Paslaptis5 (2)
Pora šventė penkiasdešimties metų santuokos jubiliejų. Abu švytėjo džiaugsmu, apsupti vaikų ir vaikaičių.
Kažkas vyro paklausė, kokia ilgos ir laimingos jo santuokos paslaptis. Garbaus amžiaus ponas minutėlę užmerkė akis ir, tarsi bandydamas prisiminti tolimos praeities įvykį, ėmė pasakoti.
– Liucija, mano žmona, buvo vienintelė mergina, su kuria eidavau pasivaikščioti. Aš augau vaikų namuose, po to turėjau sunkiai dirbti, kad įsigyčiau tai, kas būtina. Nelikdavo laiko lakstyti į pasimatymus, kol Liucija užkariavo man širdį. Dar gerai nesuvokęs, kas su manimi vyksta, paprašiau jos rankos.
Mes buvome labai jauni. Vestuvių dieną, po iškilmių bažnyčioje, Liucijos tėvas pasivedė mane į šalį ir įteikė nedidelį paketėlį. Tarė:
„Jei turėsi šią dovaną, tau neprireiks nieko kito, kad santuoka būtų sėkminga.“
Aš labai jaudinausi, tad ilgokai vargau, kol atrišau juostelę ir išvyniojau dovaną.
Dėžutėje radau didelį auksinį laikrodį. Atsargiai jį išėmiau. Iš arti apžiūrinėdamas pastebėjau ant ciferblato išgraviruotą įrašą: tai buvo labai išmintingas pamokymas ir jį išvysdavau kas kart, kai tik pažvelgdavau į laikrodį.
Senolis nusišypsojo ir parodė senąjį savo laikrodį. Žodžiai ant ciferblato buvo šiek tiek išblukę, tačiau dar įskaitomi. Tai ir buvo laimingos jo santuokos paslaptis.
Ten buvo užrašyta: „Pasakyk Liucijai ką nors malonaus.“
Pasakyk ką nors malonaus žmogui, kurį myli. Dabar.
(Bruno Ferrero. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 411-412 p.)