat. Tikrų santykių su giliu emociniu ryšiu neturiu. Čia gal dėl manęs pačios – nemoku užmegzti gilaus ryšio, neatsiveriu, esu uždara, niekam nesipasakoju apie savo skaudulius, žmonės mane mato kaip laimingą ir sėkmingą. Kita vertus, nerandu ir to žmogaus, kuriuo galėčiau pasitikėti, nerandu tokio, kuris suprastų. Kartais gyvenu savam pasaulyje… Planuoju, gyvenu mechanišku ritmu…

Grįžkime prie meilės ir kito. Man tai skamba nesaugiai, meilė – laikina ir ji suteikia daug kančios. Tikslas visai kas kita. Teikti savo džiaugsmą, meilę, laimę kitam – gera, altruistiška, tačiau tai laikina. Ir kažkaip keista…  Nejaugi negali būti laimingas būdamas vienas ir tavo tikslas turėtų būti buvimas su kažkuo? O gal mes visgi socialūs žmonės ir mums reikia vienas kito? Ir tai gal netgi būtina sąlyga laimei? Skaičiau, kad žmonės kurie nenori užmegzti artimų ryšių su kitu žmogumi yra nenormalūs, turi psichologinių problemų. Vadinasi jų turiu ir aš. Kas man?

Norėčiau pacituoti A. Nyka-Niliūną: “Laimingas gali tik būti, bet niekas negali tavęs padaryti laimingo: duotos laimės lašas visuomet virsta skausmo vandenynu.” Perskaičiusi šią frazę paklausiau savęs ar aš noriu skausmo vandenyno? Ir, ko gero, laimingas gali būti iš savęs, t. y. be kito. Nuo paauglystės esu rimta, šalta, pasinėrusi į darbus, mokslus. Viskas buvo gerai iki tol, kol pasiekiau viską, ko norėjau. Dabar jaučiuosi beprasmiškai. Reikia kito tikslo – jo nėra ir nebus, nes jau viską pasiekiau.

Beje, įtariu, kad turiu narsicistinių bruožų. Ištiesų vaikystėje nepatyriau mamos rūpesčio (tėvai išsiskyrę, tėvas – alkoholikas, mama – darboholikė)… Gal pasąmoningai jo ieškau ir tas kažko trūkumas ir yra tas vaikystės rūpesčio poreikis? Bet aš nenoriu, kad kažkas patenkintų mano vaikystės poreikį… Taip negalima… Tai išnaudotojiška, nenorėčiau turėti žmogaus savo poreikiui tenkinti… Kažkaip netikra. O gal taip reikia?  Nejau būdami su kitu mes tenkiname savo poreikius, kurių nepatyrėme vaikystėje ar paauglystėje? O gal mes nei vienas nesame “švarūs”?   Kodėl turint žaizdą (deficitą) iš vaikystės, negaliu jaustis laiminga? Ką man reikėtų daryti? Kaip tą žaizdą užgydyti, kur yra laimė?  Galvoju, kad esu niekam tikusi dėl to, kad turiu žaizdą, jei ne ji, gebėčiau būti laiminga… Išties daug kas priklauso nuo šeimos, deja tobulos šeimos neturėjau. Nenoriu savo psichologinių problemų užkrauti kitam. Nors rūpesčio ir švelnumo norėčiau…

Ramunė (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologė Inga Dirsytė

Sveika, Ramune,

Skaitydama tavo laišką, susidariau įspūdį, kad tavo aprašyti vidiniai išgyvenimai, su kuriais dabar susidūrei, iškilo būtent pastaruoju metu, kadangi pasiekei visus tikslus, kuriuos buvai sau išsikėlusi. Gali būti, kad tikslų siekimas ir pasinėrimas į darbus padėjo tau pabėgti nuo tos vidinės tikrovės, kurią aprašei laiške. Suprantu, kad susitikti su tais jausmais nėra lengva, tačiau noriu tave nuraminti ir kartu pasidžiaugti, kad pamatymas kur esi, jau yra pirmasis žingsnis, norint išeiti iš esamos situacijos. Pagaliau tu skiri dėmesio tai savo asmenybės daliai, kuri jau seniai norėjo tavo dėmesio. Džiaugiuosi, kad ieškai atsakymų.

