Paskutinis sūnaus elgesys mane tiesiog pribloškė

4

paaugliaiKlausimas:

Sveiki,
nebežinau nuo ko pradėti. Prasidėjo rimtos problemos su paaugliu sūnumi. Gal čia mūsų problema, bet jau kelintas mėnuo 16-metis sūnus kelia problemas. Pirmą kart iškvietė į mokyklą kai jis labai arogantiškai elgėsi su savo mokytoja. Pagal vaikų teises mokytoja elgėsi netinkamai, bet sūnus buvo šiurkščiai grubus. Mokiniai slapčia nufilmavo. Todėl pamačiau, kad mokytoja elgėsi ne visai tinkamai, bet jo elgesys, AŠ APŠALUS. Mokytoją jis tada visų klasės draugų akivaizdoje žemino reikšdamas savo teises, arogantiškai išsidrėbęs suole dėstė, kad ji neturi teisės jo išvaryti… Manau supratot situaciją. Vaikų teisės (aš be komentarų) :( pažinodama sūnų, supratau kodėl jis taip elgėsi. Pirma, tai jis niekada nepripažįsta, kad suklydo, tada ir prasideda arogancija, neva jam tai nerūpi. Antra, jis nori būt lyderiu ir atrodyt kietuoliu. Tuokart pokalbyje su mokytoja ir direktore išdėsčiau, kad mokytoja irgi suklydo, kad sutinku dėl savo sūnaus netaktiško elgesio. Liepiau jam pažadėt, kad tai nepasikartos, kad jis privalo gerbti suaugusius, net jei jie jam nepatinka.
Nepraėjo nė mėnuo – vėl iškvietimas. Šį karta dėl mergaitės, kuri nėra ypatingai išvaizdi, nelabai bendraujanti, turinti savivertės problemų. Su keliais draugais jie ją pastoviai vardina kaip baisuoklę, pravardžiuoja ne itin maloniais vardais, tarkim kažkas panašaus kaip žuvis, buldozeris… Vėl namie moralas, kad netinkamai elgiasi…
Neesam vargšai, užtenka tikrai ne tik duonai. Aprengtas padoriai, batai odiniai, drabužiai ne kinietiški. Gauna kišenpinigių mėnesiui 100-200 lt, bet turi kur kas turtingesnių draugų. Mes niekada neišgalėsim jų vytis ir duoti tiek kiek jie gauna, šitą pasakiau ir sūnui. Dar pamiršau, Kalėdom gavo tikrai brangių dovanų – planšetinį kompiuterį, ausines iš dėdės, kurios vertos 290 lt, mp4 grotuvą. Neklausė, kai neleidau nešiotis kompiuterio, pavogė, ausines jau sulaužė, mp4 pametė. Visa tai kainavo apie 900 lt. Pasakiau – gana, daugiau nieko jam nebepirksiu vertingo, susitaupyk iš kišenpinigių, sugalvok kaip užsidirbti. Nuo šiol iš mūsų gaus tik tai kas svarbiausia. Ką manot. Skambina vyrui iš policijos, mūsų gražuolis apsivogė. Rankos nusviro, nebežinau kaip jam išaiškinti. Prašau padėkit… Paklausiau kodėl taip pasielgė. Jo atsakymas: “Neturėjau pinigų”. Pavogė ausines, energetinį gėrimą ir 4 šokoladus savo draugei.
Nenoriu, kad mano sūnus susigadintų sau gyvenimą ir nueitų šunkeliais. Televizija ir straipsniai tik mirguliuoja kaip tėvai neteisingai auklėja savo vaikus. Šiuo metu išvis esu pasimetus, nebežinau nei kaip drausmint savo sūnų, nei kokį moralą jam skaityti. Jau nebesusigaudau. Jei liepsiu jam sukast žemes, čia jau fizinė bausmė? Jei pasakysiu, kad jei taip elgsis, turės nusikaltėlio reputaciją, čia jau orumas pažemintas? Patarkit kaip elgtis.

Su pagarba,
Danguolė

Atsakymas:

Sveiki, Danguole. Paauglystėje, priešingai nei merginoms, vaikinų testosterono lygis kraujyje pasiekia maksimalias aukštumas. Nustatyta, kad šio hormono srautas ima skatinti tam tikrą elgesį. Testosteronas slopina bendravimo, socializacijos poreikius, išskyrus sportinį interesą arba seksualines intencijas. Kitaip tariant, sustiprėja agresija, rungtyniavimas ir seksualiniai impulsai (Pennebaker, 2004; Rowe, 2004; Sanchez-Martin, 2000).

