Paslaptinga simbolių kalba0 (0)
Turbūt daugelis jūsų prisiminsite vaikystėje turėtą pliušinį meškiuką ar kitokį žaislą, be kurio negalėdavote užmigti. O gal būdami paaugliais ieškojote pievoje keturlapio dobilo, nešiojote ant kaklo grandinėlę su pasagėle?
Foto: Robert Aichinger
Galbūt dabar mūvite vestuvinį žiedą, o piniginėje turite monetą, kurios niekada neišleidžiate? Visi šie daikteliai jums asmeniškai reiškia kažką daugiau nei materiali jų vertė.
Tokie daiktai tarsi indai pripildyti tam tikros energijos, suteikiančios saugumą ir padedančios siekti trokštamo tikslo. Kas gi yra ta paslaptinga energija, duodanti žmogui tiek daug galių? Pasak visame pasaulyje garsaus simbolių tyrinėtojo, psichoanalitiko K. G. Jungo, tai – emocijos, kurias tam tikroje reikšmingoje situacijoje žmogus susieja su vaizdiniu ar daiktu taip jį įprasmindamas ir paversdamas savo asmeniniu simboliu. Šis procesas vyksta spontaniškai, apie jį nesusimąstant. Visa informacija kaupiasi painiuose pasąmonės labirintuose, ilgainiui virsdama savotiška kiekvieno asmeninių simbolių kolekcija. Šie simboliai gali pasirodyti sapnuose, piešiniuose ar kitomis saviraiškos formomis.
Kartą draugė papasakojo tokį sapną: „Sapne man kažkas duoda nepaprasto grožio auksinį žiedą su žėrinčiais brangakmeniais. Jis toks gražus, kad negaliu nuo jo akių atitraukti. Šalia stovi dvi mano draugės ir ragina greičiau pasimatuoti. Užsimaunu žiedą ir matau, kad jis man tinka, tačiau greit nusiimu ir atiduodu sakydama: „Negaliu paimti tokio brangaus žiedo. Kur aš su juo eisiu?” Žinau, kad mano draugė – talentinga muzikantė, bet pasirinko saugų namų šeimininkės statusą. Psichologiniu lygmeniu toks mano draugės sapnas galėtų simbolizuoti jos atsisakymą pasinaudoti įgimtais gebėjimais ir savęs nuvertinimą. Tačiau, jei nežinočiau draugės gyvenimo istorijos, ši interpretacija galėtų būti ir klaidinga. Juk žiedo atsisakymas kitai moteriai taip pat galėtų simbolizuoti jos baimę ištekėti ar pasiryžimą rinktis kuklų vienuolės gyvenimą. Taigi, tikrąją simbolio prasmę galima atskleisti tik susiejus jį su tam tikra asmenybe, aplinkybėmis, situacija, kurioje jis pasireiškia. Psichologija ypač domisi simboliais, nes jie padeda pažinti ir gydyti žmogų. Apie simbolius psichologai dažniausiai sužino iš savo klientų sapnų ir tuomet su jais ieško prasmingų asociacijų, reikšmių.
Tikėjimo galia
Be asmeninių yra ir vadinamieji „kultūriniai simboliai”. Tai – daugelyje religijų naudojami ir amžinąsias idėjas bei vertybes žymintys simboliai. Pastarieji formavosi šimtmečiais ir gali būti reikšmingi vienos kultūros aplinkoje arba atsikartoti įvairiose pasaulio kultūrose. Spėjama, kad kultūriniams simboliams pradžią davė mūsų protėvių troškimas susitapatinti su įvairiais galią ir gyvybę skleidžiančiais objektais – saule ir ugnimi, dangumi ir jo žvaigždėmis, kalnais ir galingais medžiais. Stebėdamas aplinką pirmykštis žmogus matė, jog yra dalykų, kur kas galingesnių už trapią ir mirtingą žmogiškąją būtį. Tai kėlė baimę, o kartu ir pagarbą bei norą gauti šių galių sau. Simbolio reikšmė buvo grindžiama tam tikru būdingu bruožu, o pats simbolis garbinamas, nešiojamas, kaip dalis kažko didesnio. Sumedžioto liūto iltis simbolizavo jo galią ir drąsą, nuo kalno viršūnės atsineštas akmuo – tvirtybę ir tikslo pasiekimą. Ilgainiui šie simboliai transformavosi, darėsi labiau abstraktūs. Štai, pavyzdžiui, ratas laikomas begalybės, dvasingumo simboliu, spiralė – gyvybės, aktyvios visatos modelis, o pentagrama jau 3000 metų naudojama kaip apsauga nuo visokio blogio. Kuo plačiau naudojamas ir kuo geriau atpažįstamas simbolis, tuo jis galingesnis ar, kitaip tariant, tuo labiau esame linkę juo pasitikėti. Taigi, lemiamos įtakos simbolio veikimui ir panaudojimui greičiausiai turi paprastas, bet, pasak Biblijos, kalnus galintis pajudinti žmogaus tikėjimas.