Užsimeni apie frazę “tikroji prasmė yra meilė ir didžiausią džiaugsmą teikia emociniai ryšiai”, kurią radai skaitydama straipsnius prasmės tematika. Matau, kad ši mintis giliai tave palietė bei sukėlė nemažai klausimų, svarstymų, abejonių kartu su nerimu bei pasimetimu.
Tavo laiške jaučiu dvi diskutuojančias pozicijas. Vienoje yra artimų santykių bei meilės svarba žmogaus gyvenime ir jo laimės bei prasmės pajautimas. Kitoje pozicijoje žmogaus gebėjimas būti pačiam sau pakankamu: “Ir ko gero, laimingas gali būti iš savęs, t.y be kito.”

Kalbant apie meilės bei artimų santykių reikšmę žmogaus gyvenime norisi paminėti, kad artimi santykiai yra būtini pilnaverčio žmogaus funkcionavimui, kadangi santykiuose mes galime patenkinti esminius savo poreikius – emocinio saugumo, pripažinimo bei vertinimo, pagarbos, poreikį mylėti ir būti mylimam bei jausti ryšį ir bendrumą su kitu. Iš tiesų nuoširdūs, gilūs santykiai, kuriuose galime duoti ir imti, kur jautiesi girdimas ir matomas toks, koks esi, tikra draugystė yra begalinis resursas, suteikiantis daug prasmės ir laimės.

Skaitydama tavo laišką jaučiu tavo norą ir ilgesį artimų, širdies santykių, tačiau tuo pačiu kyla baimė skausmo, kurį gali jie atnešti. Šis konfliktas skatina tave kelti klausimus: Nejaugi negali būti laimingas būdamas vienas ir tavo tikslas turėtų būti buvimas su kažkuo?, O gal mes visgi socialūs žmonės ir mums reikia vienas kito? Pastebiu tavo įsitikinimą, kad meilė yra sunki: meilė – laikina ir ji suteikia daug kančios. Panašu, kad prieiti tokios išvados tave skatina tavo asmeninė patirtis. Suprantu, kad praeityje patyrus skausmą santykiuose, tu turi baimę ir bandai save apsaugoti nuo to. Norisi pasakyti, kad žmoguje dažnai kovoja dvi jėgos: noras artumo ir baimė būti pažeidžiamam. Tačiau kaip ir pati supranti, tai neišvengiama, ir tik rizikuodami būti pažeidžiami galime gauti tikrų, gyvų santykių dovanas, o per iškylantį skausmą augti ir stiprėti. Jeigu tik patikime, kiekvienas turime pakankamai resursų susitikti su nežinomybe, kuri atsiveria žengiant ten, kur baisu ir nenuspėjama, bet tuo pačiu taip gyva ir jaudinama.