Paauglystė yra dažnai suvokiama kaip neišvengiamų stresų, eksperimentavimo ir audrų periodas. Šiuo metu vyksta intensyvūs fiziniai, psichiniai ir psichosocialiniai procesai. Pakinta balsas, keičiasi mąstymas, sustiprėja kūnas ir seksualiniai impulsai. Seni vaidmenys tampa per ankšti, tad ištinka tapatumo krizė. Keliamas klausimas “Kas aš?”, “Ką aš galiu?”, permąstomos senosios vertybės, pasirinkimai, vyksta naujo savęs paieškos.

Kartais paaugliai, negalėdami suderinti savyje gimstančių impulsų ir tėvų ar visuomenės keliamų reikalavimų, patiria rimtą vidaus konfliktą. Tai varginanti tapatumo krizė, nemaloni būsena. Siekdami iš viso to kuo greičiau išsivaduoti, kaip sprendimą paauglys gali pasirinkti negatyvų tapatumą, t.y. nueiti tiesiog lengviausiu keliu, elgtis priešingai primetamiems lūkesčiams, tiesiog viską atmesti, maištauti ir neigti. Tada atsiranda ypač didelė rizika, kad jaunuolis nueis šunkeliais, kaip kad sakote.

Kita problemos medalio pusė, šiame amžiaus tarpsnyje, yra patys tėvai. Dažnai juos gali apimti nemaloni nuostaba ir pasimetimas, bejėgiškumo jausmas ar šokas išvydus, kad jų atžala jiems nebe paklūsta. Kartais būna sunku suvokti, kad prieš jus jau nebe vaikas.

Rašote “Liepiau jam .. jis privalo… nebežinau kaip drausmint … kokį moralą skaityt…” ir panašiai. Tam, kad rastumėte bendrą kalbą, turėtumėte pradėti bendrauti kaip lygiaverčiai.

Paauglio savęs paieškos sėkmingai pasibaigia tada, kai pavyksta save nukreipti socialiai priimtina, produktyvia kryptimi, rasti naujus vaidmenis, pozityvius saviraiškos būdus.

Bet iki to laiko gali tekti nemažai paplušėti, o tėvų užduotis tuo metu ieškoti, puoselėti ir stiprinti emocinį ryšį su savo paaugliu, nepaisant kylančių konfliktų.

Kalbėtis apie tai, kad vagiant susikurs nusikaltėlio reputaciją nėra blogai, bet visais atvejais derėtų reikšti nepasitenkinimą tam tikrais veiksmais, problemom išlaikant besąlygišką palankumą ir meilę pačiam sūnui. Svarbu, kad jis tai justų, kad besąlygiškai jį mylite, vertinate, palaikote, esate jo draugė. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad visame kame su juo sutinkate…

Jums teks pamiršti tokius žodžius kaip “liepiu”, moralų skaitymą ir išmokti sudarinėti lygiaverčius susitarimus su sūnumi. Vienas iš tokių susitarimo metodų yra aprašytas čia: “Konfliktų sprendimas BPS metodu”.

Atsakomybė atsiranda gerai įsisąmoninus savo elgesio pasekmes. Tad jūsų mėginimas nepirkti prabangos daiktų, praradus vertingus daiktus, iš esmės visai teisingas. Kita vertus, tai neturėtų atrodyti kaip bausmė ar tik jūsų vienos sprendimas, bet kaip natūrali ir logiška pasekmė.

Rudolfas Dreikursas remdamasis Adlerio individualios psichologijos teorija, kūrė praktinius auklėjimo metodus, vienas tokių – “Natūralios pasekmės” metodas. Tai taktika siekiant išvengti problemos ateityje – duodant patirti tam tikras savo elgesio pasekmes, gyvenant su tuo kurį laiką. Kuo sunkesnės pasekmės – tuo geriau. Didėja tikimybė, kad ateityje  bus elgiamasi apdairiau.

