buk-savimi

Nepriklausomybės diena – šventė apie laisvę su įkvepiančiomis dainomis, šypsenomis, iškelta vėliava ir viltimi, jog istorija nepasikartos. Tačiau kiek švenčiame ir tausojame savo asmeninę laisvę? Tą, kuri suteikia teisę priimti sprendimus klystant ar džiaugiantis nuopelnais, pasakyti „nežinau“, atsisakyti to, kas smukdo, atsisveikinti su žmonėmis, kurie skaudina; teisę supykti, kai kas nors peržengia ribas ir lygiai taip pat – prisiimti atsakomybę, kai peržengi kito žmogaus ribas.

Asmeninė laisvė – prisiimti atsakomybę už tai, kad gyventum pilną gyvenimą. Pilną – nes ne vien laimė ir džiaugsmas lydi tuos, kurie jaučiasi gyvenantys pilnavertį gyvenimą. Jie nuvargsta, turi pareigas, liūdi, kartais verkia, pyksta, bet ir džiaugiasi, ilsisi, myli, rūpinasi, stengiasi ir vertina gyvenimą ir žmones tame gyvenime. Jeigu atsitrauktumėt nuo savo kasdienių rūpesčių ar vakare pavargę apsidairytumėt po savo dieną, savaitę ar mėnesį ir jaustumėtės, jog gyvenimas, nepaisant visko, yra gražus, vertas, įdomus – jis yra pilnavertis.

Bet dažnu atveju nevertinant savęs ir tos prigimtinės laisvės būti atsakingu už savo gyvenimą, jis pasisuka kitokia vaga. Tada pradeda atrodyti, kad kiti žino geriau. Kad kiti gyvena geresnius gyvenimus. Kad visuomenė primeta taisykles, kurių nesilaikant ištiks katastrofa. Ir kuo labiau bijai savo laisvės, tuo pasaulis pradeda atrodyti baisesnis, žmonės piktesni, reikalavimai aukštesni, kol po truputį įlendi į savo mažą pasaulį po antklode ir išgeri dar vieną antidepresantą.

Tad švenčiant laisvę galima padovanoti dovaną sau – priimti sprendimą. Su kuom nors atsisveikinti, pasisveikinti, atsiprašyti, galbūt leisti supykti, paklausti savęs, ko iš tiesų norisi, kas aš esu ir ko tikiuosi iš gyvenimo.

Psichologė
Evelina Jauneikaitė

loading...