aukstyn-zemyn“Dabar žinai, kas buvo teisus!”, “Ar aš tai nesakiau?”, – tai frazės, kurias girdime ir sakome nuolat. Tai frazės, kurios mums suteikia sparnus ir saldų pasitenkinimo skonį. Nesvarbu, vyras – aš ar moteris, vaikas ar paauglys. Nesvarbu- tarnautojas ar šlavėjas, ministras ar siuvėjas. Sakydamas kiekvienas jaučiasi visagalis, žinąs, teisus, t.y. pranašesnis už kitą. Puikus jausmas! Teikia pasitikėjimo ir jėgos pojūtį. Tardami jas, šypsomės. Kitiems nusišypsome kartais, o viduje, sau – visada. Jaučiamės pakylėti. Kaip kiemo supuoklėse: kai vienas viršuje, kitas- apačioje. Kai viršuje esantis sako: “Tu- mėšlyne, aš- danguj!”. Panašus jausmas. Tiesa?

Tada tiesa yra ir kitoje pusėje. Tas, kuris ”apačioje”, visada jaučiasi pažemintas, nuvertintas. Visom išgalėm stengsis pakliūti į “dangų”. Girdėdami frazę, kurioje skamba pasiekto pranašumo triumfo gaidos- susigūžiame, supykstame, jaučiamės nuvertinti ar visai nieko neverti. Jei tai- tik žaidimas: puiku! Tokia žaidimo prasmė. Turi pasijusti “žemai”, kad atsispirtum skrydžiui aukštyn. Žaidimo tikslas- besikeičiančių išgyvenimų vaivorykštė.

Vaikiško žaidimo žavumas, besikeičiantys pojūčiai, kai kiekvienas sėdintis priešingoje pusėje atlieka veiksmą. Vienas pasispiria, kitas – visu svoriu spaudžia supuokles žemyn. Žaidimas dažniausiai nutrūksta, kai vienas pradeda elgtis pagal “savo” taisykles. Pavyzdžiui, ilgai sėdi prispaudęs suoliuką prie žemės.

Tarpusavio santykiuose, deja, galioja panašios taisyklės. Tik pasekmės bus žymiai skaudesnės. Jei tai – tarpusavio santykių klausimas- ilgai taip žaisti nepavyks. Santykių realybėje – nei vienas žmogus nenori jaustis pažemintas.

Jei savo pranašumą imsime demonstruoti kitų žmonių menkinimo, nuvertinimo, pažeminimo sąskaita, ilgainiui galime pasijusti kaip už stiklo. Visus aplinkinius matau, bet nejaučiu ir negirdžiu jų. O ir jie – tik kartais , kai nėra kitos galimybės, prisivers pažvelgti į mus bereikšmiu, bejausmiu žvilgsniu. Tokia ta pranašumo kaina. Esi kaip ir laimėtojas, nugalėtojas, bet, gaila, niekas neateis tavęs pasveikinti, niekas nepasidžiaugs tavo sėkme. Santykių tikslas – jaustis lygiaverčiu, vertinamu, mokančiu, gabiu, sugebančiu. Malonu, kai jaučiamės palaikomi, padrąsinti net tada, kai klystame ar esame nepakankamai tobuli. Jei būti su kitais yra kiekvieno iš mūsų prigimtinis noras, tai kaip tada suderinti siekį būti pranašesniu su darniu buvimu.

Siekis būti pranašesniu yra normalus sveiko žmogaus būdas, kuriuo jis stengiasi prisitaikyti prie kintančių sąlygų. Apie tai rašė jau A. Adleris, XX a. pradžioje gyvenęs austrų gydytojas. Jo teorijoje atsiskleidžia kiekvieno žmogaus prigimtinio menkavertiškumo jausmo kompensavimo mechanizmai siekiant pranašumo jausmo.

Klausimas tik, kokį būdą žmogus pasirinks. Žinome, kad tose pačiose sąlygose augantys vaikai tampa skirtingomis asmenybėmis. Visiems mums būdingas tam tikras gyvenimo stilius. Tai lyg gyvenimo melodija, kurios motyvą atpažinsime visuose be išimties asmens darbuose, žodžiuose, veiksmuose, emocijose, jausmuose fantazijose, sapnuose. Net apsirengimo stilius mums gali daug pasakyti apie žmogų ir jo požiūrius, vertybes, apie tai ką vienas ar kitas iš mūsų nori pasakyti aplinkiniam pasauliui. Tarpasmeniniuose santykiuose taip pat atsiskleidžia gyvenimo stilius.

Kita vertus, vienaip ar kitaip mes bendraujame todėl, kad tam tikras stilius mums leidžia pasiekti keliamus tikslus. Žmogus niekada nepakeis požiūrio į tam tikrus santykių aspektus tol, kol jam pačiam tai netaps kliūtimi. T.y., tikėtina, kad žmogus elgsis klaidingai tol, kol jam tai bus naudinga. Pavyzdžiui, atstumtas žmogus “už stiklo”, tik tada pradės keisti bendravimo stilių, kai jam pačiam buvimas išdidžioje vienatvėje taps nepatrauklus ir nepriimtinas. Kai pačiam žmogui jo atliekama melodija taps neharmoniška ir neskambi, jis stengsis atrasti kitą dermę, t.y. kitą būdą kaip susidraugauti su aplinka.

Gyvenimo stilius baigia formuotis penktais gyvenimo metais. Tai reiškia, kad vaikystėje patiriami išgyvenimai yra labai svarbūs tolimesnei žmogaus gyvenimo kokybei. Labai svarbu, kad jau vaikystėje mažiau girdėtume nuvertinančių, nudrąsinančių frazių. Kad jau ir mažas žmogus jaustųsi pilnaverčiu. Kad būtų gerbiami jo poreikiai, jo teisės. Kad jis išmoktų jaustis vertingu ne tik gaudamas, bet ir atiduodamas, dalindamasis. Kad jis išmoktų vertinti save ir kitus ne už rezultatus, bet ir už siekius, įdėtas pastangas. Kad priimtų save ir kitus nevisiškai tobulus, bet gerus. Kad išmoktų klysti ir mokytis iš klaidų, o ne gyventi “neklystant”. Kad išmoktų gerbti kitų skirtingą nuomonę, kuri yra kiekvienam “teisinga” kitokia. Kad suprastų, jog geri santykiai neatsiranda tik tada, kai vienas jų nori. (Juk nepasisupsi vienas ant supynių, jei mechanizmas yra skirtas dviem.) Kad įsisąmonintų, kad santykiai tai – daugiau nei žaidimas. Greičiau tai – darbas. Nelengvas. Kur kiekvieno net ir mažas indėlis prisideda prie didelio stebuklo – darnaus bendravimo sukūrimo.

Kaip Jūs galvojate, gal geriau „suptis“ kartu?

Linkėjimai Jums.
Psichologė-psichoterapeutė Eglė Zubienė
Individualiosios psichologijos institutas

loading...