Jonui Batistui Vianėjui, būsimam šventajam Arso klebonui, buvo labai sunku mokytis. Neįstengdavo išmokti net paprasčiausių dalykų. Seminarijos vadovybė ne sykį buvo išsiuntusi jį namo. Tačiau būsimasis kunigas atkakliai siekė savo tikslo.

Būdamas dvidešimt vienerių, sėdėjo auditorijoje su dešimčia metų už save jaunesniais vaikais. Vienas iš jų, vienuolikmetis, nusprendė padėti jam mokytis. Jonas Batistas Vianėjus buvo labai dėkingas savo mažajam mokytojui, tačiau mokslo rezultatai vis tiek negerėjo: jis nesuprasdavo, pamiršdavo, sutrikdavo, užsikirsdavo.

Berniukas dėl to pasiskundė mokslo draugams. Jonas Batistas Vianėjus išgirdo jo žodžius. Pakilo iš savo suolo, atsiklaupė priešais berniuką ir tarė jam:
– Atleisk man, kad esu toks kvailas.

Neretai už sunkių sutrikimų slypi unikalus žmogus. Paprastas žmogiškumas gali duoti gerų rezultatų mažinant ir taip sunkią asmens naštą.

(Bruno Ferrero. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 173 p.)

loading...