Taigi, taikant susitarimų ir natūralios pasekmės metodus galima tikėtis visai gerų rezultatų. Pavyzdžiui, praradus kompiuterį, ausines ir grotuvą galima sūnaus paklausti ar jis norėtų naujų. Greičiausiai jis sutiks, kad norėtų. Tada, kaip natūrali pasekmė, galėtų būti ištisus metus sumažinti kišenpinigiai per pus, kas visai logiška, ko pasekoje atsirastų papildomi 1000 lt naujam kompiuteriui įsigyti. Jei jis sutinka – puiku! Po 12 mėn turės naują daiktą ir išaugusį sąmoningumą. O gal sūnus pasiūlys savo, jums abiems labiau priimtiną  variantą. Ir jei sukasti žemę jis pasirinks pats, siekdamas užsidirbti naujam kompiuteriui ar atitaisyti kažkokią žalą, bet ne lieptas, o jūsų sandėrio dėka – tai jau bus tikras jūsų pedagoginis laimėjimas, visai kas kita, nei priverstinis kasimas. Tokiu būdu išplečiamos savęs suvokimo, sąmoningumo, atsakomybės ribos ir bet kokia patirtis panaudojama pedagogiškai. Kai tai pavyksta, daugelis problemų išnyksta.

Ačiū Jums už laišką.
Linkėjimai,
Edvardas Šidlauskas
(psichologijos magistrantas)

Literatūra:

  1. Pennebaker, J. W. Ir kit. (2004). Testosterone as a Social Inhibitor: Two Case Studies of the Effect of. Testosterone Treatment on Language (PDF).
  2. Rowe, R., ir kt. (2004). Testosterone, Antisocial Behavior, and Social Dominance in Boys: Pubertal Development and Biosocial Interaction (PDF).
  3. Sánchez-Martín, J.R. ir kt. (2000). Relating testosterone levels and free play social behavior in male and female preschool children.
  4. Žukauskienė, R. (2012). Raidos psichologija: integruotas požiūris. Vilnius: Margi Raštai. 482-564 p.
  5. Psichika.eu
Dalintis:

4 COMMENTS

  1. Papildysiu: na mamai vargu ar įdomi ši, kiek suvelta, teorija. Taip, paauglystėje vaikino psichika vystosi lėčiau nei kūnas, o dar hormonai, tapatumo paieškos ir visokie kitokie sunkumai. Nepaisant jų, kaip ir išsakyta, svarbu neprarasti emocinio ryšio su paaugliu.Jo,toks eksperimentinis, elgesys nebūtinai baigsis kažkokios soc.produktyvios veiklos radime ar dar kažkuo, gali būti ir visai kitoks jo pačio sprendimo radimas. Šiame etape jis lyg ir ne vaikas, bet ir nesuaugęs, tai įneša dar didesnės painiavos jam.
    Iš to kas parašyta (elgesys su mokytoja, patyčios,vagystė) tai ne tik eksperimentavimas, bet jau ir socialiai nepriimtina veikla. Ir esmė čia, veikiausiai, nėra konfliktų sprendimas… Galiu nudžiuginti, šis laikotarpis yra tas, kuriame dar įmanoma kažką pakeisti, ir padaryti tai, kad, kaip rašote, “sūnus nenueitų šunkeliais”:
    1.Palaikant emocinį ryšį reiktų griežtai apibrėžti jo toleruojamo elgesio ribas, ta prasme, kad Jūs baudžiate ar sukuriate taisykles ne jam, kaip asmeniui, bet jo elgesiui.
    2. Priminti, kad jis PATS yra atsakingas ne tik už veiksmus, bet ir PASEKMES.
    3.Šiame laikotarpyje reiktų, kad ir kaip skaudu, šiek tiek direktyvumo ir nuolat aiškinti, kodėl darote taip (dėl to vaidmenų ar pasaulio “sumišimo” reikia laiko, kad būtumėte išgirsta…
    Sunku Jums patarti neturint pilno vaizdo, tačiau Jūs visada galite gauti nemokamą pagalbą savo miesto PPT tarnybose.
    Sėkmės