Interpretuojant simbolio pasireiškimą sapnuose ar kūriniuose, reikia atkreipti dėmesį ir į bendrines, kultūrines jo reikšmes. Tarkime, susapnuotas gyvūnas gali reikšti, jog sapnuotojas susidūrė su pačia seniausia, jo pasąmonėje glūdinčia instinktų energija, kuri veržiasi būti išreikšta, suprasta ir naujai panaudota kasdieniniame gyvenime. Paukščio simbolis priklauso jau visai kitokiam – sielos pasauliui ir gali išreikšti poreikį atsižvelgti į dvasinį tobulėjimą, amžinąsias vertybes. O štai medžio simbolis gali rodyti galimybes sujungti instinktų ir sielos pasaulius į vieningą visumą.
Priešybių vienovė
Visgi, šiandien nemažai žmonių jau nebetiki simboliais, nežino, kam jie reikalingi, ką reiškia. Tapome itin protingi ir nebetikime prietarais? Iš tiesų vienoks ar kitoks simbolio suvokimas priklauso ir nuo jį interpretuojančio žmogaus patirties, žinių bei situacijos, konteksto, kuriame tą simbolį sutinkame. Štai kad ir Lingamas – vyriškojo gyvybės ir vaisingumo prado simbolis daugelyje induistų šventyklų stovi pačioje garbingiausioje vietoje, o vaikų negalintys susilaukti sutuoktiniai ateina prie jo pasimelsti prašydami vaisingumo stebuklo. Nežinote, kaip jis atrodo? Nesuskaičiuojamomis šio simbolio kopijomis „išdabintos” miestų sienos ir tarpuvartės. Pabandykite pažvelgti į šį simbolį paauglio arba prietaringos moterėlės akimis. Simbolio prasmė keičiasi, tiesa? Jis gali būti pagerbtas arba išniekintas, klaidingai suprastas arba nuvalkiotas. Kartais žmonės atsisako tikėti simboliu dėl prieštaringo ir kintančio jo galimų reikšmių aiškinimo. Kaip gyvatė gali būti moteriškos išminties, bet kartu ir klastos simbolis; kaip raudona spalva gali būti meilės, o kartu ir neapykantos išraiška?
Nesusipratimus sukelia per daug vienpusiškas simbolio suvokimas neatsižvelgiant į jo atsiradimo istoriją, aplinkybes. Iš tikrųjų visi simboliai yra daugiasluoksniai, tarsi svogūnai. Juose gali būti užkoduota ne tik mūsų asmeninė patirtis. Po šiuo sluoksniu dar slypi mūsų tėvų, senolių, giminės, dar giliau – šalies etnokultūros ir pagaliau – visos žmonijos tūkstantmečius siekianti patirtis, glūdinti mūsų pasąmonės gelmėse. Pripažinus simbolių įvairiapusiškumą, atsiranda galimybė suvokti ir savo vidinio pasaulio prieštaravimus.
Juk žmogaus vidiniame pasaulyje telpa daugelis neracionalių, sveikam protui prieštaraujančių dalykų. Bandome tai užmiršti, taip pat ignoruoti ar net oficialiai paneigti savo šešėlinės pusės, demoniškų savybių egzistavimą. Tokie posakiai, kaip: „pyksta tik blogi žmonės”, „geros mamos visuomet myli savo kūdikius”, „tikri vyrai niekuomet neverkia”, tik atspindi žmogaus nenorą priimti visumą. Tiesa yra ta, kad net kruopščiausiai užmaskuotos „blogosios” emocijos niekur nedingsta. Priešingai, jos linkusios kauptis mūsų psichikos labirintuose ir palaipsniui virsti tiksinčiomis bombomis. Tačiau simboliai, sujungiantys gėrį ir blogį, racionalumą ir intuiciją, turi galios šias bombas padaryti neveiksmingas.