Savo laiške rašai, kad esi vienišė, tau sunku užmegzti ryšį su žmonėmis, sunku atsiverti. Užsimeni apie savo vaikystės situaciją šeimoje tėvai išsiskyrę, tėvas – alkoholikas, mama – darboholikė, sakai, kad nepatyrei mamos rūpesčio ir svarstai gal tai yra likęs trūkumas, kurį dar iki šiol nešiojiesi. Iš tiesų santykiai vaikystėje yra patys pirmieji, kurie moko mus santykio su savimi ir pasauliu. Tad, kaip ir pati mini, gali būti, kad nepatenkinti poreikiai vaikystėje toliau lydi mus suaugusiame amžiuje. Šeimoje mes mokomės kurti santykius, tad natūralu jei sveiko, tikro, užpildančio santykio vaikystėje neturėjome, galime stokoti įgūdžių susikurti nuoširdžius santykius jau suaugusiame amžiuje, kartoti išmoktus elgesio modelius ir jaustis tokie pat vieniši, kaip ir vaikystėje. Tačiau norisi tave nuraminti, kad nėra idealių šeimų. Kiekvienas žmogus turi savo žaizdas ir iššūkius, kuriuos turime įveikti. Laimė – individualus dalykas ir tai yra asmeninis kelias. Pagarba savo praeičiai, patirčiai ir dabartinei būsenai padės tau pažinti save ir priimti bei su smalsumu pažvelgti į tavyje vykstančius procesus, be smerkimo, o su atjauta ir supratimu. Pačiai sau būti vidine mylinčia mama. Nepaisant mūsų praeities ir vaikystės žaizdų, prisiimant atsakomybę už save, tu gali kurti gyvenimą, kokio nori, taip pat išmokti kurti draugyste ir meile grįstus santykius.

Savo laiške tu užduodi klausimą, kuris kelia tau nerimą – Nejau būdami su kitu mes tenkiname savo poreikius, kurių nepatyrėme vaikystėje ar paauglystėje?. Meilė sau skatina gerbti savo vertybes ir paisyti savo poreikius, tai kartu parodo mums kelią ir į kito žmogaus širdį. Iš tiesų artimi santykiai yra erdvė, kur mes mokomės įsiklausyti į vienas kitą, būti empatiški, priimantys, palaikantys, taigi toks santykis savo ruožtu užpildo įvairius emocinius mūsų poreikius, tai yra natūralu. Taigi galima sakyti yra tam tikros ribos, iki kurių mūsų poreikiai gali būti patenkinti artimame santykyje, kad tai abu partnerius brandintų. Tačiau būna, kad kaip ir pati sakai, atsinešame kažkokį neišpildytą poreikį, lyg tuštumą, iš praeities ir tada imame reikalauti, kad kitas ją užpildytų – padarytų mus laimingais. Šitoje vietoje vyksta disbalansas, kadangi nenorime stovėti ant savo kojų ir prisiimti atsakomybę už savo laimę. Bandome užsikabinti ant kito ir užkrauti savo gyvenimo uždavinius, griebiamės manipuliacijų ir tampame priklausomi nuo kito. Tokia situacija žalinga abiem pusėm. Taigi, ką daryti? Palankiausia į artimus santykius žvelgti kaip į stiprų resursą, nuo kurio atsispyrus mes galime įveikti asmeninius emocinius ir kitokius iššūkius. Juk turint saugių, artimių santykių uostą lengviau susitikti su savo vidiniu skausmu, jį išgyventi ir per tai užaugti. Svarbu turėti omenyje, kad savęs ugdymas ir žvilgsnis į save yra visą gyvenimą trunkantis procesas, duodantis iš tiesų vaisingų rezultatų.

Svarbu paminėti, kad dažnai tik per santykius mes galime pastebėti mumyse gyvenančius jausmus, neišgyventus skausmus. Santykis iškelia giliausius asmenybės klodus, kurie mus varžo ir trukdo būti laimingais.

Šioje vidinėje kelionėje labai pagelbėtų kompetetingas žmogus, kuris padėti pažvelgti į vidinius vykstančius procesus iš šalies. Norėčiau pasiūlyti apsvarstyti psichologo konsultacijų galimybę, su kurio pagalba galėtum judėti pokyčio link. Kartais vienam įveikti šiuos sunkumus užtrunka daug ilgiau.

Linkiu stiprybės, pasitikėjimo ir drąsos,

Šiltai,
Psichologė Inga Dirsytė | https://www.facebook.com/psichologe.Inga/
Dėl individualių konsultacijų galite susisiekti el. Paštu : Psichologe.Inga@zoho.eu arba Fb paskyroje
Iliustracija: Rodolfo Sanches Carvalho

Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė
DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!