  2. Teko nugirsti vieną mintį, kuri patiko, kad tokiame amžiaus tarpsnyje mažai naudos bausti, riboti, drausti – tuo tik kūrenama ugnis. Tai jau asmenybė, kuri gerai suvokia savo veiksmus ir veiksmų pasekmes, todėl verčiau kabintis į sąmoningumą, suaugusįjį vaiko asmenyje. Kad ir situacijoje su užgauliojama klasioke.. Gyvenimas nėra pastovus ir nutinka taip, kad pelenė virsta princese, o po to reikia prašytis priimant į darbą, ir šiuo atveju darbdavys prisimins arba pagarbą, arba nuoskaudas. Tegu renkasi, ar jam bus gėda prašytis pas atstumtąją klasiokę į darbą ar ne. Jei ir nebus darbdavys – gal tiesiog darbdavio ar įtakingo verslininko žmona? Ne žmona? Tada gali tekti banke kreiptis į ją paskolos būstui. Arba verslui. Kokie sėkmės šansai? Su užgauliotojo reputacija? Esu trikras žinote ir daugiau panašių atvejų. Situacija su mokytoja sudėtingesnė, bet jei pasikviestumėte pas save pietų arba arbatos puodeliui, susipažinti, aptarti pasiekimų, galimų sprendimų, paatvirauti koks iš tiesų sūnus mokykloje ir t.t. Manau tai neliktų nepastebėta nei sūnaus, nei mokytojos. Mokytojai tai būtų malonu, o prasikaltusiam – nepatogu.

  3. Yra dar vienas momentas, kuris neaiškiai suveltas, bet atsveria likusius, t.y. kur vaiko pasaulyje yra tėtis? Iš laiško galima suprasti, kad dirba nemažai, įtemptai, gerose pareigose, gal būt toli nuo miesto, todėl šeimos problemas ir vaikų auklėjimas -išimtinai moters pareiga. Gal ir taip. Bet policija skambina pirmiausia tėčiui (iš efektyvios praktikos). Į darbą. O juk berniukai vyriškumo pavyzdį pirmiausia ima iš tėčio. Kodėl nesudarius sąlygų jiems dažniau pabendrauti? Išvažiuoti su dviračiais, nueiti į sporto rungtynes, baseiną, filmą, sudalyvauti kokioje šventėje? Pakanka vos vieną kartą pasielgti kitaip nei įprastai. Jug sveika, kad kuo daugiau bendrautų tarpusavyje, o tai būna, kad kai įspūdingas dovanas dovanoja tik “dėdės” , tai jos veik neturi vertės. O jei tėtis padovanotų brangesnį rankinį laikrodį, kurį dar ir pats išsirinktų gali būti kad laikrodis lydėtų ir į universiteto diplomų įteikimą. O dabar, iš kur susiformuoti gero vyro įvaizdį, jei ne iš tėčio? Tėčio perteikiamas moters (jūsų) suvokimas net nedaleistų minties bendrauti su draugėmis, kurios valgo vogtus šokoladukus! Bet tai ilgas darbas, nors ir nesunkus.

  4. Mama akcentuoja brangius daiktus, sumas, tačiau neužsimenama, kiek laiko skiriama bendravimui su sūnumi, jo problemų išklausymui ir įsiklausymui. Toks elgesys neatsiranda per mėnesį, o pinigai patys savaime vaiko nuo blogų kelių neapsaugo. Auklėjimas (atseit) vyksta prievartos būdu – „PRIVALAI gerbti suaugusius“… O kur savitvarda, mandagus bendravimo tonas, etiketas? Mamai atrodo, kad ji gali mokytojai priminti jos teises, o sūnaus bendraamžių gerbti apskritai nereikia? Jei mergaitė negraži, ją galima žeminti? Jei žmogus mažas, jam galima įspirti?

    Mama, kodėl jūsų sūnus galvoja, kad jis gali žeminti kitą žmogų? Kodėl mano, kad be prabangių daiktų yra niekas? Vaikas bendravimo manieras atsineša iš šeimos. Kaip jūs pati bendraujate su aplinkiniais, su sūnumi? Ar jūs pati sau neleidžiate žeminti prasčiau atrodančio, jaunesnio, mažiau uždirbančio? Ar tai neatsispindi jūsų kalbose, kurias girdėdamas sūnus ir užaugo?
    Mano klausimai retoriniai. Savo aprašyme jūs jau atsiskleidėte. Sūnus netaps kitoks, kol jūs nepakeisite savo elgesio. Hormonų audros čia tėra antraeilis dalykas. Juk ne visi paaugliai tokie?

Komentuoti: vdas Cancel reply

Please enter your comment!
Please enter your name here