Pasislėpusi laimė

0

3243241063_2d226aa8bf_o

Gyvenimas pilnas paradoksalių reiškinių: tampame draugais su tais, kurių vaikystėje nekentėme, įsimylime tuos, kuriuos pirmą kartą pamatę prunkštelėjome arba galvojome, kad tai viso labo eilinis vienos nakties nuotykis, esame tobuliausi Žemės sutvėrimai, tačiau gyvename labai netobulus gyvenimus.

Visų mūsų gyvenimai skirtingi, tačiau vienodai netobuli. Vėl gi, paradoksalu – laimė aplanko tik tuos, kurie suvokia savo egzistencijos netobulumą. Kitus – gyvenimas suvalgo. Negailestingai sukramto, o likučius išspjauna su neišsipildžiusių svajonių, aukštų gyvenimo standartų ir lūkesčių bei tobulo gyvenimo iliuzijų seilėmis.

Net neverta pradėti kalbėti, kad laimingiausi idiotai, nes idiotais niekas nenori būti. Vietoje to mes pasirenkame siekti tobulumo ir ridename savo Sizifo akmenį tobulumo link. Jaučiamės gerai, nes ridename sunkiai, jaučiame, kad judame tobulumo link, tačiau užridenti taip ir nepavyksta. Gyvename užburtame rate, vis bandome ir bandome užridenti tą nelemtą akmenį. Ir galiausiai vis tiek atrodome kaip idiotai, tik nelaimingi.

Ko gero didžiausia žmonių klaida – bandymas atrasti laimę kažkur. Laimės, kaip gėrio ir meilės pirmiausia reikia ieškoti savyje. Žmogus save suvokia kaip savaime egzistuojantį individą. Galbūt kai kurie ir nugyvena gyvenimus savęs taip ir nepažinę, ieškodami atsakymų į kylančius klausimus visur tik ne savyje. Sunku mylėti kitą, kol nemyli savęs. Gal tai net būtų galima pavadinti laimės receptu, tačiau ne kiekvienas išdrįstu į save pažvelgti giliau nei tik į atspindį veidrodyje.

Juk mūsų gyvenimai netobuli todėl, kad mes patys esame netobuli. Vienas sudėtingiausių gyvenimo uždavinių suvokti ir tai sau pripažinti. Tai padarę, ko gero, atrastume santarvę ir harmoniją su savimi, o ten ir pasislėpusią laimę.

Agnė Vaškelevičiūtė
Foto: Gustavo Veríssimo

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here