Ignoruodami simbolius, nesigilindami į pasąmonės sapnais, piešiniais ar vaizdiniais siunčiamus pranešimus, netenkame kažko svarbaus ir savo santykyje su supančia aplinka, gamta, kurios dalimi vis dar esame. Pasak Jungo, paneigęs simbolius žmogus prarado savo emocinį tapatumą su gamtos reiškiniais. Griaustinis žmogui jau nebėra Dievo bausmė, medis nėra gyvenimo įvaizdis, o gyvatė nėra išminties įsikūnijimas. Žmogus nebesikalba su vandeniu ar akmenimis, tikėdamas, kad jį girdi. Jo ryšys su gamta išnyko, o kartu ir ta emocinė energija, kurią teikdavo ši simbolinė jungtis. Galbūt todėl šiuolaikiniam žmogui nesuvirpa širdis, kai kertami medžiai, žudomi gyvūnai, teršiama gamta. Racionaliai mąstant, juk tai tik neprotingi, negyvi daiktai, su kuriais nėra reikalo skaitytis.
Kaip veikia simboliai šiandien
Turbūt pastebėjote, kad paveikslai, dailės kūriniai gali sukelti gana skirtingas emocines būsenas. Ir taip yra visai ne todėl, kad juos kūrė profesionalai. Bet kuris, net ir pats primityviausias piešinys turi savybę simboliškai atspindėti piešiančiojo emocinę būseną. Štai Petras, vienos firmos vadybininkas, ir vėl pasiliko dirbti iki vėlumos. Sėdi prie savo stalo ir susimąstęs keverzoja popieriuje visokias linijas. Staiga atsitokėjęs vyras mato, kad jo piešinys primena išsiveržusį ugnikalnį ir suvokia (nors gali ir nesuvokti), kaip smarkiai jis pyksta ant savo bendradarbio, kuris taip pat atsakingas už neatliktą užduotį, tačiau surado svarbių priežasčių ir nuo darbo išsisuko.
Simboliai gali suteikti žmogui tokį reikalingą bendrumo, priklausymo grupei jausmą. Šiandien kiekviena rimta įmonė, organizacija turi savo simbolį, kuriuo stengiasi ne tik išsiskirti iš kitų, bet ir savotiškai deklaruoja savo vertybes. Prisiminkime mums gerai žinomą „Mercedes” firmos simbolį – trijų spindulių žvaigždę rate. Šis ženklas įkūnija firmos įkūrėjo svajonę, kad jo mašinos užkariautų žemę, orą ir vandenį. Šios svajonės savotiškai išsipildė, nes dabar „Mercedes” ženklas pripažįstamas visame pasaulyje kaip komforto, prabangos ir kokybės simbolis. Na, o gerai pažįstamas „Coca-cola” firmos užrašas raudoname fone daugelio žmonių pasąmonėje jau įsitvirtino kaip bendravimo, malonaus laisvalaikio ir nerūpestingų jaunystės metų simbolis.
Simboliai į mūsų gyvenimą kartais atkeliauja netikėtai ir tampa mėgstamais talismanais ar amuletais, saugančiais mus nuo visokio blogio ar pritraukiančiais sėkmę. Turbūt kiekvienas galėtumėte prisiminti kokią nors su simbolių atsiradimu susijusią istoriją, kuri nutiko jums ar kažkam iš jūsų artimųjų. Kartą vieno bendradarbio paklausiau, kodėl jis visuomet nešioja sidabrinį pakabuką su kryželiu, nors gyvenime turbūt net kojos bažnyčion nebuvo įkėlęs. Pasirodo, kryželį aštuonioliktojo gimtadienio proga jam užkabino mama ir palaimino, linkėdama drąsiai eiti gyvenimo keliu, kad ir kokie sunkumai nutiktų. Dabar mamos jau nebėra šalia, tačiau dovanotas kryželis sūnui primena jos meilę ir palaikymą. Vyriškis daugybę metų nesiskiria su šiuo simboliu ir šventai tiki jo apsaugą ir sėkmę nešančia galia. Paklausus, kas būtų, jei jis tą kryželį pamestų, vyras atsako, jog jam tai būtų tas pats, kas netekti vieno savo rankos piršto. Akivaizdu, kad su motinos dovanotu kryželiu susieta svarbi informacija ir ją lydinti emocinė būsena tapo neatsiejama jo dalimi, o kartu ir savotišku tarpininku, padedančiu prireikus susigrąžinti saugumą, pusiausvyrą ir jėgą. Turbūt žmogui tai ir yra viena svarbiausių vertybių – sugrįžti į vidinės darnos būseną, kurią kartais dar vadiname laime. Iš tiesų, norėtųsi sau ir visiems palinkėti surasti savuosius simbolius, kelrodžius kelyje į laimę.
Psicholgė Aušra Šūmakarienė,
kurybosterapija.lt